Kai tik pradėjau suprasti, ką rašo laikraščiai, iškart pasijutau kariamas kaip tas legendinis bevardis šuo iš priežodžio. Nuo to laiko mane pakorė jau šimtus kartų, bet vis tiek niekaip nepriprantu, vis bandau nusigraužti virvę ir išsilaisvinęs grįžti Baskerviliu visų nedorėlių gąsdinti.
Šiomis dienomis mane ir vėl bandė karti, ir vėl paaiškėjo kažkas nemalonaus, ką aš nutylėsiu apie savo šalį per atostogas murkdamas juodaakei padavėjai.
Mes ne tik esame viena mažiausiai skaitančių Europos tautų - netgi aukščiausiuose sluoksniuose esame poetiškai neįgalūs. Na, tie sluoksniai dar sugeba suvokti, kad Maironiui gaila Trakų pilies, tačiau kai atžirglioja metafora (http://www.fhm.com/site/drfreak/img/large/32.jpg), kaime prasideda panika, ištraukiamos šakės ir aukojama žalčiui.
Žiniasklaidos drama, kurią ruošiuosi papasakoti, prasidėjo 2003 metų rudenį. Nekaltai flirtavo rugsėjo saulė, valsą šoko lapai, o du jauni ir karščio pasisakyti turintys Lietuvos radijo žurnalistai Deividas Jursevičius ir Modestas Vaišnoras Lietuvos radijuje atidarė „Spaudos teatrą“ (http://www.omni.lt/search/search_form.php?realm=OmniLaikas&search=%22spaudos+teatras%22). Neįmanomai nepatogiu metu (laida sekmadienį rytą ir kartojimas antradienio naktį), pasisėmę įkvėpimo iš spalvingos provincijos spaudos, jie pusvalandį užsiiminėdavo intelektualiniu chuliganizmu, moralizuodavo žiniasklaidą ar tiesiog šaipydavosi iš kvailumo - apsimetę potencialiais Kalėdų Senelio klientais jo klausė, ar galėtų jis jų dukrelėms karstuką padovanoti, mąstė, kodėl Jakavonis sakosi geriąs naktipuodį kavos, imituodavo į klozetą nuleidžią leidinius su nupirktais straipsniais. Jaunimas krykštavo, žurnalistai krizeno.
Su įkvėpimu spausdami iš radijo visas jo galimybes jie karpė, klijavo, žaidė garsais ir muzika. Tai buvo tas pats pramoginis radijo žanras, kaip ir „Radio show“. Ir susidūrė jie su ta pačia problema - tūkstančiai ten matė tik cinizmą ir nihilizmą, dešimtys - rafinuotą stereotipinio mąstymo, ksenofobijos ir idiotizmo kritiką. Nors vedėjai timpomis apšaudydavo žiniasklaidą, o humoras tryško socialine kritika, LRT taryba nusprendė, kad „Spaudos teatras“ per daug nutolo nuo Salomėjos Nėries idealų, nesilaikoma misijos, ir laidą išjungė. Patys LRT darbuotojai laidą išvadino geriausia radijuje ir įteikė „Bitinuką 2003“.
Prieš mėnesį duetas pasirišo kaklaraiščius ir grįžo į LR eterį vesti diskusijų laidos „Akiračiai“. Jie galėtų bėgti, bet nepavyktų pasislėpti - braižas išliko. Rimtesnioji žurnalistika buvo papuošta intelektualiu humoru ir pramoginiais fejerverkais, tarp cepelinų į valgiaraštį įsiterpė jūros gėrybės.
Diskutuodami, ar Vilnius turi potencijos tapti sekso turistų lankoma vieta, jie Aušrinės Marijos Pavilionienės teiravosi, kuriam iš jų dviejų ji leistų merginti savo dukterį. Keldami klausimą, ar žurnalistai moka lietuviškai kalbėti, jie iš Arno Klivečkos išlupo, kad šis gavo Kalbos komisijos palaiminimą vartoti žodį „žulikas“. Užpraeitą penktadienį laida bandė tarp jaunųjų politikų ieškoti ateities Brazauskų (paklausyti galima čia (http://www.lrt.lt/dayarchive.php?d=2005-07-22). Laikas - 11.05 val.)). Padiskutavus, kokių savybių reikia tobulam politikui, buvo nuspręsta, kad idealas būtų karinga, taikli ir plika Degutienė. Jaunasis darbietis sulaukė klausimo, ką yra baigęs ir ar gali tai įrodyti. Brazauskas savo kalbos fragmentų montaže komentavo, ar verta jam klonuotis, buvo pagrota grupės „Lipnūs Maharadžos pirštai“ daina „Nušoviau Brazauską“. Klausytojai skambino į tiesioginį eterį ir vedėjus glostė.
„Respublikos“ leidinių grupė sučepsėjo: suuodė galimybę prisiminti savo nemeilę LRT. „Vakaro žinių“ žurnalistė Jekaterina Kruglova paskambino Kristinai Brazauskienei ir paklausė, kaip ši jaučiasi, kai tiesioginiame eteryje raginama nušauti jos vyrą. K. Brazauskienė, pasirodo, pasibaisėjusi, pakraupusi ir visaip kitaip dreba. Šitaip apsinuogino jos varganas demokratijos išmanymas.
K. Brazauskienė nelabai supranta, kad kartą žengus į viešumą ir užsimezgus įvaizdžio gyvybei, jis tau nebepriklauso. Kiekvienam viešūnui reikia priprasti, kad jo įvaizdis bus žudomas, apspjaudomas, minkomas, remiksuojamas ir kitaip tvirkinamas. Busho ir Blairo žmonos nieko daugiau neveiktų, tik piktintųsi, jeigu reaguotų į tokias saviraiškos priemones - jų lėlės deginamos, jie lyginami su beždžionėmis ir t.t. Pažiūrėkite „Greenpeace“ reklaminį klipuką, kur Blairas vaizduojamas kaip pigi prostitutė, oraliniu būdu tenkinanti Bushą (http://www.boardsmag.com/screeningroom/commercials/1819/).
Tai vadinama žodžio laisve. Aišku, daugelis galėtų atšauti, kad parduotuvėje nematė jos pirkti. Be to, ar galima Lietuvoje rodyti tokią dramą kaip „Pasikėsinimas į Richardą Nixoną“ (http://www.cinema.lt/Filmoanotacija.asp?3284)? Juk prisižiūrėjęs noro užlenkti prezidentą pilietis gali įsijausti ir pats užsimanyti!
Jeigu žurnalistė J. Kruglova per stilistikos paskaitas būtų mąsčiusi tik apie stilistiką, būtų supratusi, kad „Nušoviau Brazauską“ buvo nors ir aštri, bet graži metafora jaunatviškam maištingumui, spjaunančiam į visus autoritetus ir ateinančiam pasiimti to, kas jam priklauso - neva jaunieji politikai ima valdžią.
Na, gerai, tarkim, kad mūsų poetikos suvokimas baigiasi su rišliosios kalbos kursu ketvirtoje klasėje. Tačiau netgi tada čia neįmanoma įžvelgti raginimo pakeisti teisėtą konstitucinę santvarką, kadangi dainoje istorija pasakojama būtuoju laiku (http://evil.hardcore.lt/lmp/lt/VelJaiTekstai.html#7) ir... tiesiog nieko neraginama.
Popkultūroje dažnai eksploatuojamas ir revoliucijos įvaizdis, kuris minimas omenyje turint bet kokius ryškesnius pokyčius, ir komunistas Kubos revoliucionierius Che Guevara, ir sovietinė simbolika. Ar kiekvienas šių ženklų vartotojas turi būti apkaltintas valdžios vertimu? Deja, bet labas rytas - simboliai yra praradę reikšmes.
Jeigu žurnalistė J. Kruglova būtų pasukusi galvą, kaip dar galima interpretuoti kontroversiškąją dainą, būtų sužinojusi, kad grupė „Lipnūs Maharadžos pirštai“ yra kilusi iš politiškai angažuotos kairiosios jaunuomenės (nemaišyti su lietuvių socialdemokratais), neohipių, kurie sudaro vadinamųjų antiglobalistų (paradoksalus pavadinimas, atleiskit už nuokrypį - antiglobalistų tikslai vis dėlto yra globalūs ir jie dažnai kalba žmonijos vardu) branduolį. Iš Jamaikos pasiskolintas romantiškais įvaizdžiais persmelktas regis ir labai gimininga kairioji ideologija pagimdė dainą apie radikaliai maištaujantį jaunuolį. Tokia stilistika, tokios metaforos. Taip, tai intelektualu ir ne visiems suprantama, tačiau ar ne tokia ir turi būti diskusijų laida?
K. Brazauskienė piktinosi antradienį (liepos 26 d.), trečiadienį „Vakaro žinios“ jau spaudė LRT direktorių Kęstutį Petrauskį, klausė, kodėl laidos vėdėjai dar nenubausti, paklausė ir prezidento, kuris pareiškė pasipiktinimą, o LRT taryba sakė Jursevičių ir Vaišnorą svarstysianti.
Greitai Lietuvos ekranuose sumirgės filmas „Galaktikos gidas tranzuotojui“ pagal legendines Douglaso Adamso knygas. Šioje ironiškoje, romantiškoje metaforoje fantastiniais įvaizdžiais apie gyvenimo prasmės paieškas žmogelis priverstas tranzuoti erdvėlaivius visatoje, nes Žemę sunaikina vogonai (http://hitchhikers.movies.go.com/movienews/images/gallery7.jpg), bjauri biurokratų rasė, gyvenanti tik blankais ir kodeksais, visiškai neturintys fantazijos, sugebantys tik administruoti ir kuriantys labai prastą poeziją.
Baisiausia yra jų planetoje - kai tik tau kyla mintis ar šauna idėja, iš kažkur atsiranda musiamušis ir trenkia tau per veidą. Išėjęs iš gimtojo besienio interneto į Lietuvos gatves, dažnai gūžiuosi nejaukiai, bijau būti kūrybingas ir atviras, nes jaučiu, kaip kažkas stebi mano akis - ar tik jos praradusios fokusavimą neišduoda mano po vaizduotę klajojančių minčių?
O miesto gatvėse sklando kalbos, kad artimiausioms laidoms „Akiračių“ vedėjai ruošia itin poetišką metonimiją. Baisu įsivaizduoti, kas bus tada.
Straipsnyje panaudotas www.lrt.lt archyvo nuotraukos fragmentas.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
