Dvi dienas Portugalijos sostinėje vykęs NATO šalių viršūnių susitikimas įtiko, kaip sakoma, „ir mūsiškiams, ir jūsiškiams“. Tokių susitikimų dalyviai gal per lengva ranka juose priimamus sprendimus pakrikštija istoriniais, tačiau Aljanso sesija Lisabonoje netikėtai pradžiugino tiek šiapus, tiek anapus Atlanto. Tiktai tie akcentai buvo sudėlioti kitur...Naujos garantijos Baltijos šalims
Įdomu tai, kad jo išvakarėse daug buvo kalbėta apie naują NATO strategijos koncepciją, bet sekmadienį 28 šalių vadovai tik prabėgomis paminėjo, kad po 11 metų – nuo 1999-ųjų pavasario, kai bloko bombonešiai Kosove bombardavo serbų pozicijas (šiuos metus Kanados „Global Research“ vadina gėdingiausiu etapu Aljanso istorijoje) – NATO chartijoje sudėti ir kitaip surikiuoti nauji strateginiai akcentai.
Šiame lakoniškame dokumente svarbiausiu NATO tikslu laikomas nebranduolinis pasaulis, o, kol jis nepasiektas, Aljansas tęs branduolinio sulaikymo politiką. Strategijoje nutylima NATO plėtra į Rytus, vietoj jos akcentuojamas glaudesnis bendradarbiavimas su Rusija. Tiesa, koncepcijoje pabrėžiama, kad Aljanso durys atviros visoms Europos demokratijoms, o 5-asis Vašingtono sutarties straipsnis ir toliau galios užtikrinant euroatlantinį saugumą ir solidarumą.
Baltijos šalims, kurios labiausiai nuogąstavo, ar šis straipsnis galios, jei NATO nare kada nors taps Rusija, buvo priminta, jog 5-ojo sutarties straipsnio dar niekas nepanaikino, todėl baltijiečiams esą nėra ko jaudintis. Tai įtikino Lietuvą. „Dabartinis bendradarbiavimas su Rusija ginkluotės ir priešraketinės gynybos srityje atveria naujas saugumo garantijas ir Lietuvai“, – po Lisabonoje vykusio NATO viršūnių susitikimo teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pasak Prezidentūros išplatinto pranešimo, Lisabonoje buvo atsižvelgta į visus Lietuvos keltus reikalavimus ir dėl ateities saugumo garantijų Baltijos šalims, ir dėl tolimesnių aljanso santykių su Rusija. „Penktasis straipsnis Baltijos šalims pagaliau realiai pradėjo veikti. Turime viską, ko šiame susitikime reikalavome. Turime Lietuvos apgynimo įtvirtinimą, NATO patvirtino „atvirų durų“ politiką, tai reiškia, kad visos šalys, kurios yra demokratinės ir vykdys visus reikalavimus, galės tapti narėmis. Aljansas patvirtino, jog tampa organizacija, pasirengusia priimti visus dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkius, tarp jų ir kibernetinių atakų, energetinio saugumo ir kitų“, – sakė Lietuvos vadovė.
Tačiau, kaip pažymi svetainė „Chaskor.ru“, karinis apgynimo aspektas forume net nebuvo svarstytas, todėl atskiras Baltijos šalių gynimo planas liko nepaliestas, nors tos valstybės Aljanse štai jau šešeri metai. Juk jas priėmė ne dėl to, kad nuo kažko gintų, o tik šiaip, kad, kaip sakydavo Michailas Gorbačiovas, „vyktų procesas“, ironizuoja Rusijos svetainė (http://www.chaskor.ru/article/hudoj_mir_21120).
Kai kam buvo keista, kad dokumente užsimenama apie Ukrainą ir Gruziją, kurių stojimą į Aljansą blokuoja kone visa Europa. Apskritai, kaip pažymi „Kommersant“, politologai Michailo Saakašvilio pergale laiko jo pakvietimą į vadovų susitikimą. Po derybų su Baracku Obama Gruzijos vadovas pasidžiaugė, kad Rusijai nepavyko izoliuoti jo šalies ir kad tik laiko klausimas, kada Gruzija taps bloko nare. Laikraštis primena, kad dar 2008 m. gruodį – praėjus keletui mėnesių po Rusijos karo Kaukaze – ši šalis gavo Nacionalinį stojimo į NATO planą, kuris prilygsta Narystės NATO veiksmų planui. Net Dmitrijus Medvedevas savo dienoraštyje „Twitter“ primena, kad Lisabonos deklaracijoje laikomasi Bukarešto vadovų susitikimo pažadų Tbilisiui.
Bendra priešraketinė gynyba?
Ir vis dėlto įdomiausia tai, kas nelaukta. Lisabonoje (žinoma, suderinus iš anksto) buvo pritarta D. Medvedevo pateiktam planui dėl sektorinės priešraketinės gynybos sistemos (SPGS). Kadangi susitikimas vyko už uždarų durų, plano detalės nebuvo žinomos, tačiau jau pirmadienį „Kommersant“ išsiaiškino, kas turėta galvoje.
Pagal šią koncepciją Maskva įsipareigoja numušti raketas, skriejančias į Europą per Rusijos teritoriją arba per sektorių, kurį saugoti įsipareigos Rusija. Savo ruožtu NATO šalių SPGS naikins raketas, paleistas link Europos ir Rusijos, pagal paskirstytus apsaugos sektorius. Iki šiol nei NATO, nei Rusija į savo SPGS negali įsileisti pašalinių ir neturi teisės ginti svetimų teritorijų.
Šios sistemos sutartiniais rusiškais pavadinimais „RosPRO“ ir „EvroPRO“ grįstos ne varžybomis, o partneryste, sakė spaudos konferencijoje D. Medvedevas. „Tačiau patys europiečiai dar nesupranta, kaip tai atrodys, – pridūrė Rusijos prezidentas. – Mes turime tai išsiaiškinti. Mūsų dalyvavimas turi būti tik kaip partnerių. Kitokio bendravimo, taip sakant, dėl akių, negali būti. Arba mes visateisiai partneriai keičiantis informacija, sprendžiant vienas ar kitas problemas, arba jokie. O jeigu mes nedalyvaujam, tuomet būsime priversti gintis...“
Kompromisas su keliais klaustukais
Galima daryti prielaidą, kad šis pasiūlymas tiek Briuseliui, tiek Vašingtonui bus priimtinas. Juk jis reiškia kompromisą: JAV atsisako pretenzijų dislokuoti Rytų Europoje savo PGS, taip toliau spausdamos B. Obamos įjungtą santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtuką, o Maskva atsisako konfrontacijos su Vašingtonu dėl šių sistemų įkurdinimo Čekijoje ar Lenkijoje.
Bet šis kompromisas turi ir kitų prasmių. Gali būti, kad toks D. Medevedevo ir B. Obamos susitarimas pastūmės respublikonus JAV Kongrese dar iki Naujųjų metų ratifikuoti Strateginės puolamosios ginkluotės sutartį (SPGS-1), kurią prezidentai pasirašė šių metų balandį.
Kita vertus, kaip dėmesį atkreipia laikraštis „The New York Times“, 2012 m. vyks prezidento rinkimai Rusijoje, o rudenį – ir Amerikoje. Tokiais kompromisais D. Medvedevas jau dabar renka balus prieš V. Putiną, kuris visą laiką pabrėždavo, kad amerikietiškas priešraketinis skydas kelia tiesioginę grėsmę Rusijos saugumui.
O štai minėtasis Kanados globalizacijos tyrimų centro leidžiamas leidinys „Global Research“ (http://www.globalresearch.ca/) su provokuojančia rubrika „Stop NATO“ ironiškai rašo, kad Europoje vėl kuriama Mažino linija (Ligne Maginot – 1928–1936 m. prie Italijos sienos statyti įtvirtinimai tarp Vokietijos ir Prancūzijos, kuriuos Vermachto kariuomenė lengvai apėjo), neva turinti sustabdyti oru skriejančias priešo raketas. NATO, kuri negali pagauti net senelio kalnuose (turimas galvoje Osama bin Ladenas), neturi savo strategijos (ją esą vienintelis yra parengęs Zbigniewas Brzezinskis ir pateikęs dar 1993 m. savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta: Amerikos viešpatavimas“), keliaklupsčiauja Vašingtonui, bandančiam susigrąžinti savo hegemoniją pasaulyje.
Kaip ten bebūtų, grėsmių kupiname pasaulyje pakvipo taikos sandoriu. Šios partnerystės žiedų dar teks ilgokai laukti, bet abipusės nuolaidos, kurias vadiname kompromisais, visada žada ramų gyvenimą, o jis savo ruožtu yra svarbiausia taikaus kuriamojo darbo prielaida.
Kita vertus, persiimdami dabartinių Lietuvos vadovų optimizmu, negalime pamiršti buvusių šalies lyderių nuolatinių perspėjimų, kad, įsileidęs į savo būstą amžiną Aljanso priešą, Briuselis gali būti griaunamas iš vidaus, ir tuomet mums nepadėtų net išskirtinėmis juodomis raidėmis iškaltas 5-asis Vašingtono sutarties straipsnis.
