Tai reiškia, jog kilus krizei, pavyzdžiui, naftos kainai nukritus iki 55 JAV dolerių už barelį, fondas suteiktų tik trumpalaikę ekonominę paramą, galinčią trukti vos kelis mėnesius, prognozuoja Rusijos centrinis bankas.
„Saugumo pagalvė“
Koncepciją išskirti Rusijos pajamas iš naftos į atskirą fondą Vladimiras Putinas pirmą kartą pristatė antraisiais savo prezidentavimo metais, kalbėdamas federalinėje asamblėjoje apie 2002 m. biudžetą.
Ši idėja priskiriama ekonomistui Andrejui Illarionovui, kuris tuo metu dirbo prezidento patarėju. Iš pradžių V. Putinas siūlė ne atskirą fondą, o du biudžetus: pagrindinį biudžetą, apskaičiuotą esant mažoms naftos kainoms, ir papildomą biudžetą, kurį būtų galima įgyvendinti, jei kainos būtų didesnės.
Tačiau finansų ministerija taip ir nesukūrė dviejų atskirų biudžetų. Vietoj to 2004 m. ši koncepcija virto stabilizavimo fondu – finansiniu rezervu, kuriame būtų kaupiamos visos perteklinės pajamos, t. y. gautos pajamos, kai naftos kaina viršijo 20 JAV dolerių už barelį.
Šią finansinio „saugumo pagalvę“ sukūrė tuometinis finansų ministras Aleksejus Kudrinas. Sąvoką jis aiškino pasitelkęs biblines analogijas: „Juozapas tarnavo Egipto valdovui, kuris ieškojo paaiškinimo savo sapnams. Juozapas išsiaiškino garsiąją viziją apie septynias liesas ir septynias riebias karves, kurios ganėsi lauke – viziją, kurios niekas kitas negalėjo paaiškinti. Jis numatė septynerius derlingus ir septynerius bado metus, patarė rinkti mokesčius ir sukurti grūdų atsargų fondą, kuris padėtų nederliaus metais.“
Iš esmės, patikslino jis, „tai yra palyginimas apie stabilizavimo fondą ir apie pasaulinės ekonomikos ciklą“.
Dėl praktikos taupyti nenumatytas pajamas, užuot jas išleidus, finansų ministerija sulaukė kritikos, o A. Kudrino komanda buvo ypač kruopščiai tikrinama dėl to, kad stabilizacijos fondo lėšas laikė užsienio vertybiniuose popieriuose, daugiausiai JAV obligacijose.
„Jūs praktiškai apiplėšėte šalį – trilijonai rublių buvo iššvaistyti, nebandykite mūsų apgaudinėti, neturėjote teisės siųsti tų pinigų į užsienį“, – sakė tuometinis LDPR lyderis Vladimiras Žirinovskis A. Kudrinui per Dūmos posėdį 2008 m.
„Kodėl šių lėšų neinvestavus į žmogiškąjį kapitalą, neįsigijus pažangios užsienio įrangos mūsų sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo sektoriams?“ – antrino deputatas Nikolajus Bezborodovas.
Nors stabilizacijos fondas dažnai buvo kaltinamas dėl to, kad iš Rusijos ekonomikos tariamai buvo išleidžiami pinigai investicijoms užsienyje, 2004-2008 m. ekonomika augo sparčiau nei bet kuriuo kitu metu.
Rublio kursas dolerio atžvilgiu taip pat tvirtėjo. Per ketverius fondo gyvavimo metus Rusijos BVP, išreikštas doleriais, patrigubėjo. Per šį laikotarpį vyriausybė stabilizavimo fonde sukaupė beveik keturis trilijonus rublių, o tai sudarė 8,5 proc. BVP. Fondo lėšos buvo skiriamos skolos mokėjimams ir pensijų pervedimams, o likusi dalis buvo investuojama.
Fondo valdymo taisyklės buvo paprastos, tačiau griežtos: investuoti buvo galima tik į valiutines sąskaitas (45 proc. doleriais, 45 proc. eurais ir 10 proc. Didžiosios Britanijos svarais) ir aukščiausio lygio vyriausybės obligacijas iš pasirinktų išsivysčiusių šalių.
Antrasis Rusijos valstybinių fondų istorijos skyrius prasidėjo 2008 m. vasario 1 d. ir truko beveik dešimtmetį. Tuo metu Rusijoje veikė ir rezervinis fondas, ir nacionalinio turto fondas, sukurtas padalijus stabilizavimo fondą į dvi nelygias dalis.
Rezerviniam fondui atiteko 80 proc. turto, o nacionaliniam turto fondui – likusieji 20 proc. Oficialus padalijimo pagrindimas buvo susijęs su naujais tikslais. Po šešerių metų kaupimo lėšas dabar buvo galima naudoti aktyviau: rezervinis fondas liko kaip neatidėliotinas vyriausybės rezervas, o nacionalinis turto fondas, kurį iš pradžių ketinta vadinti „ateities kartų fondu“, – ilgalaikis rezervas.
Planuota, kad rezervinis fondas papildys biudžetą deficito metais, o nacionalinis turto fondas bendrai finansuos savanorišką pensijų kaupimą ir padengs pensijų fondo biudžeto deficitą.
Finansavimo struktūroje pirmenybė teikiama rezerviniam fondui. Į jį pirmiausiai buvo nukreipiamos perteklinės pajamos ir tik sukaupus daugiau kaip 10 proc. BVP (vėliau sumažinta iki 7 proc.), lėšos buvo nukreipiamos į nacionalinį turto fondą, kuris galėjo būti investuojamas į rizikingesnes ar net potencialiai nepelningas įmones.
Buvo tikimasi, kad rezervinio fondo investicijos su nedideliais sušvelninimais bus vykdomos pagal tas pačias griežtas taisykles, kurios buvo taikomos stabilizavimo fondui. Tačiau biudžeto kodeksas nuo pat pradžių suteikė nacionaliniam turto fondui daugiau lankstumo, leisdamas investuoti į „skolinius įsipareigojimus ir juridinių asmenų akcijas“, taip pat į investicinių fondų akcijas.
2010 m. ekspertai pažymėjo, kad „nacionalinio turto fondo vaidmuo sprendžiant socialines problemas šiuo metu yra minimalus“, ir pridūrė, kad „nacionalinis turto fondas akivaizdžiai neatlieka savo paskirties“.
2013 m. V. Putinas pritarė, kad dalis nacionalinio turto fondo būtų naudojama infrastruktūros projektams.
Tačiau netrukus sistema visiškai sugedo. Finansų krizė ir žemos naftos kainos sustabdė įplaukas, o 2014 m. pasirodė ypač skausmingi, nes Vakarų sankcijos, įvestos dėl Krymo aneksijos, smogė tuo pat metu, kai naftos kaina nukrito perpus.
Dėl to susidaręs biudžeto deficitas privertė vyriausybę agresyviai naudotis rezervais, o 2015 m. finansų ministerija leido tiesiogiai finansuoti biudžetą iš fondų. Per kelerius metus rezervų fondas buvo beveik išeikvotas. 2018 m. likusios jo lėšos buvo sujungtos su nacionaliniu turto fondu, taip pažymint dviejų fondų eros pabaigą.
Prasidėjus invazijai į Ukrainą 2022 m. vasarį, nacionalinis turto fondas vėl smarkiai sumažėjo. Nors prognozuojamas 2025 m. biudžeto deficitas yra nedidelis, situacija gali smarkiai pasikeisti, jei nepasitvirtins gana optimistinės vyriausybės prognozės. Šios prognozės priklauso nuo numatomos 69,7 JAV dolerio už barelį Rusijos naftos kainos ir 2,5 proc. BVP augimo.
Pagrindinė problema, susijusi su nacionaliniu turto fondu, yra ta, kad didžioji dalis jo turto yra neparduodama užsienio rinkose ir staigios krizės atveju būtų mažai naudinga.
Turto investavimas
Šiuo metu nacionalinis turto fondas turi šiek tiek mažiau nei 13 trilijonų rublių (125,7 mlrd. eurų) lėšų, o tai sudaro 6,7 proc. Rusijos BVP ir beveik tiek pat, kiek federalinis biudžetas planuoja išleisti karui 2025 metais.
Remiantis pastarųjų metų tendencijomis, ši fondo dalis gali būti išnaudota per dvejus trejus metus. Rusijos centrinis bankas netgi teigia, kad, esant didelės rizikos scenarijui (pavyzdžiui, žaliavų kainoms nukritus nuo 70 iki 55 JAV dolerių už naftos barelį), ši nacionalinio turto fondo dalis gali būti išnaudota net iki 2025 m. pabaigos.
Beveik ketvirtadalis viso fondo turto – 3 trilijonai rublių (28,9 mlrd. eurų) yra investuoti į „Sberbank“ akcijas, dar 722 mlrd. rublių (6,9 mlrd. eurų) į privilegijuotas „Rusijos geležinkelių“ akcijas ir daugelį kitų įmonių.
Tokios investicijos būtų neįsivaizduojamos įprastame valstybiniame fonde, kuriame galioja griežtos taisyklės, pavyzdžiui, Norvegijos fonde, ir net Rusijos stabilizavimo fonde, veikusiame A. Kudrino kadencijos metu.
Pavyzdžiui, 300 mlrd. rublių (2,9 mlrd. eurų) iš nacionalinio turto fondo buvo panaudota 160 lėktuvų, kuriuos karo pradžioje buvo užblokavę užsienio savininkai, išpirkimui.
Pinigai atiteko valstybinės civilinių oro uostų administracijos antrinei įmonei. Valstybinė įmonė GTLK taip pat užsiima orlaivių nuoma, papildomai gavo 152 mlrd. rublių (1,5 mlrd. eurų). Nors orlaiviai yra komercinis turtas, galintis generuoti pajamas, ir iš tiesų yra investicijų objektas, jie laikomi pernelyg rizikingais, kad juos galėtų valdyti valstybinis fondas.
Be to, mažai tikėtina, kad bendrovės kada nors išpirks ar atpirks šias obligacijas. Todėl konservatyviai planuojant geriausia daryti prielaidą, kad neparduodama nacionalinio turto dalis yra iš esmės nieko verta.
Pasekmės ateityje
Jei politiniais sprendimais būtų skatinama biudžetinė drausmė, skaidrumas, sąžininga konkurencija ir taiki politika su kaimyninėmis valstybėmis, būtų buvę galima ir toliau kaupti rezervus, kurie taptų papildomais biudžeto pajamų šaltiniais, nesusijusiais su mokesčiais.
Valdyti patikimų užsienio obligacijų portfelį yra paprastesnė užduotis nei prižiūrėti investicijų į infrastruktūrą efektyvumą.
Tačiau taip neatsitiko, ir nacionalinis turto fondas turės aiškių pasekmių biudžetui ir Rusijos ekonomikai ateityje.
Šiuo metu Rusijos finansų ministerija blogiausio scenarijaus nesitiki ir netgi siekia sukaupti papildomų lėšų iki 2025 m. pabaigos. Tačiau tai gali įvykti tik tuo atveju, jei Rusijai bus palankios sąlygos: naftos kainos turi išlikti didesnės nei 70 JAV dolerių ir vėliau nenukristi žemiau 66 JAV dolerių už barelį, karinės išlaidos turi stabilizuotis (jos kasmet nuolat didėjo).
Jei įvyktų didelė ekonominė krizė ir smarkiai padidėtų biudžeto deficitas, Rusijos nacionalinis turto fondas nebegalėtų atlikti to vaidmens, kuriam iš pradžių, 2000-ųjų pradžioje, buvo skirti rezerviniai fondai, pažymima „The Insider“.
