Taigi, pirma – kad Amerika – pagrindinė istoriškai nusistovėjusios pasaulio tvarkos griovėja, nesilaikanti „žaidimo taisyklių“. Kur tik pasirodo „didysis brolis“, iš karto susiformuoja globalios ir regioninės saugumo problemos. „Kontroliuojamo chaoso“ principas neveikia – jis tampa nekontroliuojamas, bet amerikiečiai, anot V. Putino, vis lipa ir lipa ant tų pačių grėblių. Šiame besiformuojančios naujos pasaulio tvarkos kontekste, jo nuomone, reikalingas „naujas globalus atsakingų jėgų konsensusas“.
Keli komentarai. Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejo, nusipelno kritikos. Klaidos Irake ir dviprasmiški žaidimai Sirijoje (ką jau kalbėti apie Jugoslaviją ir Kosovą) baigėsi tuo, kad dabar pasauliui tenka burti koaliciją kovai su „Irako ir Levanto islamo valstybe“ (ILIV). Libija po kruvino M. Kadafio nuvertimo irgi iš esmės virto žlugusia valstybe. Tačiau V. Putinas (dėl suprantamų priežasčių) niekaip negali pripažinti, kad Rusija yra tokia pat „žaidimo taisyklių“ pažeidėja kaip ir JAV. Net jeigu darytume gerokai pritemptą prielaidą, kad Maskvos veiksmai yra priverstiniai (reakcija), tai vis tiek nepaneigia to, kad „teisėjas“ nėra geresnis už „nusikaltėlį“ (argumentas „jis pirmas pradėjo“ yra nepriimtinas, nes visiškai nesvarbu, kodėl tu elgiesi lygiai taip pat kaip „nusikaltėlis“ – tu tiesiog neturi taip elgtis, jeigu pretenduoji į moralinio autoriteto vaidmenį, o Putinas dar ir kaip pretenduoja).
Iškalbingiausias pavyzdys šiuo atveju – eilinė diskusija apie Krymo aneksiją. Joje Rusijos vadovas vėl bandė aiškinti, kad viskas buvo padaryta teisėtai: referendumą paskelbė teisėtas Krymo parlamentas, o paskui jis paprašė Rusijos priimti pusiasalį į savo sudėtį. Bet kaip pateisinti „žaliųjų žmogeliukų“ veiksmus blokuojant Ukrainos karinius dalinius? Įdomu, ką Rusija sakytų, jeigu per Čečėnijos karą į respubliką būtų atvykę JAV specializuoti padaliniai, apsuptų rusų kariuomenę ir pasakytų, jog tai tik būtina čečėnų apsaugos priemonė, kad jie laisvai galėtų išreikšti savo valią. Trumpai sakant, V. Putinas – kaip ir Rusijos televizija – efektingai pristato dalį tiesos, o kitos (nepatogios) tiesiog nepastebi, išpūsdamas nustebusias akis, kai jam bandoma dėl to priekaištauti.
Na, dėl Amerikos, Maskvos požiūriu, viskas seniai aišku, todėl Kremliaus šeimininkas jai galėtų tiek daug vietos ir neskirti. Blogis, ir tiek. O kaip su Europa? Skaudi tema Rusijai. V. Putiną labai nervina sankcijos. Žinoma, padėtis (bent jau kol kas) nėra kritinė ir artimiausioje ateityje greičiausiai tokia netaps, bet žiauriai nemalonu. Tai, kad dabartinė situacija iš tiesų išveda Rusijos prezidentą iš kantrybės, patvirtina žodžiai, kuriuos jis vartoja apibūdindamas europiečių veiksmus („kvailystė“, „silpnybė“ ir panašiai). Turbūt labiausiai V. Putiną stebina ES pasiryžimas aukoti savo ekonominius interesus vardan Ukrainos ir transatlantinės vienybės, ir jis vis bando įtikinti Briuselį pakeisti savo poziciją. Tam net puolimą Ukrainoje pristabdė, paliaubų ir taikos vaizdą sukūrė, o europiečiai niekaip nereaguoja.
Na ir tiek to – dabar Kremlius ketina pripažinti separatistų rinkimus Donbase ir leido I. Strelkovui sukurti visuomeninį judėjimą „Novorosija“, turintį padėti jos gyventojams ir gynėjams. Pažymėtini šiuo atveju rašytojo S. Šargunovo, kuris nuolat dalyvauja analitinėse Rusijos televizijos laidose, žodžiai, kad jis tiesiai paprašė V. Putino nepalikti „Novorosijos“ likimo valiai, ir tas pažadėjo tai padaryti. Pagaliau, kam cituoti kitus, jeigu galima pacituoti pagrindinę žvaigždę: „Mums negalima ginti savo interesų ir rusakalbių interesų? To nebus!“
Be to, V. Putinas padarė pareiškimą, kuris turbūt taps viena žinomiausių jo frazių: „Kaip sakoma, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Galbūt jaučiui ir neleidžiama, bet meška niekieno leidimo neprašys! Ji mūsuose laikoma taigos šeimininke. Ji, aš tai tikrai žinau, nesiruošia persikelti į kitas klimatines zonas, jai ten nejauku. Bet ir savo taigos ji niekam neatiduos.“ Visa tai buvo pasakyta gana piktu tonu ir su gana pikta veido išraiška. Bet esminis klausimas, kuris liko neatsakytas, yra kitas: o kur tos taigos ribos, kokiame Ukrainos (o gal Europos) mieste? Sprendžiant iš tendencijos, V. Putinas įsivaizduoja, kad Rusijos įtakos sfera išeina už Rusijos Federacijos ribų. Kiek toli, pasakyti sunku, bet posovietinę erdvę ji apima tikrai. Eurazijos ekonominė sąjunga – pirmyn (o ten pažiūrėsime)!
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Rusijos prezidento kalba Sočyje parodė, jog artimiausiu metu Maskvos konfrontacija su Vakarais nesibaigs. Kremlius yra pasirengęs kentėti ir toliau siekti savo geopolitinių tikslų – pirmiausia Ukrainoje. Kaip šiame kontekste V. Putinas ketina kurti „naują globalų atsakingų jėgų konsensusą“, visiškai neaišku. Matyt, jis įsivaizduoja, kad Amerika turėtų pasidalinti su juo pasaulį (posovietinė erdvė, žinoma, Rusijai, ir jokių čia „spalvotųjų revoliucijų“) kaip šaltojo karo laikais ir būti tuo patenkinta, taip pat klausti Rusijos nuomonės sprendžiant bet kokią svarbesnę tarptautinę problemą (pavyzdžiui, jokių Sirijos ar Irano bombardavimų). O Europa išvis turi tik pirkti kuo daugiau rusiškų dujų ir tylėti, nes su Vašingtonu dėl visko sutarta.
Klausimas – kiek V. Putinas gali priversti Vakarus (įtikinti tikrai nepavyks) taip elgtis, o kiek jis gyvena savo iliuzijų spąstuose? Nemažai ekspertų mano, kad jis seniai prarado ryšį su realybe, o nieko blogesnio ir pavojingesnio už neprognozuojamą piktą mešką pasauliui (ypač posovietinei erdvei) būti negali. Šiame kontekste įdomus netiesioginis prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo V. Volodino ir V. Putino dialogas. V. Volodinas pasakė tiesiai: „Yra Putinas – yra Rusija. Nėra Putino – nėra Rusijos.“ Valstybės vadovas atsakė: „Rusija, žinoma, išsivers be tokių kaip aš. Rusijoje daug žmonių. Bet jeigu jau atsidūriau ten, kur dabar esu, laikau savo pareiga padaryti viską dėl jos gerovės.“ Ar savo?
