Štai SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda teigia, kad pasiklausius kai kurių verslininkų susidaro įspūdis, jog didėjantis darbo užmokestis ir kitos sąnaudos visa suma perkeliamos ir į galutinę produkto kainą. O taip būti neturėtų.
Dėl to vieni ekonomistai mano, kad Lietuvoje reikėtų skatinti konkurenciją, kiti tikina, kad konkurencija Lietuvoje tarp prekybos tinklų ir taip labai intensyvi.
Nausėda: visi nori uždirbti daugiau
G. Nausėda paties darbuotojams užduoda lengvą „pasitikrinimo“ klausimą: „Tas, kuris šiandien skundžiasi, kad darbdavys jį išnaudoja, ar kad jam moka per mažą atlyginimą, visada turėtų pagalvoti vieną paprastą dalyką, kaip jis elgtųsi, jeigu tą pačią dieną atsidurtų darbdavio vietoje. Jei sąžiningai atsakytų, kad mokėtų dvigubai ar trigubai didesnius atlyginimus, sutrumpintų darbo dieną, tada gerai, bet jei jis nuoširdžiai ranką prie širdies pridėjęs pasakytų, kad turbūt elgčiausi taip pat, tai ir aiškėtų tiesa“.
Naujienų portalui tv3.lt ekonomistas sako, kad jeigu tik ekonominė situacija leis, darbdaviai visada sieks naudos. Tam iliustruoti jis pasitelkia sąnaudų perkėlimo į galutinę kainą paskaičiavimą.
„Tarkime, atlyginimų padidėjimas 10 proc. konkrečioje įmonėje, toli gražu nereiškia, kad ir tos įmonės produktų kainos turėtų padidėti lygiai tiek pat. Mes turime dar du labai svarbius rodiklius, nuo kurių apskritai priklauso, ar tos kainos turėtų padidėti. Pirmasis rodiklis – darbo našumo pokytis. Jei ir jis paaugo tiek pat (10 proc.), tada apskritai nėra racionalaus pagrindo kelti kainą. Jei darbo našumas nepadidėjo, reikia žiūrėti, kokią dalį darbo užmokesčio sąnaudos sudaro bendroje savikainoje.
Čia ir randame dažniausiai ta „pakastą šunį“: atlyginimai padidėjo 10 proc., o jie bendroje savikainoje sudaro lygiai tiek pat – 10 proc., tai bendras kainų lygis turėtų išaugti tik 1 proc. Kuomet atsveri darbo užmokesčio sąnaudų dalimi, tuomet tas kainų pokytis visai kitoks susidaro. Bet man dažnai susidaro įspūdis, kad pakėlus atlyginimus 5 proc., kainos pakeliamos – 15 proc., o tai liudija tik vieną, kad pelno marža ar prekybos antkainis, po tokio veiksmo padidėja“, – apie prekybininkų polinkį užsidirbti kalba G. Nausėda.
Jis prideda, kad sunku įvardyti, kokią tiksliai dalį kainose nusineša pardavėjai, kokią ūkininkai, tiekėjai ir pan., mat tiekėjai kainų neviešina. „Tai atskleistų visą prekybinę situaciją ir kaži, ar prekybos įmonės norėtų tai atskleisti“, – sako jis.
Jo nuomone, kalbant apie maisto produktų pardavimo įmones, matyti, kad šių pajamos auga padidėjusių kainų sąskaita. Tuo tarpu ne maisto sektoriuje kainos kyla lėčiau.
G. Nausėda patartų skatinti konkurenciją, jog į maisto produktų sektorių įsilietų ir daugiau mažų žaidėjų.
„Galvoju, kad net netradicinės priemonės, kaip PVM mokėtojo statuso nustatymas prekybos įmonėms nuo didesnės ribos, galėtų sudaryti patrauklesnes konkuravimo sąlygas mažiesiems žaidėjams. Jie yra išstumdyti, ypatingai iš rajonų centrų. Negali nugriauti ar perkelti į kitą vietą, kokio jau pastatyto nemenko prekybos centro geroje vietoje, laiko neatsuksi, bet reikia sudaryti finansiškai palankesnes sąlygas mažiesiems rinkos žaidėjams su didžiaisiais konkuruoti. Kitų svertų nėra, nes dėl masto ekonomikos jie negali pakonkuruoti. Patrauklių vietų neturi, nes didieji prekybos centrai užėmė. Belieka dirbtiniai finansiniai svertai, kurie sudarytų palankesnes sąlygas konkurencijai“, – teigia ekonomistas.
Grajauskas: Lietuvoje net labai daug konkurencijos
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas nors ir mato, jog kartais rinkoje atsiranda spekuliantų siekiančių pasinaudoti susidariusia situacija ir dirbtinai padidinti kainas, tačiau iš esmės kainas lemia objektyvūs veiksniai.
„Žinoma, kad darbo užmokesčiui augant kaina yra keliama. Visgi išanalizavus duomenis matyti, kad sąnaudų svyravimai tikrai neatsispindi vienas prie vieno galutinėje kainoje. Pavyzdžiui, pavyzdys su pieno produktų kainomis: 2015–2016 m. nukritus žaliavos kainai mes matėme, kad galutinių produktų kainos sumažėjo. Iš kitos pusės turėjome situaciją, kai 2017 m. didmeninė kaina pradėjo stipriai augti, tai pieno produktų kaina vėlgi ūgtelėjo, bet ne taip smarkiai, kaip žaliavos kaina. Ir tai atsispindi pelno maržose. Užpraeitais metais buvo puikios pelno maržos pieno perdirbėjų, o praeitais tos maržos jau stipriai sumažėjo. Tiekimo grandinėje kiekvienas prisiima dalį kainos pokyčio“, – komentuoja R. Grajauskas.
Jo teigimu, nelogiškai keliančius kainą pardavėjus nubaudžia rinkas ir pats vartotojas, mat viskas atsiremia į perkamąją galią. „Gali kelti kiek nori, bet žmonės paprasčiausiai nepirks, nes neturi pinigų. Tai trumpuoju laiku gali būti piktnaudžiavimų, bet ilguoju laikotarpiu kaina stabilizuojasi“, – prideda jis.
Be to ekonomistas pažymi, kad nors pačių pirkėjų skaičius ir mažėja didėjančios algos ir pensijos tai atsveria – dėl to prekybos įmonių apyvartos vis dar auga.
O taip pat R. Grajauskas visiškai nesutinka su teiginiu, kad Lietuvoje prekybininkai nekonkuruoja. Jo teigimu, mūsų turimas konkurencijos modelis – keli dideli žaidėjai – vartotojams yra pat palankiausias.
„Blogiausia situacija būtų, jei būtų vienas monopolistas, kuris nustatinėtų kainas kaip nori. Taip pat blogai būtų, kada rinkoje yra vien daug smulkių žaidėjų, nes jie yra brangesni: nėra masto ekonomijos. Nueikime į mažą parduotuvėlę ir matysime, kad ten didesnės kainos, negu didelėse, kriušo gali savo plotu sutaupyti ir pan.
Dabar yra penki dideli žaidėjai, kurie tikrai tarpusavyje smarkiai konkuruoja, būna net kainų karai. Jie turi sąlyginai neprastą mąsto ekonomiją ir gali mažesnes kainas pasiūlyti. Ir tai jungiasi „Rimi“ ir „Iki“, nes penki žaidėjai per dideli tokiai mažai rinkai. Pavyzdžiui, telekomunikacijų sektoriuje matome, kad yra trys dideli žaidėjai ir jie tikrai konkuruoja, kadangi yra dideli ir turi masto ekonomiką, gali mažas kainas palaikyti“, – savo nuomonę pagrindžia ekonomistas.
Mauricas: tikiuosi nepakartosime prieškrizinės situacijos
„Luminor“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad kylantys darbo užmokesčiai dažniausiai visu savo svoriu galutinėje kainoje nugula nebent nišiniuose sektoriuose. Pavyzdžiui, rekreacinėse paslaugose, kirpyklose, viešojo maitinimo įmonėse.
„Tie sektoriai didžiąją dalį, jei ne daugiau, darbo kaštų augimo perkelia vartotojams. Bet jie gali tai sau leisti daryti, nes paklausa ganėtinai ženkliai tuose sektoriuose auga. Tai ne pirmo būtinumo prekės. Kai pajamos auga, tokių paslaugų naudojama daugiau ir dažnai naudoja tie asmenys, kurie turi didesnes pajams nei vidutinės“, – sako ekonomistas.
Naujienų portalui tv3.lt jis komentuoja, kad Lietuvoje yra sisteminė problema – ekonominis ciklas palankus kelti kainas, vartotojai vedami gerų lūkesčių plačiau atveria pinigines. O tai gali nuvesti į tą patį 2007–2008 metų scenarijų.
„Jei tik ekonomika sustotų ar atsirastų ženklai, kad pasaulio ekonomikos augimas šlubuoja, manau, kainos turėtų potencialą pasikoreguoti. Šiaip pasiūla nespėja paskui paklausą, ne įsteigti įmonę, pradėti verslą reikia ir laiko, ir pastangų. Visgi matau tendenciją, kad pasiūla auga, kažkiek turėtų susibalansuoti, ypatingai šiais metais ir tas kainų didėjimas turėtų išsikvėpti.
Viliuosi, kad nepakartosime 2007–2008 metų klaidų, kuomet buvo išpūstos kai kurių produktų kainos. Pavyzdžiui, NT sektoriaus. Ir bent jau kokybė dalyje įmonių dabar auga, tai ji tą kainų augimą turėtų pristabdyti. Manau, kad kainos augs šiek tiek mažiau nei praeitais metais“, – prognozuoja analitikas.
Ž. Mauricas peikia ir svarstymus, kad reikėtų įvesti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą maisto produktams. Mat lietuviai ir taip vartoja daugiau nei vidutiniškai suvartojama Europos Sąjungoje. Jo manymu, kainas mažintų pačių žmonių didesnis aktyvumas, alternatyvų ieškojimas.
„Žmonės ieško daugiau galimybių, kur apsipirkti. Jie patys yra vienintelis realus veiksnys, galintis sustabdyti kainų augimą. Joks valstybės įsikišimas to nepadarys. Jei žmonės nėra aktyvūs, vien didesnė tiekėjų pasiūla negarantuoja kainų sumažėjimo“, – įsitikinęs Ž. Mauricas.