„Žinių radijoje“ premjeras Saulius Skvernelis atsakė, kodėl lietuvių tokios mažos algos. Pasak jo, viena priežasčių – šešėlinė ekonomika. Tačiau tai tik viena iš priežasčių.
„Atskiri sektoriai labai giliai įklimpę į šešėlį ir turime tokią paradoksalią situaciją – oficialiai matome, kad yra minimali alga, tada tie žmonėmis visomis socialinės subsidijomis naudojasi, dar gauna ir vokelį, ir tokiu būdu iškreipiame pačią situaciją.
Kitas dalykas, kalbant apie algų dydį svarbi ir pelno marža. Skirtingai matome, turime sektorių, kur jeigu nepasiekia 20 proc,. tai verslui tai nėra pelnas, o kitose valstybėse ir 3–5 proc. yra pakankamai didelė marža“, – sako jis.
Žurnalisto paklaustas, ar dėl to kaltas mūsų gobšumas premjeras atsakė nenorįs vertinti, kas dėl to kaltas, tačiau priežastys yra įvairios.
„Ir tai kas paminėta, ir tas socialinio solidarumo nebuvimas, nes iš tikrųjų nieko nepadarysi. Socialinės gerovės vienas iš principų, kad daugiau gebantys, uždirbantys turi per perskirstymą galvoti ir remti tuos, kuriems prasčiau šiek tiek gyvenime sekasi. Žinoma, ir mokestinė sistema, matome, kad darbo apmokėjimo dalis didelė. Pirmi žingsniai numatyti kitiems metams leis tą atotrūkį mažinti ir bent jau nuimti spaudimą nuo mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Ateityje tikrai Vyriausybė, manau, turėdama tvirtą daugumą Seime, galėsime 2019 m. modeliuoti esminę mokestinę reformą. Vienas iš iššūkių bus daro jėgos apmokėjimo mažinimas“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Ekonomistas: ten kur marža didelė ir atlyginimai – didesni
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas naujienų portalui tv3.lt pakomentavo, ar tikrai tiesa, kad Lietuvos verslininkai užsideda didžiulę pelno maržą.
Jis pastebėjo tendenciją, kuo aukštesnės pridėtinės vertės verslas – tuo marža didesnė, tačiau tuo pačiu ir atlyginimai tokioje įmonėje daug didesni. Dominuojant žemos pridėtinės vertės verslams Lietuvoje, mokami ir mažesni atlyginimai.
„Imant gryno pelno maržą, gamybos sektoriuje vidurkis yra apie 5–6 proc. Lietuvoje. Energetikos sektorius labai panašus, statybų mažesnis, prekybos iš vis 2–3 proc. marža, kadangi ten pajamos didelės, didelę dalį sudaro savikaina ir iš to antkainio veiklos sąnaudos išsiskaičiuoja. Didžiausios maržos yra aukštos pridėtinės vertės versluose. Pavyzdžiui, IT paslaugų gali būti 10–12 proc. Kalbant apie gamybą, didžiausia grąža yra vaistų gamyboje – 30–40 proc. marža.
Bet vidurkis paėmus visa ekonomiką būtų apie 5–6 proc. galbūt būtų galima sakyti, kad kitose valstybėse jos šiek tiek mažesnės, bet iš principo jos labai panašios. Jei verslas aukštos pridėtinės vertės, tai vakarų Europoje ta marža dar didesnė gali būti“, – komentuoja jis.
Tačiau svarbiausia, ką pabrėžia ekonomistas, kur aukšta pridėtinė vertė – aukšta marža, aukšti ir atlyginimai. Pavyzdžiui, vaistų ar lazerių gamyboje didesnės maržos, nes ten daug intelektinės nuosavybės.
Vis dėlto, pažvelgus kokia dalis tenka atlyginimams, ekonomistas sutinka, kad darbuotojams tenkanti dalis yra mažesnė nei kitose šalyse.
„Pridėtinė vertė, žiūrint iš pajamų pusės, susideda iš trijų komponentų– darbdaviams tenkančio pelno, darbuotojams tenkančių pajamų ir valstybei sumokamo mokesčio. Jei pasižiūrėtume į tą dalį, kuri iš visos pridėtinės vertės atitenka darbuotojams, tai tikrai ta dalis pakankamai maža ir mažesnė nei kitose valstybėse.
Bet tai nėra labai dramatiški skaičiai, kad pas mus žymiai mažiau. Pas mus problema, kad pridėtinės vertės sukuriama mažai, našumo sukuriama mažai, dominuoja žemos pridėtinės vertės sektoriai, dėl to ir mažesni atlyginimai“, – sako jis.
Dėl kokių dar priežasčių Lietuvoje mažesni atlyginimai? Ekonomisto teigimu, žvelgiant į Skandinavijos valstybes matyti, kad ten – stiprios profesinės sąjungos. Dėl to natūralu, kad jos sugeba išsireikalauti didesnius atlyginimus, turi nemenką galią.
„Kitas dalykas– lankstus Darbo kodeksas ir lankstų darbo santykiai. Ten didesnė paklausa darbo jėgai ir ji kelia atlyginimus. tačiau fundamentalus dalykas tai, kokia ekonomikos struktūra, kokius darbuotojus samdo, ką įmonės kuria, kokią pridėtinę vertę kuria darbuotojas. Ir visa tai skiriasi nuo mūsų“, – mini ekonomistas.
Pasak jo, vienas Lietuvos teigiamas žingsnis – įmonių atlyginimų vidurkių viešinimas, nes būtent skaidrumas prisideda prie atlyginimų kėlimo, verčia įmonėms pasitempti, suteikia didesnę derybinę galią darbuotojams, išsireikalauti didesnio atlyginimo.
R. Grajauskas prideda, kad ir vokelių problema egzistuoja, nes iš vartojimo statistikos matyti, kad tikrai tiek darbuotojų atlyginimai, tiek įmonių pelnai didesni nei oficialūs vidurkiai.
V. Sutkus: apie pelno normą kalbėti demokratinėje valstybėje – netikslinga
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus neneigia, kad būtų galima surasti vieną kitą verslininką, kuris nelinkęs dalintis pelnu, tačiau, pasak jo, lygiai taip pat galima surasti darbuotojų, kurie girtauja, blogai dirba ir nesistengia. Dėl to jis nesiūlytų visų darbuotojų ar verslininkų apibendrinti kaip visumos.
Tad ir kalbėdamas apie atlyginimus jis nurodo, kad jų dydį lemia ne vienų ar kitų socialinių grupių psichologinės savybės, bet šalies raida ir ekonomikos raida.
„Tos valstybės, kurios turi didelę pridėtinę vertę, ten ir atlyginimai didesni, ir darbo našumas arba efektyvumas didesnis. Šiandien turime suprasti, kad darbo našumą turėtumėme matuoti ne tuo, kiek žmogus per valandą ar per dieną padirbo, o kiek tas darbas vertas rinkoje.
Reikia kalbėti apie įmonių našumą, eksporto skatinimą, efektyvinimą, aukštos pridėtinės vertės produktus kuriančių darbo vietų steigimą ir tokius dalykas. Nemanau, kad yra tikslinga kalbėti apie pelno normą laisvoje demokratinėje visuomenėje 21 amžiuje. Tai 20 amžiaus sovietų valdžios palikimas – kiek kam kažko palikti, kiek iš ko atimti. Kaip puikiai žinote, politika atimti ir padalinti realizuota 1917 m., kuo tai baigėsi puikiai žinome“, – paklaustas apie S. Skvernelio mintis apie pelną komentuoja V. Sutkus.
Jo nuomone, siekiant efektyvumo, valdžiai derėtų daugiau bendradarbiauti su verslu, atsižvelgti į verslo poreikius, kokių specialistų trūksta.
„Buvo oficialūs duomenys apie tai, kad Lietuva 12 vietoje ES pagal procentinę biudžeto dalį skiriamo švietimui. Tai reiškia, kad Lietuva skiria didelę dalį, tačiau neefektyviai panaudojame. Reiškia, kad reikalinga švietimo reforma, negalime pertekliniams dalykams išleisti. Profesinių mokyklų egzistavimas pateisinimas tik tada, jei sukuriamos specialybės reikalingos verslui. Jei verslui tų moksleivių baigusių proftechninę mokyklą nereikia, tai ji yra pinigų degintoja. Nes degina mūsų pinigus už darbą, kurio niekam nereikia“, – įsitikinęs LVK prezidentas.
V. Sutkus pritaria premjero mintis, kad šešėlis – opi Lietuvos problema ir paantrina, kad vienas iš kelių ištraukti verslus iš šešėlio – darbo jėgos apmokestinimo mažinimas. Kitas kelias – kovoti su mokesčių nemokėjimu tiek baudomis, tiek švietimu.
„Supraskime paprastai, alga vokelyje 21 amžiuje Lietuvoje, Europos Sąjungoje, yra akivaizdus dviejų pusių noras taip daryti susitarimą. Nėra, kad godus verslininkas specialiai pinigų nemokėtų ir žmogus su tuo tyliai sutiktų, tiesiog yra tylus susitarimas, kadangi darbo santykiai apmokestinami daug, susitariama, kad jie išvengs mokesčių ir tokiu būdu bus mokama.
Jie nesupranta, kad ateityje negaus pensijos ar gaus mažesnę. Dėl to reikia švietimo, kad patys darbuotojai turi žinotų, kokios yra pasekmės nemokant socialinio draudimo“, – pasakoja V. Sutkus, kaip pavyzdį paminėdamas „Sodros“ iniciatyvą siuntinėti vyšninius vokelius apie sukauptą darbo stažą.
