V. Putinas mano kitaip. Rusijos energetikos kongrese jis teigė, kad „esant būtinybei, mes galime išauginti gavybą 200-300 tūkst. barelių“.
Jam pritarė ir energetikos ministras Aleksandras Novakas, taip pat aiškinę, kad rezervų dar yra: „Remiantis mūsų prognozėmis, mes galėsime išauginti gavybą, jau yra imamasi tai stimuliuojančių priemonių“.
Rinka itin nervinga
Šis, iš pirmo žvilgsnio (atsižvelgiant į rekordinį globalaus naftos gavybos kiekį), tuščias ginčas, iš tiesų gali būti itin reikšmingas, rašoma „Die Welt“. Juk Rusija yra didžiausia pasaulyje naftos eksporto šalis. O rinka šiuo metu „itin nervinga ir itin emocinga“, kaip teisingai pastebėjo tas pats A. Novakas.
Pastaruoju metu auga prognozių skaičius, kuriose teigiama, kad Europos – Šiaurės jūros – „Brent“ naftos kaina per artimiausius mėnesius pasieks 100 dolerių už barelį. Niujorko ir Europos prekeiviai nafta taip pat išsako lūkesčius, kad rinkos laukia tokia perspektyva.
Tai būtų logiškas tęsinys to, kas vyksta naftos rinkoje jau nuo rugpjūčio: nuo tada kaina išaugo 20 proc ir pasiekė 84,5 dolerio už barelį. Nuo metų pradžios naftos kainos augimas sudaro 27 proc., o nuo praėjusių metų vidurio – daugiau nei 85 proc.
JAV sankcijos – vienas iš pagrindinių augimo faktorių
Savaime suprantama, žinant, kad naftos kaina anksčiau nukrito nuo 115 dolerių 2014-aisiais iki mažiau nei 30 dolerių 2016-ųjų sausį, tai dabar vyksta iš esmės „atšokimas nuo dugno“. Tačiau tai, kad kaina auga taip sparčiai, o vėliau taip pat ryžtingai krinta, turi ir kitas svarbias priežastis. Ir nė viena jų neiššaukia džiaugsmo net ir šalims-gamintojoms – o jau apie šalis-vartotojas ir kalbėti nėra ką.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne vieną sykį (paskutinį – rugsėjį vykusiame JT viršūnių susitikime) skundėsi, kad OPEC atsisako didinti naftos gavybą ir todėl neša atsakomybę dėl aukštų kainų.
Jeigu jis čia ir teisus, tai tik iš dalies, nes vienas iš pagrindinių naftos kainų augimo faktorių yra JAV sankcijos Iranui. Nors OPEC 2016-ųjų pabaigoje susitarė su Rusija ir dešimtimi kitų šalių dėl naftos gavybos kvotų mažinimo ir sustabdė naftos kainų kritimą, tačiau dėl pasikeitusios situacijos rinkoje vasarą gavyba ir vėl šiek tiek išaugo.
Naftos gavyba Rusijoje muša visus rekordus
Pavyzdžiu čia galėtų būti ir Rusija: nuo birželio iki rugsėjo augimas sudarė 400 tūkst. barelių per dieną. 2016-aisiais gavyba buvo sumažinta 300 tūkst. barelių per dieną, o tai reiškia, kad Rusija dabar išgauna daugiau naftos, negu 2016-aisiais.
Tačiau ir tai dar ne viskas: rugsėjį gavyba viršijo 11,36 mln. barelių per dieną – ir tai tapo absoliučiu rekordu per visą Rusijos istoriją.
V. Putino ir A. Novako kalbos apie galimą naftos gavybos didinimą – „Reuters“ teigimu, jau pasiekė ir atitinkamą susitarimą su Saudo Arabija – gali būti būdas nuraminti rinkos dalyvius.
Tačiau kuomet Rusija realiai sugebės – ir ar galės apskritai – išauginti naftos gavybą, ekspertai ir rinkos dalyviai sunkiai galėjo prognozuoti. Kai kurie energetikos gigantų atstovai taip pat išsakė pritarimą M. Alekrepovo teiginiams: naftos gavybos augimas Rusijoje pasiekė savo ribas.
Senka Vakarų Sibiro telkiniai
Tai, viena vertus, siejama su 1960-1980 metais pradėtais eksploatuoti naftos telkiniais Vakarų Sibire ir vietovėje tarp Volgos ir Uralo, kuriems tenka didžioji dalis Rusijoje išgaunamos naftos. Senieji telkiniai senka, o naujiems atrasti ir įsisavinti yra reikalingos naujos technologijos.
Kita vertus, užsitęsęs naftos kainų kritimas paveikė investicijų ir naujų vietovių įsisavinimo procesus. Maža to, Vakarų sankcijos numato draudimą tiekti Rusijai technologijas, reikalingas išgauti Arkties giluminę naftą ar skalūnų naftą.
Trečia, jau daugelį metų vyksta naftos gavybos bendrovių renacionalizacija – nuolat keičiasi jų savininkai, o tai taip pat mažina investicijų skaičių ir stabdo bendrovių vystymosi procesą.
Net Rusijai pavykus surasti vidinių resursų naujų telkinių ar senųjų technologiniam tobulinimui, V. Putino minėtą 300 tūkst. barelių per dieną augimą galima bus pasiekti tik ne anksčiau nei 2019-aisiais, pažymi ekspertai.
