Po nesenai Alantoje pasibaigusios „Santaros-Šviesos“ kasmetinės konferencijos, kurioje diskusijų įkarštis pranoko šiam kultūriniam sambūriui būdingus turinio ir formos standartus, spaudoje pasirodė nemažai komentarų, iš kurių vienas itin primygtinai pareikalavo, kad visi dar bent kiek bandantys turėti ir ginti savo nuomonę turi išeiti į pensiją. „Lietuvos žiniose“ ir portale „Balsas.lt“ Rimantas Varnauskas savo tamsuolišką aistrą nukreipė į kelis solidžius lietuvių išeivijos profesorius - Zenoną Rekašių, Julių Šmulkštį ir Kazį Almeną, pareikalaudamas, kad šie pensininkai nustotų ginti Lietuvos Prezidentą arba tiesiog užsičiauptų ir imtųsi KGB bylų studijų.
Minima publikacija toli pranoko norą ginčyti kieno nors nuomonę. Žąsino plunksna imamasi nušviesti pusšimtį metų aktyviai išeivijoje veikusio ir kultūrinį liberalizmą bei ryšius su okupuota Lietuva puoselėjusio sambūrio istoriją, pasitelkiant kelis jau gerokai nuvalkiotus KGB dokumentus, be jokio noro prisiminti, kiek kartų – straipsniuose ir radijo laidose - buvo šios aplinkybės komentuotos. „Lietuvos žinių“ žurnalistui istorija aiški iš vieno šaltinio, o viskas, kas jam prieštarauja, net jai tai storokos knygos, tiesiog netinka meškiukų atostogų skaitiniams. Taip ir peršasi galvon tolimos istorijos faktas: carinės Rusijos cenzūra storų knygų beveik necenzūravo - tamsuolių masė daugiau kelių puslapių ir savo maldaknygės neskaito.
Kliuvo ir „Akiračių“ mėnraščiui. Negana visažinio „Lietuvos ryto“ autoriaus Tilindžio, dabar ir „Lietuvos žinios“ ėmėsi jau kone keturias dešimtis metų leidžiamo mėnraščio orientacijos demaskavimo. Dešimtis kartų yra rašyta, kad nors „Akiračiuose“ buvo daug „Santaros“ žmonių ir dar daugiau santarietiškų idėjų, tačiau šis leidinys nebuvo federacijos organas, o vienijo ir akademinius skautus, ir nonkonformistiškai nusiteikusius ateitininkus bei frontininkus (taip kadaise visiems suprantamai vadino Lietuvių fronto bičiulius). Visus juos siejo požiūris į ryšius su okupuota Lietuva. „Akiračiai“ gynė poziciją, kad Lietuvos laisvės ateitį nulems pats kraštas, o ne emigrantai. Mėnraščio puslapiuose buvo skiepijama mintis, kad įvairių politinės emigracijos veiksnių misija yra tam kraštui padėti, o ne vaidinti egzilines vyriausybes ir aiškinti prispaustiems lietuviams, ką ir kaip jie turi daryti. Kad šis tikslas būtų pasiektas, reikėjo bandyti betarpiškai kraštą pažinti, gabenti knygas, leisti žurnalus ir laikraščius.
Šiandien apie tuos sudėtingus reiškinius rašomos disertacijos, spausdinami moksliniai straipsniai ir knygos. Be gal visa tai- ne miegantiems meškiukams. Jiems turi būti bent jau rusiškai parašyta. Tiesa, galima skaityti ir Vaigausko tekstus - kaip vadovėlį pradedantiems kagėbistams. Nors savo archyvus atidarinėja ir JAV Centrinės žvalgybos valdyba. Rengiamos tarptautinės konferencijos, skirtos informacinio karo aplinkybėms aiškintis. Šį rudenį vienas iš tokių renginių bus Liubline, kaimyninėje Lenkijoje.
„Akiračiuose“, kaip ir „Santaros-Šviesos“ diskusijose, visada buvo daug tiesių ir atvirų ginčų, o vieningos uniforminės pozos niekas neieškojo. Mėnraščio puslapiuose nuomonės dažnai išsiskirdavo: žodžiais mėtėsi ir plunksnomis badėsi ir redakcijos nariai, ir toliau nuo jos buvę autoriai. Visada buvo spausdinami kritiški laiškai. Už tai ir kliūdavo ir iš kairės, ir iš dešinės. Tai, kad šiandien istorija kartojasi, kad mėnraštis puolamas ir iš „valstybininkų“ tribūnos „Lietuvos ryto“, ir iš „antivalstybininkų“ ruporo „Lietuvos žinių“ pusės, rodo, jog laisvojo žodžio mėnraštis dar nenukrypo nuo savo istorinio kelio.
Šiandienės Lietuvos viešoji erdvė yra primarginta visokių ženklų. Ji atspindi, kiek daug retrogradiškų posovietinių reiškinių sustiprėjo. Ji daug kur talpina persigrupavusios sovietų nomenklatūros ir jos vaikų žygio atgal į valdžią atvaizdus. Tuo pat metu sugrįžta ir voratinklių logika, kadaise nusilpusi kartu su „Lietuvos aidu“. Tada Povilo Varanausko mažaraštiškos publikacijos su KGB bylų draikalais diskreditavo desovietizacijos ir dekagėbizacijos galimybes. Lietuvos nelaimei, diskreditavo ir dešiniąją spaudą, kurios stygius dabar yra akivaizdus.
Viena darosi aišku, kad tai, kas prasidėjo po pulkininko Vytauto Pociūno žūties, pradedant laikinomis, dar laikinesnėmis, kartais visai nieko neveikusiomis komisijomis ir baigiant šventų diplomatinių kėdžių prie šventų vietų dovanomis, garantuoja tik viena: meškiukų atostogoms skaitiniai bus lipdomi iš senų ir naujų KGB popierių. Kad tik užtektų kantrybės jų skaitytojams.
