Šis ginčas užvirė po to, kai kelių Vilniaus barų savininkai gavo kalbininkų nurodymą išversti ant langų esančius užrašus anglų kalba. Barų savininkai atkerta, kad į tokius užrašus ir jų dizainą kalbininkai kištis neturėtų.
Vilniaus kalbos sergėtojams atrodo priešingai – yra įstatymai, taisyklių turėtų laikytis visi ir jokių išimčių. Kiti šią situaciją vertina kaip galios žaidimus, kai kalbininkai paprasčiausiai nenori prarasti monopolijos kalbos kūrime, tad gąsdina jos išnykimu.
Apie tai, ar nelietuviški užrašai – grėsmė kalbai, kalbininkai, gyventojai ir verslininkai diskutavo „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“, kurią vedė Aurimas Perednis.
Angliškiems žodžiams trūksta lietuviškų atitikmenų
Laidoje plačiau komentavęs barų „Local pub“ ir „Belike taproom“ savininkas Vidmantas Čičelis teigė nežinantis, kas tiksliai nutiko, kad buvo prisikabinta prie užrašų ant langų.
Jis nurodė, kad prieš tai turėjo kitą barą ir niekas dėl tų užrašų nesikabinėjo.
V. Čičelio aiškinimu, angliški žodžiai vietoje lietuviškų pasirenkami, nes nėra aiškaus lietuviško atitikmens: „Ką daro kalbininkai? Jie bando ieškoti mūsų senoje kalboje atitikmenų naujai sugalvotiems angliškiems žodžiams.
Lietuvių kalboje visiškai ne ta reikšmė yra to žodžio. Jei angliškai neturėjo kaip pasakyti ir sugalvojo naują žodį, tai ir pas mus reiktų bent jau siūlyti naujadarus kažkokius sugalvotus, jei taip norime lietuviškai kažką turėti.“
Kaip pavyzdį jis nurodė baro užrašą „taproom“, kurį lietuviškai galima išversti „bravoro kranų kambarys“. Anot V. Čičelio, tai skamba nekaip, o angliškai – tai tik vienas žodis.
Į tai, kad naujadarai neturi lietuviško atitikmens, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė atsakė klausimu:
„O kodėl negalima atnešti lietuviškos naujovės? Kodėl ta naujovė turi būti angliškai? Galima tų pačių klientų klausti, koks pirmas lietuviškas žodis šauna į galvą, kai pamatai tokį anglišką pavadinimą.“
Lietuvių kalbos instituto mokslininkas dr. Darius Ivoška taip pat nurodė, kad verslininkai praleidžia progą tiesiog originaliai pažiūrėti į šitą reikalą ir pasinaudoti kūrybiškumu suorganizuojant konkursą išverčiant tą žodį į lietuvių kalbą.
„Naujadarai lietuvių kalbai yra reikalingas dalykas. Šalia angliško parašyti lietuvišką atitikmenį naujadarą, kuris bus gan originalus ir patrauklus pačiai visuomenei, nėra jokios bėdos“, – kalbėjo pašnekovas.
Prisidengdami anglų kalba naikiname savo tapatybę
Laidos metu A. Perednio kalbinta klausytoja Ilona tikino, kad lietuviai turi apsispręsti, ar nori išlaikyti lietuvių kalbą, ar ne.
Jos nuomone, 2050 m. lietuvių kalbos apskritai nebereikės, nes visi kalbės kita kalba: „Natūralu, kad visi internete ir pasaulyje nori susikalbėti. Visiems reikalinga viena kalba.“
Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės, lietuvių sąmonėje yra įaugusios 3 sąvokos: tauta, valstybė ir kalba.
„Istoriškai žiūrint, mūsų tauta formavosi kalbos pagrindu, po to ta tauta formavo valstybę. Tai šie dalykai yra labai glaudžiai susiję. Sakyčiau, tie užrašai, kurie yra tik anglų kalba viešoje erdvėje, yra grėsmė ne tik mūsų kalbai, o mūsų tapatybei.
Mes nesijaučiame tiek geri, kad užrašai lietuvių kalba būtų patrauklūs. Štai kur aš matau didžiausią grėsmę. Kažkodėl mes atsiribojame nuo lietuviškos tapatybės ir prisidengiame anglų kalba, nes ji – madingesnė, populiaresnė“, – dėstė V. Meiliūnaitė.
Vis tik, barų savininko nuomone, žmonės prisikuria įvairių baimių. Anot jo, buvo kalbėta, kad išnyks radijas, televizija, nes atsirado internetas, tačiau taip nenutiko:
„Aš manau, kad kalba yra gyvas organizmas. Ji turi judėti – to nesustabdysi. Gali kišti pagalius į ratus, bet ji vis tiek važiuos toliau.“
V. Čičelis pastebi, kad žmonės niekad nemėgo naujovių ir joms priešinosi, kad ir kokia ta naujovė bebūtų. Tačiau galutiniu variantu galiausiai jie vis tiek būna patenkinti.
Verslai nori laisvės, o gyventojai – suprasti, kas parašyta
Vedėjas A. Perednis atkreipė dėmesį, kad šioje situacijoje galima suprasti ir kalbininkų baimę – jei leisi vienam, tai tuos atsiras ir rusiškų, ir baltarusiškų užrašų.
Vis tik, barų savininko tikinimu, tai yra privatus verslas. Jei jis mano, kad parašęs rusiškai pasieks savo auditoriją, tai verslui bent patalpų viduje reikia leisti daryti tai, kas jam atrodo teisinga.
„O tai, kad išorėje kabančios reklamos yra patvirtinamos savivaldybės ir dar reikia gauti 50 proc. gyventojų sutikimą, jei tai yra gyvenamasis pastatas, tai tas biurokratinis aparatas jau didžiulis yra užkurtas.
Viduje baro, man atrodo, jau reikia leisti žmonės daryti, kaip jų klientai nori, supranta ir kaip jiems atrodo geriausia“, – laidoje kalbėjo V. Čičelis.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė teigė iš dalies suprantanti verslininkus, kurie daro taip, kaip jiems atrodo geriausia, kad pavyktų pritraukti kuo daugiau klientų.
Tačiau ji pabrėžė, kad yra teisės aktai, kurių reikia laikytis – vieši užrašai gali būti ir anglų kalba, bet ta pati informacija tada turi būti pateikiama ir lietuviškai.
„Dviem kalbomis turėtų būti ir nebūtų jokios bėdos. Tik yra toks apribojimas, kad informacija kita kalba neturėtų būti išsamesnė ir ryškesnė nei informacija lietuvių kalba.
Mes juk visi suprantame, kad Vilnius yra tas miestas, į kurį atvažiuoja daug užsieniečių, tad svarbu, kad jie galėtų suprasti. Bet šalia ta informacija turi būti ir lietuvių kalba“, – aiškino V. Meiliūnaitė.
Ji akcentavo, kad lietuviai turi kalbinių teisių ir turėtų suprasti, kur ir kas yra užrašyta, kokios paslaugos yra teikiamos: „Man tai atrodo natūralu.“
Lietuvių kalbos instituto mokslininko vertinimu, nelietuviškas žodis ant lango tikrai nepadarys kažkokios žalos, dėl kurios lietuvių kalba išnyks. Bet, iš kitos pusės, D. Ivoškos teigimu, visuomenė turi lūkesčių, kad einant gatve pavyktų suprasti, kas yra už to lango ir ko tikėtis:
„Natūralu, kad tiek užsienietis norėtų angliškai matyti, tiek lietuvis – lietuviškai.“
Užsienietiškas prekės ženklas – leidžiamas, bet užrašai – ne?
A. Perednis paminėjo, kad yra tokių įmonių pavadinimų, kur tiesiog uždėtas prekinis ženklas ir nėra iki galo aišku, ką ta įmonė daro – gamina, paslaugas teikia ar ką parduoda.
Kalbininkė pripažino, kad prekės ženklai, registruoti kita kalba, nėra reguliuojami: „Mes negalime jų pakeisti, bet prie jų pateikiamą informaciją prašome pateikti lietuviškai.“
Barų savininko nuomone, įstatymas yra sukurtas padėti kažkam ar spręsti problemas, o ne pasiėmus įstatymą ieškoti, kur galima jį tiesmukiškai pritaikyti ir trukdyti.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad registruojant prekinio ženklo pavadinimą ne lietuvių kalba susimoki 180 eurų ir viskas būna legalu. Tačiau užrašai ant langų – jau draudžiami:
„Be to, tam biurokratui kalbininkui atlyginimas iš mūsų kišenės eina už tuščią darbą.“
Tai – ne grėsmė kalbai, o galios žaidimai
Buvęs Lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis paminėjo, kad visais laikais jaunoji karta žaisdavo su kalba, vartodavo daug įvairių žargonizmų.
Tačiau, kai subręsta, supranta, kad prisiima atsakomybę už savo vaikus, ta kalba paprastai susitvarko:
„Nes kalbėti jie moka, tiesiog nori žaisti kalba ir ta kalba ne visada yra skoninga. Bet iš to išaugama. Aš ne kartą esu sakęs – užrašai kitomis kalbomis gali būti, o lietuvių kalba – turi būti.“
O Lietuvių kalbos instituto tyrėjos, sociolingvistės dr. Ramunės Čičirkaitės vertinimu, lingvistų, kalbininkų ir ypač kalbos institucijų noras tapatinti kalbą, valstybę ir tautą yra savotiški galios žaidimai.
„Lietuvių kalba nėra jokiame pavojuje, situacija yra gera, kalba žmonės lietuviškai ir mes turime leisti verslininkams pasirinkti, kokia kalba bus jų įmonių pavadinimai, vieši užrašai.
Man atrodo, kad čia labiau kalbama ne apie realų pavojų kalbai, o labiau kas ką – ar kalbos institucijos vartotojus, ar vartotojai kalbos institucijas“, – savo įžvalgomis dalinosi pašnekovė.
Ji atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką kalbos vartotojai buvo tie, kurie palankiai priimdavo kalbininkų grūmojimus, kad nemokame kirčiuoti, kalbėti, kad turime keisti vieną žodį kitu, nes jis – lietuviškesnis, geresnis.
„Kalbos vartotojai, mano supratimu, atsikando šito grūmojimo, nes gyvename demokratiškoje visuomenėje ir tie sovietiniai metodai nebetinka ir negali tikti.
Kalbos kūrėjais save laikančios kalbos institucijos daugeliu atvejų tiesiog nenori paleisti kalbos monopolijos iš savo rankų. Aš matau čia daugiau galios žaidimus nei realią problemą“, – dėstė R. Čičirkaitė.
Ji pabrėžė – ar labai dažnai esame užėję į batų parduotuvę ar kavinę, nežinodami, kad tai yra batų parduotuvė ar kavinė?
Anot sociolingvistės, verslininkai nenori prarasti klientų, tad tikrai nedės užrašo ar pavadinimo, kuris atstumtų klientus, keltų grėsmę ar būtų nenaudingas: „Reikia pasitikėti kalbos vartotojais – jie priima geriausius sprendimus tiek ekonominius, tiek kalbinius. <...> Leiskime jiems žaisti kalba.“
Visą „Žinių radijo“ laidą „Dienos klausimas“ galite išgirsti čia.
