Politikai tyčiojasi vieni iš kitų, žiniasklaida - iš kai kurių politikų, politikai ir valstybės pareigūnai - iš visuomenės nuomonės, sveiko proto ir padorumo likučių. Kas lieka daryti visuomenei, kuri verste verčiama tas patyčias ne tik sugerti, bet ir jomis žavėtis? Pasirinkimas nedidelis - tylėti ir spjaudytis arba pačiai imti tyčiotis iš savęs, na, kad ir internete.
Iš visuomenės, sveiko proto, padorumo supratimo pastaruoju metu labiausiai tyčiojosi Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, sugebėjęs visą šalį įtraukti į nesibaigiantį diplomo „tikrumo“ spektaklį. Suprantama, jam labai padėjo kiti politikai ir žiniasklaida, kuri kasdien kaip svarbiausias naujienas pranešinėjo žinias apie to spektaklio eigos peripetijas. Tiesa, šiuo metu jau ne Darbo partijos lyderis yra žiniasklaidinio spektaklio scenaristas, tačiau pagrindinio didžiai mokyto vyro vaidmens ėmėsi drąsiai. Kol kas pagrindinis veikėjas niekaip negali suprasti, kad spektaklio logikai, kuri nuo jo jau nebepriklauso, būdingas vienas esminis dalykas - spektaklio pervaidinti jau nebepavyks.
Šiuose tyčiojimosi baruose V. Uspaskichą stengiasi pralenkti Vilniaus meras, naujosios moralės kūrėjas Artūras Zuokas. Jis stebėtinai įtikinamai įsijautė į galingiausio Lietuvos politinio ekonominio administracinio veikėjo, iš ateities mūsų šalin nužengusio valstybės vyro vaidmenį. Šiam didžiavyriui viešas tyčiojimasis iš teisėsaugos ir savo partinių bendražygių teikia tokį pat didelį pasitenkinimą, kaip ir tyčiojimasis iš visuomenės nuomonės. A. Zuoko garbei reikia pažymėti, kad jo tyčiojimasis iš jam visokeriopai padedančios teisėsaugos kaip tik ir rodo, kaip sunyko mūsų visuomenėje visi su padorumu ir garbe susiję dalykai ir kaip galingiausios valstybės institucijos pajungiamos grupiniams interesams ar tiesiog galingųjų užgaidoms tenkinti.
Visa Lietuva matė, kaip Vilniaus savivaldybės pasamdyti darbininkai atvirai ignoravo teismo sprendimą, reikalavusį sustabdyti numatytus darbus. Įdomu (ir graudu) buvo žiūrėti, kaip darbų vykdytojai bei pasamdyti apsauginiai nekreipia jokio dėmesio nei į teismo sprendimą reikalaujančius vykdyti antstolius, nei į su jais atvykusius pareigūnus. Ir šitaip elgėsi antstoliai, garsėjantys bebaimėmis „išieškojimo“ operacijomis, gebėjimu pralaužti net ašaringai alpulingą vienišų motinų ir jų atžalų gynybą. Policija taip pat laikėsi atokiai, apsimetusi nesuprantanti, ką reiškia „vykdyti teismo sprendimą“. TV ekrane šmėstelėjo net lietuviško teisingumo ministras, suveblenęs apie būtinumą tą sprendimą vykdyti. Čia ne tik Vilniaus savivaldybė tyčiojosi iš teisėsaugos bei jos institucijų, bet ir tos institucijos su visu ministru leido iš savęs tyčiotis, ir visa tai buvo akivaizdi patyčia iš Lietuvos valstybės ir jos žmonių.
Vis dėlto prie šių politikų patyčių Lietuvos žmonės jau spėjo įprasti. Tačiau neįprasta buvo, kad prie jų prisijungė dvi rimtos institucijos - Užsienio reikalų ministerija bei Lietuvos radijas ir televizija. Abi jos rado progą viešai pasityčioti iš žemės ūkio ministrės Kazimiros Prunskienės.
Istorija paprasta. Sankt Peterburge mūsų konsulato darbuotojas buvo paprašytas perduoti K. Prunskienei skirtą siuntinį. Jis atkeliavo į Užsienio reikalų ministeriją, o jau josios darbuotojas pasikvietė LRT žinių redakcijos žurnalistę, kad visuomeninis transliuotojas paviešintų to siuntinio turinį - kunigaikštienės diplomą ir ženklus. Jei taip URM vadovas „baudžia“ savo kolegę ministrę dėl jos kelionės į Kaliningradą, tai jis pažemina visą Vyriausybę, rodydamas ministrų santykių lygį ir Vyriausybėje vyraujantį kovingą nepadorumą. Manau, šiuo atžvilgiu premjerui Algirdui Brazauskui nutylėti būtų taip pat nepadoru ir negarbinga.
URM vadovas net nesugeba deramai įvertinti tą istoriją sukurpusių savo pavaldinių veiksmų - jam viskas atrodo normalu. Dar aršiau nepadorumą, kuris kvalifikuotinas kaip baudžiamoji veika, teigia esant normaliu dalyku LRT direktorius Kęstutis Petrauskis. Pastarasis net ėmė viešai svarstyti, ar tinka K. Prunskienei priimti kunigaikštienės titulą ir girti premjerą A. Brazauską, kuris tos pačios organizacijos pasiūlyto titulo atsisakęs. Galėtume pasakyti, kad šiuo atveju premjeras pasielgė kaip ir dera premjerui. Tačiau sveikas protas teigia, kad kam jau kam, o visuomeninio transliuotojo vadovui visiškai nedera viešai svarstyti ministrų poelgių, juolab vienus jų priešinti kitiems.
Premjero „pagyrimas“ yra akivaizdus bandymas apsisaugoti įsiteikiant: šitaip LRT vadovas nori bent iš dalies užglaistyti skandalą dėl „Akiračių“ laidoje nuskambėjusių žodžių apie A. Brazausko nušovimą. Tad mums visiems bandoma įteigti, kad privačių siuntinių viešinimas yra įprastas mūsų institucijoms bei žurnalistams dalykas, kurį iš esmės palaiko ir premjeras. Nejaugi?
Prieš 15 metų padorumo buvo daugiau ir padorumo nuostata buvo stipresnė. Laisvindamiesi iš sovietinio paveldo išsilaisvinome ir iš padorumo. Jei sugebėjome tapti Europos Sąjungos nariais, tai galime manyti Europoje padorumo taip pat nelikus.
O gal tiesiog laukiame ES padorumo direktyvos?