Jamesas Reynoldsas nuvyko į ligoninę, kad jam būtų pašalinta tulžies pūslė. Visgi įprasta operacija pakrypo kiek ne taip.
Jamesas aiškina, kad nuvyko į operaciją ir tikėjosi, kad ji truks valandą, o po to apie 20 minučių bus reanimacijoje, tačiau atsibudo po daugiau nei trijų valandų, rašo jis „Mail Online“.
Atsibudęs jis pažvelgė į save ir pamatė, kad keturios kūno vietos, kurios buvo prapjautos, kad ištrauktų tulžies pūslę, yra apvyniotos tvarsčiais, tada jis bandė pažvelgti į sieną, kad rastų laikrodį ir išsiaiškintų, kiek valandų.
Keista būsena
Per tą laiką vis labiau nusivildamas, kad negali išsiaiškinti, prie jo pribėgo slaugytoja ir pasakė jam: „Jamesai, tau reikia kvėpuoti“.
Jamesas prisiminė žinojęs, kad tai „nebuvo pirminis prašymas“, net ir būdamas „nuskausminamųjų migloje“, tačiau būdamas apsvaigęs nuo vaistų, jis taip pat „manė, kad padarė kažką blogo“.
Nepaisant to, kad ir kaip stengėsi sau kažką pasakyti, jis „negalėjo atsakyti“ ir „negalėjo pajudėti“.
Jamesas iš visų jėgų stengėsi kvėpuoti, bet negalėjo, sakė sau, kad „atsibustų“, bet „negalėjo prisiminti, kaip“.
Vietoj to jis įstrigo „žiūrėdamas į tą kvailą laikrodį“, o aplink jį lakstė medikai.
Jis prisiminė, kad „kambario baltumas vis ryškėjo, tarsi padidinus nuotraukų ekspoziciją“, ir jo „mintys išsilygino“.
„Mano mintys nukrypo į motiną ir tėvą, o paskui į nieką. Galėjau tik stebėti, kaip mano pasaulis tapo baltas, – tęsė jis. – Prieš akis nepraskriejo mano gyvenimas. Nemačiau Dievo. Buvo tik balta spalva.
„Na ką gi, – pagalvojau. – Manau, kad tai ir viskas.“
Laimei, Jamesui tai nebuvo viskas.
Jis atsipeikėjo, gydytojas jam pranešė, kad operacija praėjo gerai, bet jam buvo suleistos dvi fentanilio dozės.
Jamesas pranešė, kad liko „jausmas, kad nieko nekontroliuoja“, bet yra „dėkingas“.
„Vėlgi, mano gydytojams tai buvo dar viena darbo diena. Bet man, sutinku, tai buvo neįprasta. „Beveik mirtis“ yra reliatyvi sąvoka ir galbūt niekada nesužinosiu tikrosios rizikos.
„Žinau, kad tomis svarbiomis akimirkomis, kad ir kokios svarbios jos buvo, aplinkiniai padarė viską, ko reikėjo, kad įsitikintų, jog man viskas gerai. Jie veikė sklandžiai ir profesionaliai, kad padėtų man išgyventi, kai pats sau negalėjau padėti.“
