Statistikos departamento duomenimis, prieš įstojimą į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo beveik 333 eurai, minimali alga – 144,8 euro neatskaičius mokesčių, o vidutinė senatvė pensija – 113,6 euro.
Šiuo metu vidutinis atlyginimas yra 970,3 euro, minimumas – 555 eurai (430 eurų skaičiuojant pagal pernykštę mokesčių sistemą), pensija – 344 eurai. Taigi dabar pensija Lietuvoje yra didesnė nei anuomet buvo minimali mėnesinė alga.
Kainos taip pat padidėjo. Pvz., 1 kg jautienos kumpio su kaulu pabrango nuo 2,7 iki 5,44 euro, kiaulienos kumpio su kaulu – nuo 2,57 iki 3,23 euro, išdarinėtos vištos – nuo 1,64 iki 2,38 euro. Panašiai brango daugelis maisto produktų, tačiau cukrus atpigo nuo 0,92 iki 0,63 euro už 1 kg.
2004 m. Lietuvoje dar gyveno bemaž 3,4 mln. gyventojų. Dabar jų turime 2,79 mln. Anuomet 1 tūkst. gyventojų teko 392 automobiliai, o dabar – 685.
Praėjusių metų pabaigoje 78,4 proc. namų ūkių turėjo interneto ryšį. Prieš įstojant į ES tokių ūkių buvo kone septynis kartus mažiau – tik 11,6 proc.
Emigracijos nesureikšmina
Paprašytas įvertinti Lietuvos pažangą po įstojimo į ES, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis portalui tv3.lt sakė, kad ji akivaizdi daugelyje sričių.
„Manau, svarbiausia yra tai, kad progresas buvo ne kažkurioje vienoje srityje, bet praktiškai visose. Sunku rasti tokią sritį, kurioje nesijaustų progresas. Ir skurdo mažėjimas ir laimės didėjimas, nes įstojus į ES vos kas antras lietuvis sakė, kad jaučiasi patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra daugiau nei du trečdaliai.
Yra ir daugybė kitų socialinių rodiklių. Nekalbu jau apie tai, kad Lietuvos ekonomika tapo daug konkurencingesnė, didesnis bendrasis vidaus produktas, didesnė perkamoji galia, galimybės laisvai keliauti po Europą, dirbti, mokytis. Taigi visuose frontuose – tiek ekonominiame, tiek galimybių, tiek asmeniniame, dėl ko žmogus gali jaustis daug geriau. Ir, manau, narystė ES prie to tikrai daug prisidėjo“, – komentavo ekonomistas.
Jis sakė nesureikšminantis emigracijos iš Lietuvos, nes žmonės tiesiog pasinaudojo atsivėrusia laisve gyventi, dirbti ir mokytis ten, kur jie nori.
„Ypač dabar, kai mes matome, kad yra labai padidėjęs sugrįžtančių žmonių srautas. Kai jie negalėjo savęs realizuoti Lietuvoje, jie netapo našta biudžetui, mokesčių mokėtojams, jie pervedė čia pinigų perlaidas.
Beje, per tą 15 metų laikotarpį emigrantų perlaidos buvo lygiai tokios pačios, kaip ir visa ES parama. Čia tikrai reikšmingas emigrantų indėlis į tolimesnę Lietuvos ekonomikos plėtrą. Manau, kad ir ateityje matysime gana reikšmingą sugrįžtančių lietuvių srautą“, – svarstė ekonomistas.
Nunešė ne į tuos vandenis
Vis dėlto N. Mačiulis išskyrė vieną sritį, kurioje pasistūmėti į priekį nepavyko:
„Turbūt viena iš didžiausių neišspręstų problemų yra švietimo sistemos kokybė. Ilgą laiką ji buvo ignoruojama. Jau stodami į ES žinojome, kad demografinės tendencijos yra neigiamos, nes gimstamumas buvo labai žemas, tai reiškia, kad bus mažiau moksleivių bus tuščios mokyklos, tušti universitetai, kad reikia adaptuoti mokymo programas, optimizuoti švietimo institucijų tinklą. Praėjus 15 metų, galima sakyti, kad beveik nieko nėra nepadaryta.“
Anot N. Mačiulio, visa tai atsispindi moksleivių gebėjimų vertinimuose. Pagal juos esame vieni paskutinių tarp visų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių. Esą pagal visus kriterijus, pagal visas kompetencijas atsiliekame nuo organizacijos valstybių vidurkio ir prie jo net neartėjame.
„Gal tai nesusiję su ES, bet nepasinaudota tiek finansinėmis galimybėmis, tiek galimybėmis pasisemti patirties iš sėkmingesnių ES valstybių. Tai nepadaryta ir plaukta pasroviui, deja, ta srovė mus nunešė į nelabai palankius vandenis. Manau, čia yra didžiausias nusivylimas“, – komentavo pašnekovas.
Ekonomisto nuomone, ateityje Lietuvai bus sunkiau vytis labiau pažengusias ES valstybes ir per artimiausiu metu pagal svariausius rodiklius mes nepasieksime ES vidurkio:
„Aišku, norėtųsi būti nusiteikus labai optimistiškai ir sakyti taip, tikrai pavysim. Ypač kai matome, kiek daug padarėm per pirmuosius 15 metų. Tad jeigu tik antri 15 metų bus panašūs į pirmuosius, tai jau būtume visai šalia ES vidurkio.
Deja, esame pasiekę tokį išsivystymo lygį, kai tolimesnis progresas yra daug sudėtingesnis. Neužtenka vien ES paramos, vien emigrantų perlaidų ir importuoti kitose valstybėse pagamintas technologijas. Reikia kokybiškos švietimo sistemos, inovacijų politikos, gebėjimų pritraukti ir išlaikyti talentus Lietuvoje. Viso to mes kol kas neturime. Tai reiškia, kad tolesnis artėjimas prie ES bus, bet jis bus lėtesnis ir kuklesnis nei iki šiol.“
Ateitis priklausys nuo susitarimų
Lietuvos ambasadorė ES Jovita Neliupšienė svarstė, kad per visus narystės ES metus Lietuvai pavyko tai, ko ir siekėme.
„Reikia klausti, ne ką mums davė Europa, o ką mes kartu padarėme. Ne ką Briuselis liepė padaryti, bet ką mes patys sau pasakėme padaryti, kokius tikslus užsibrėžėme, tą pasiekę ir turime.
Atrodytų, kad 15 metų gal nėra daug, bet kai pagalvoji apie rezultatus ir bandai pafantazuoti, kas būtų, jeigu viso to nebūtų... Kalbame ne tik apie keliavimą be sienų. Nežinau, bet matyt, dar daug kas prisimena, kokias eiles reikėjo stovėti prie Lietuvos – Lenkijos sienos, kai reikėdavo gauti vizas, kai būdavo sunku išvažiuoti kur nors studijuoti ir sugrįžti“, – kalbėjo diplomatė.
Ji skaičiavo, kad narystės laikotarpį vien 55 tūkst. studentų išvažiavo pasimokyti į užsienį per „Erasmus“ programą. Be to, šia galimybe pasinaudojo 20 tūkst. moksleivių ir 20 tūkst. dėstytojų ir kolegijų studentų.
„Kai 2004 m. ES plėtėsi, įsijungė 10 valstybių. Sąjungai tai buvo sunkus procesas, nes reikėjo integruoti 10 naujų šalių, reikėjo išplėsti naują rinką. Buvo iššūkis pritaikyti vienodas taisykles. Kita vertus, mums atsivėrė 500 mln. gyventojų rinka, o senosioms šalims – 150 mln. gyventojų rinka“, – komentavo J. Neliupšienė.
Vertindama Lietuvos įtaką bendrijoje ir jos narių santykius, pašnekovė sakė, kad dabar ES senbuvių ir naujų šalių perskyra yra atgyvenusi.
„Gal ji buvo aktuali prieš 10 metų, bet, manau, dabar ji ne tokia aktuali. Realiai kalbame apie konkrečius klausimus. Skirtingais klausimais skirtingos valstybės formuojama koalicijas. Jei kalbame apie finansus, akivaizdu, kad daugiau yra Šiaurės ir Pietų valstybių koalicijos. Jei kalbame apie užsienio politiką ir Rytus, tai galbūt daugiau yra tradicinė perskyra. Kita vertus, yra šiaurė ir centrinės Europos valstybės.
Ar mus išgirsta? Taip, išgirsta. Reikia prisiminti, nuo ko prasidėjo energetikos sąjunga. Tai buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos prioritetų. Pradžioje energetinis saugumas ES buvo nelabai aktualus, jį aktualizavome mes kartu su kitais partneriais.“
J. Neliupšienės įsitikinimu, ES ateitis ir Lietuvos sėkmė joje priklausys nuo to, kaip bus laikomasi bendrų taisyklių ir kaip pavyks toliau susitarti, suderinti skirtingus interesus:
„Europa turi žiūrėti, ko nori piliečiai. Aš manyčiau, kad ne tik per pastaruosius 15 metų, bet apskritai nuo ES sukūrimo išmokta pamoka, kad ES yra ne tik ir ne tiek apie krizes, bet apie 12, vėliau 15, vėliau 25 šalių gebėjimą susitarti ir įveikti krizes, kad ir kokios jos būtų. Ar susiję su užsienio politika, ar su valstybių finansais ar migracija.
Kad ir kaip skausmingai procesas vyksta, jis įvyksta. Ir tai yra didelis ES atsparumas. Jeigu visa tai pavyks išlaikyti ir lemiamais momentais susitarti, galbūt ne dėl idealiausio sprendimo, bet dėl to, ką geriausiai galima pasiekti, tai ta ES ir atitiks piliečių lūkesčius. Vieniems tai bus apie saugumą, kitiems, ekonomiką, dar kitiems žemės ūkį. Tie prioritetai skirtingose šalyse skiriasi, bet tai ir yra ES įdomybė – skirtingos valstybės, suderina skirtingi lūkesčius.“
