Prasčiausios kokybės pėdkelnių galima rasti ir iki 2 eurų, ieškant praktiškesnių – virš 10 eurų, tačiau kai kur gali tekti pakloti 40 eurų ir daugiau.
Vis dėlto moterims šios prekės reikia nuolatos ir prekyba jomis niekada nestoja. Pėdkelnių tinklo atstovas papasakojo apie tokių pėdkelnių gamybą, nuo ko priklauso kaina ir kodėl vienos kainuoja keliasdešimt eurų daugiau nei kitos.
Jis atskleidė, kaip veikia pėdkelnių rinka, kodėl taip staigiai kyla jų kainos ir kodėl kartais atrodo, kad gamintojai tyčia pradėjo gaminti lengviau plyštančias pėdkelnes.
Plyšta ir susiburbuliuoja po pirmų nešiojimų
Dauguma moterų be pėdkelnių neįsivaizduoja gyvenimo: dėvi jas vakarėliuose, šventėse, taip pat ir kasdien prie sijonų, suknelių ar net po kelnėmis, kad būtų šilčiau.
Ir nors pėdkelnės iš poliamido ar nailono plyšta itin lengvai, dažnai net po pirmo nešiojimo, jų kaina neatsilieka nuo medvilninių ar kitų ilgo nešiojimo pėdkelnių.
Šiuo klausimų į mūsų redakciją kreipėsi moteris: „Ar galite man paaiškinti, kodėl už vienkartines pėdkelnes turiu mokėti 10 ar net 20 eurų? Anksčiau nusipirkdavai vienas ir nešiodavai mėnesiais, įplyšus nematomoje vietoje galėjai tiesiog susisiūti. O dabar jau po poros valandų nubėga akis išilgai ir viskas, gali mesti lauk.“
Jūratė (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) skundėsi, kad šių pėdkelnių kokybė tik prastėja, bet kainos vis didėja. Ji nurodė, kad anksčiau pėdkelnių kokybę nulemdavo denai – pėdkelnių storis. Kuo storesnes perki, tuo ilgiau jos laiko.
Tačiau dabar denai, anot jos, nebeturi reikšmės: „Gali pasirinkti brangiausias, daugiausiai denų turinčias pėdkelnes ir jos vis tiek suplyš per pirmus kartus. O jei nesuplyšta, atsiranda linijos nuo nuėjusių siūlų, visos susiburbuliuoja ir jau kur nors eiti nebegali, nes vaizdas tikrai nekoks.“
20 denų storio – už 40 eurų
Patikrinus keletą atsitiktinių parduotuvių, galima rasti daug skirtingų kojinių už labai skirtingą kainą.
Pavyzdžiui, parduotuvėje „Desire.lt“ pigiausios poliamido pėdkelnės kainuoja 2,90 euro, tačiau turi vos 15 denų, vadinasi, yra labai plonos ir lengvai plyštančios. O rekomenduojama rinktis mažiausiai 20 denų pėdkelnes.
Pigiausios juodos spalvos 20 denų pėdkelnės atsieina jau 7,50 eurų. Brangiausios, kūno spalvos – 11,90 euro. Kai pėdkelnės su vilna kainuoja lygiai tiek pat.
Parduotuvių tinkle „About you“ permatomos nailoninės 20 denų pėdkelnės kainuoja net 39,90 euro. Aišku, tokių ten galima rasti ir už 8 eurus, tačiau toks kainų skirtumas rodo ir kokybės skirtumą, nors sudėtis ir denai nurodyti tie patys.
Daugelis kitų – įvairiausių spalvų ir raštų – kainuoja maždaug nuo 9 iki 40 eurų.
„Rimi“ parduotuvėse tokių pėdkelnių kaina svyruoja nuo 3,29 iki 8,49 euro.
Parduotuvių tinkle „Drogas“ – nuo 1,73 iki 12,29 euro. O parduotuvėje „Kamon.lt“ 40 denų pėdkelnės atsieina 5,20 euro, kai medvilninės – tik 4,79 euro brangesnės (9,99 euro).
Bendrovėje „Pigu.lt“ su 73 proc. nuolaida 20 denų pėdkelnes galima rasti ir už 1,69 euro, tačiau yra ir už 28,99 euro. O išskirtinių raštų gali kainuoti net 96,16 euro.
Vis dėlto lyginant paprastas, juodos ar kūno spalvos 20 ar 40 denų pėdkelnes, daugelyje parduotuvių jos kainuoja nuo 5 iki 13 eurų.
Pėdkelnių gamyba ir kas yra nailonas
Prekybos tinklo „Ieva pėdkelnės“ direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Okunevičius abejojo, ar teisinga būtų naudoti terminą „nailonas“ kalbant apie pėdkelnes.
Jo teigimu, pėdkelnių gamyboje naudojamas poliamidas ir elastanas: „Šnekamojoje kalboje sakome – sintetinės pėdkelnės. Ir nailonas, ir poliamidas pagaminti iš naftos, vieni tapatina šiuos produktus, bet, pagal mane, tai nailonas buvo naudojamas anksčiau, pirmoje XX amžiaus pusėje, o poliamidas pradėtas naudoti vėliau, nuo septinto dešimtmečio.
Kai klientės prašo nailoninių ar kaproninių pėdkelnių, dažniausiai patikslina, kad nori tokių, kaip buvo sovietiniais laikais, turi omenyje pėdkelnes be elastano, laisvas, neaptraukiančias. Tokiomis neprekiaujame, bet ir tokias dar gamina.“
A. Okunevičius papasakojo ir apie pačių pėdkelnių gamybą. Pasak jo, gamyklos užperka siūlus ir specialios mašinos mezga produktą. Po to produktas dažomas, lyginamas nuo 1 iki 4 kartų, priklausomai nuo produkto, gali būti minkštinamas, impregnuojamas ir pan.
„Kiek teko bendrauti su gamintojais, gamyba užtrunka labai skirtingai, priklausomai nuo modelio sudėtingumo. Kol vieno modelio 1 vnt. gaminamas, kito modelio gali ir 10 pagaminti“, – papildė pašnekovas.
Paklaustas apie gamybos kaštus, jis atsakė, kad tai yra konfidenciali informacija. Ir pridūrė, kad labai didelę dalį galutinio produkto kainos sudaro mašinų savikaina, elektra, darbas ir pan.
Aukšta kaina – investicija į grožį, o greitai sugadinti galima bet ką
A. Okunevičius neslėpė, kad pėdkelnių kainos – labai skirtingos. Anot jo, populiaraus storio – 20 denų – pėdkelnės gali kainuoti ir 3–5 eurus, ir 15 eurų, būna ir dar brangesnių.
Jis įvardijo, kad kainos priklauso nuo kokybės, prekinio ženklo ir pan.: „Geresnės pėdkelnės bus patvaresnės, koja atrodys gražiau.“
Vis dėlto tinklo atstovas nesutinka, kad šios pėdkelnės yra brangios ar kad yra vienkartinės. Jo nuomone, pigu ar brangu – labai subjektyvūs apibrėžimai.
„Už 5–6 eurus galima suvalgyti desertą kavinėje arba nupirkti pėdkelnes, už 3 eurus – išgerti puodelį latte ar nusipirkti kojinaites, ar puskojines. Pėdkelnės tikrai ne vienkartinis dalykas. Ir kuo geresnės, brangesnės pėdkelnės, tuo jos atsparesnės.
Pėdkelnės už 15 eurų bus gerokai ilgaamžiškėsnės nei už 5. Ir moters koja su geromis pėdkelnėmis atrodys daug gražiau, nei su pigiomis ar be jų. Tai labai matosi ne tik gyvai, bet ir nuotraukose. Švenčių, renginių nuotraukose internete labai matosi, kas su geromis pėdkelnėmis, o kas nepagailėjo pinigų vienkartinei šukuosenai, makiažui, o kojoms papuošti nepasirūpino“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
A. Okunevičius atkreipė dėmesį, kad bet kurį daiktą galima sugadinti iš karto nusipirkus. Galima suplėšyti džinsus ar sudaužyti automobilį tik jį nupirkus: „Nepriklausomai, ar tai automobilis už 30 tūkst., ar už 100 tūkst. eurų – dūžta jie vienodai.“
Taip, anot jo, yra ir su pėdkelnėmis: ar brangios, ar pigios, jos dažnai plyšta dėl neatsargaus elgesio, netvarkingo manikiūro, pedikiūro, avalynės ar aštrių rūbų detalių.
„Ieva pėdkelnės“ atstovas tikina, kad ir brangias, ir pigias galima suplėšyti tą pačią dieną arba nešioti „ilgai ir laimingai“.
„Vienos moterys bando įšokti į pėdkelnes kaip į „treningus“, o kitos net naudoja specialias pirštines maunant pėdkelnes. Ir pačias ploniausias 6–8 denų pėdkelnes galima mūvėti kelis kartus, jau nekalbant apie storesnes“, – dalijosi pašnekovas.
Tokių brangimų, kaip dabar, nebuvo niekada
Kalbėdamas apie kainas A. Okunevičius paminėjo, kad pėdkelnėmis prekiauja jau 20 metų. Ir praktiškai kiekvienais metais gamintojai peržiūri ir šiek tiek pakelia kainas dėl infliacijos, medžiagų brangimo ir kitų veiksnių.
Jis nurodė, kad tai daug metų buvo normali praktika, o tokių brangimų, kaip keliais pastaraisiais metais, nebuvo niekada: „Šiandien gamintojai perskaičiuoja kainas kas 2–3 mėnesius. Todėl ir parduotuvėse kainos kyla.“
Tinklo atstovas priduria, kad moterys gal ir atsisako stambesnių pirkinių, bet vis tiek nori kažko naujo, o minimaliomis išlaidomis tai gali padaryti pakeitus pėdkelnių spalvą ar raštą. Jo teigimu, net prie to paties sijono ar kitų rūbų priderinus kitas pėdkelnes, jau atrodysi kitaip.
A. Okunevičius sako, kad klasikinės pėdkelnės perkamos visą laiką. Jis atskleidžia, kad mados kolekcijų raštuotų pėdkelnių pardavimai pastaruosius 5–7 metus buvo mažesni nei anksčiau, bet pastaruosius kelerius metus dauguma žinomų mados namų demonstruoja daug spalvotų ar raštuotų pėdkelnių, puskojinių ir pan.
„Mada raštuotoms pėdkelnėms grįžta ir jų pardavimai auga. Jau kelerius metus lieka madingos tinklinės pėdkelnės. Taip pat pagaliau nueina „nuogų kojų“ mada, kuri visiškai netiko prie Lietuvos bei daugelio kitų šalių klimato ir neatrodė gerai“, – dėstė pašnekovas.
Specialiai gadinti kokybę prilygtų savižudybei
A. Okunevičius patikino, kad nėra girdėjęs apie tai, jog kažkas pėdkelnes specialiai gamina greičiau plyštančias: „Tarp savo partnerių tokių gamintojų tikrai neturime. Atvirkščiai – kiekvienas stengiasi kažką tobulinti, naujinti, kad gautų kuo geresnį produktą.“
Jis papasakojo, kad per 20 metų turėjo nemažai kontaktų su gamybininkais Lenkijoje ir Italijoje, su kai kuriais bendradarbiavimas nutrūko arba net neprasidėjo būtent todėl, kad jų gaminiai neatitiko lietuviško tinklo reikalavimų kokybei: „Bet nei iš vieno negirdėjau, kad blogintų kokybę specialiai.“
„Ieva pėdkelnės“ atstovo nuomone, šiuo metu pasirinkimas ir konkurencija tarp gamintojų yra tokia didelė, kad specialiai tai daryti prilygtų savižudybei. Tačiau pripažįsta, kad per pastaruosius 10 metų, kylant kainoms, gamintojai turėjo apsispręsti, ar kelti kainą, ar bandyti išlaikyti kainą, bloginant kokybę.
„Pardavėjai, kurių klientai buvo ypač jautrūs kainų korekcijoms, turėjo tartis su gamintojais dėl kainos, aukojant kokybę. Bet tai labiau palietė didelius prekybos tinklus ir tiems tinklams gaminusius gamintojus. Kai kurie gamintojai perkėlė gamybą į pigesnes šalis ir ten jau nesugebėjo išlaikyti tinkamos kokybės“, – komentavo pašnekovas.
Jis išskyrė, kad kažkas bankrutuoja, kažkas verslą parduoda ir naujas savininkas bando uždirbti greitai, iš gerai žinomo prekės ženklo, pavyzdžiui, naudoja pigesnį siūlą, keičia techninius sprendimus, kad sumažintų gamybos kaštus.
Kiti gamintojai teikia prioritetą kokybei, kiti taupo gaminant produktą, bet investuoja labai daug į marketingą (reklama su įžymybėmis ir pan.) ir tokiu būdu skatina pardavimus.
Treti nesirūpina nei reklama, nei kokybe, bet pasiūlo labai geras kainas ir užverčia savo produktais visus įmanomus prekybos tinklus: „Tokį produktą gal ir galima vadinti vienkartiniu.
Labai daug gali būti variantų, bet, kad specialiai gamintų plyštančias, tai nemanau, kad realu. Greičiau tai – „sąmokslo teorija“.“
