Euro zonos krizės metu dažnai kartojama, kad jos negalima pataisyti greitai. Tačiau jau praėjo pakankamai laiko, kad galėtume išvysti, kaip Veikia ilgalaikės krizės sprendimo priemonės. BBC ekonomikos redaktorė Stephanie Flanders tikina, kad euro zonos pirmieji gijimo požiūriai jau išties matyti.
Sprendžiant euro problemas, viena iš ilgalaikių ekonominių priemonių yra atstatyti krizės paveiktų ekonomikų konkurencingumą.
Tai reiškia, kad Vokietija turi prarasti truputį savo konkurecingumo. Bent jau euro zonoje. To reikia, todėl, kad konkurencingumas yra reliatyvus. Visada jūsų konkurencingumas yra mažesnis ar didesnis lyginant su kažkieno kito konkurencingumu, aiškina S. Flanders.
Didelis skirtumas, kuris susidarė skirtingose euro zonos dalyse prieš krizę didžiąją dalimi atspindi faktą, kad šiaurinės ekonomikos, tokios kaip Vokietija ir Nyderlandai, sparčiau augino savo konkurencingumą nei pietinės valstybės.
Ketvirtadienio PMI (Pramonės pasitikėjimo rodiklis) duomenys rodo, kad krizės paveiktos ekonomikos dar atsigaus negreitai. Netgi atvirkščiai. Pagal duomenis, periferijų silpnumas persidavė ir pagrindinėms Europos valstybėms, Prancūzijai ir Vokietijai.
Pridėjus kitus naujausius duomenis, matyti, kad euro zona antrąjį ketvirtį susitrauks, nors jai ir pavyko šiaip ne taip išvengti neigiamo augimo pirmuosius tris 2012 metų mėnesisus.
Tačiau jei jūs atitrauksite žvilgsnį nuo mėnesinių ir ketvirtinių duomenų, sako S. Flanders, išvysite, kad iš tiesų yra daug rodiklių, jog lėtas krizės gijimas vyksta.
Krizės pakirstose ekonomikose išlaidos mažėja, o Vokietijoje didėja. Be to, šis Vokietijos atsigavimas buvo labiau paremtas vartojimu nei praeityje.
„Commerzbank“ ekonomistai mano, kad 2009 metų pradžioje nuo euro pradžios Airijos darbo jėgos kaina augo 23 proc. greičiau nei euro zonos vidurkis. Dabar skirtumas yra apie 8 proc.
Ispanijos tuo pačiu laikotarpiu darbo jėgos kaina augo 10 proc. greičiau nei euro zonoje. Šis skaičius nuo 2009 metu sumažėjo daugiau nei dvigubai.
Panašų progresą galime pamatyti ir Portugalijoje bei Graikijoje. Vienintelė šalis, kuri neparodė didelės pažangos yra Italija.
Vokietijos darbo jėgos kaina 2009-2010 metais beveik neaugo (tai vienas iš veiksnių lėmusių stabilų užimtumo lygį recesijos metu).
Tačiau yra ženklų, kad dabar algos kils. Vienas jų, „IG Metall“ profsąjungos, kuri apima daugiau nei 3 mln. darbuotojų, susitarimas pakelti algas 4,3 procentais. Jei tokia tendencija tęsis, „Commerzbank“ tiki, kad periferija gali atstatyti savo konkurencinguma su Vokietija iki 2015 metų. Jei Vokietijos darbo jėgos kainą nekils, tai padaryti pavyktų tik 2017 m.
Pagal kitus skaičius, 4 proc. infliacija Vokietijoje išlaikytų Europos centrinio banko numatytą 2 proc. vidurkį euro zonoje, bet išgelbėtų periferiją nuo visiškos defliacijos.
Tai gali būti politiškai neįmanoma, teigia S. Flanders. Tačiau vis tiek Pietų valstybėms būtų lengviau, jei Vokietijos atsigavimą ir toliau lemtų vartojimas bei tradicinis eksportas.
Visos šitos lėtos išeities iš ekonominės krizės dalys vyksta, kad ir kokios būtų tamsios naujienų antraštės, įsitikinusi S. Flanders.
Tačiau S. Flanders pažymi,kad problema yra ta, jog išeitys yra per lėtos finansų rinkoms ir jos vyksta be pakankamo augimo. Ypač periferijoje, kur augimas padėtų paprastiems žmonėms matyti šviesą tunelio gale, o tų šalių skolų dinamika susistabilizuotų.
S. Flanders mano, kad dėl šios priežasties politikai vis dar ieško tos sunkiai apčiuopiamos greitos priemonės.
