„Luminor“ vyriausiasis analitikas Žygimantas Mauricas teigia, kad Lietuva mažesnę ES paramą gaus ne todėl, kad yra turtinga, o todėl, kad yra „pigi“.
„Fokusas yra tame, kad šalys, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui viršija 75 proc. ES vidurkio, gauna mažiau struktūrinės ES paramos, bet BVP skaičiuojamas ne nominalus (šis rodiklis Lietuvoje siekia vos 49 proc. ES vidurkio), bet pagal „perkamosios galios paritetą“, t.y. atsižvelgiant į kainų skirtumus. O kadangi kainos Lietuvoje statistiškai yra mažiausios visoje euro zonoje, tai mūsų BVP išauga nuo 49 proc. iki 78 proc. ir viršija 75 proc. ribą. Tai yra, mūsų uždirbami 700 eurų į rankas statistiškai pavirsta 1100 eurų ir tampa gerokai didesni nei graikų uždirbami 917 ar latvių 733 eurai“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė ekonomistas.
Kaip Lietuva tapo statistiškai „pigia“ valstybe
Ž. Maurico teigimu, nepaisant to, kad Lietuvoje iš tiesų darbo užmokestis yra mažiausias visoje euro zone, mes gausime mažiau paramos nei tos šalys, kur darbo užmokestis didesnis.
„Nominalus BVP vienam gyventojui Lietuvoje yra kiek didesnis nei Latvijos, bet daug mažesnis nei Graikijos. Žymiai mažesnis nei pietų Italijos ir pietų Ispanijos regiono, bet kadangi kainų lygis Lietuvoje yra mažas, tai Eurostatas skaičiuoja regionų ir šalių išsivystymo lygį ar turtingumą atsižvelgiant į kainų lygių skirtumus, pagal perkamosios galios paritetą. Ir Lietuvoje šis dydis yra 78 proc. BVP gyventojui, o Graikijoje 67 proc. Dėl to išeina paradoksali situacija. Nors nominaliai darbo užmokestis Lietuvoje yra mažesnis nei Latvijoje ir Graikijoje, bet dėl to, kad pas mus pigiau, mes esame turtingesni, galime daugiau nusipirkti už savo atlyginimą, ir dėl to gausime mažiau paramos“, – naujienų portalui tv3.lt plačiau pakomentavo ekonomistas.
Tačiau nemažesnis paradoksas yra tai, kaip apskaičiuojama, jog esame pigi šalis.
„Skaičiuojant atskirų kainų/paslaugų prekių lygius šalyse ir norint juos palyginti, reikia kažkokius svorius priskirti tam tikroms prekių ir paslaugų grupėms. Ir tie svoriai turi būti vienodi, nes kitaip negalėsi tarp šalių palyginti kainų skirtumo. Tai yra naudojamas vidurkis Europos Sąjungos. Kainos lyginamos darant prielaidą, kad visų šalių vartojimo krepšelis yra vienodas. Vaizdžiai tariant, jei vidutiniškai ES pilietis 10 proc. visų savo išlaidų išleidžia restoranams ir viešbučiams, o tarkime kokiam Skuodo rajone turbūt realiai 0–1 proc., tai jie daro prielaidą, kad vis tiek Skuode 10 proc. išleidžia, nes toks ES vidurkis. Tai yra dirbtinai padidina išlaidas tiems dalykams, kur lietuviai mažiau išleidžia, prilygindami ES vidurkiui. Tad išeina taip, kad Lietuvoje santykinai vis dar pigu eiti į restoranus. O taip mažėja ir statistinis bendras kainų lygis“, – nurodė Ž. Mauricas.
Kitas paradoksas, kad iš esmės mes esame „pigi“ valstybė dėl to, kaip apskaičiuojamos viešųjų paslaugų kainos. Kadangi gydymas bei mokslas dažniausiai būna nemokamas, kaina apskaičiuojama atsižvelgiant į etatinį darbuotojų apmokėjimą.
„Pas mus apskritai viešojo sektoriaus labai mažos kainos. Jos tris kartus mažesnės nei Vokietijoje, du kartus mažesnės nei Graikijoje ir Portugalijoje, pusantro karto mažesnės nei Estijoje. Kadangi Lietuvoje etatinis darbo užmokestis labai mažas, atitinkamai išeina, kad kainų lygis mažas ir dėl to, kad pas mus maži atlyginimai, lyginant su bendruoju vidaus produktu, ir šiaip maži viešajame sektoriuje, išeina, kad mes tą paslaugą teikiame statistiškai pigiai. Pigiai teikiame, nes pigūs darbuotojai, kurie teikia tą paslaugą, dėl to esame pigi šalis ir galime įsigyti prekių neva pigiau už savo atlyginimą“, – sako ekonomistas.
Kitaip tariant, jei medikams ir mokytojams būtų padidinti atlyginimai, paslaugos statistikoje atrodytų brangesnės nei yra dabar.
Gera žinia: ES paramos praradimai nebus milžiniški
Pasak Ž. Maurico, išskaidrinus etatinių algų sistemą ir pakėlus atlyginimus viešajame sektoriuje, iš karto atrodytume kitaip. Jei turėtume tokį patį atlyginimų lygį viešajame sektoriuje, kaip turi Estija, tada mūsų BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą būtų mažesnis nei 75 proc.
Kitas variantas, suskaldyti Lietuvą į du regionus – Vilniaus ir ne Vilniaus.
„Kitas paradoksas – BVP yra skaičiuojamas atskiriems regionams, o kainų lygis visai valstybei, tad dėl kainų „didumo“ skurdesni brangių valstybių regionai taip pat gaus daugiau ES paramos nei Lietuva. Pavyzdžiui, Sicilija, Andalūzija, kurioje darbo užmokestis yra apie 2 kartus didesnis nei Lietuvoje.
Lenkijoje skaičiuojama regionų mastu, padalinta į daugybę regionų ir didžioji dalis regionų yra žemiau to rodiklio. Varšuvos regionas, aišku, jau negauna tos paramos. Taip pat Slovakija yra susiskaldžiusi, tik Bratislavos regioną išėmusi, nes pagal perkamosios galios paritetą jis turtingiausias. Čekai taip pat turi. Mes kadangi maža šalis, nesugalvojome taip susiskaldyti“, – kalbėjo ekonomistas.
Tiesa, jis prideda, kad gera žinia ta, jog nėra blogai, kad ES parama sumažės. Mat dauguma tyrimų rodo, kad poveikis ES suteiktos paramos yra trumpalaikis.
„Daromi projektai, kurie kitu atveju nebūtų daromi, tai tik dėl to, kad ES parama yra ir norimą įsisavinti pinigus. Tada projektai išbrangsta, atsiranda biurokratinės kliūtys, juos išlaikyti reikia. Dar visokie korupcijos elementai prisideda ir dėmesys yra nukreipiamas nuo to, kaip laisvoje rinkoje uždirbti pinigus į tai, kaip daugiau paramos įsisavinti. Ir ekonomikai net žalinga parama gali būti. Neįvardinčiau nei vieno Europos regiono, kuris dėl ES paramos būtų sugebėjęs pralenkti pažangiausius regionus“, – konstatuoja ekonomistas.
Jis skaičiuoja, kad dabar ES parama sudaro 4,2 proc. mūsų BVP, o 2021–2027 m. sudarys 3,6 proc.
