Čikagos universiteto teisės profesorius Ericas Posneris savo straipsnyje kviečia realiau pažvelgti į Ukrainos padėtį. Kai kurie apžvalgininko argumentai liūdina, tačiau yra gana įtikinami (ekonominių sankcijų poveikis Rusijai), kiti – ne visai korektiški (lyginti genocidu kaltinamą Slobodaną Miloševičių ir Ukrainos Maidaną yra gana trumparegiška), tačiau galbūt ši publikacija padės geriau suprasti, kodėl Vakarai galvotrūkčiais nesiveržia padėti Krymo netekusiai ir Rusijos agresiją patyrusiai Ukrainai.
Visi sutinka, kad Vakarai turi užsukti Rusijai veržles, tačiau niekas tiksliai nežino, kodėl. Rusija niekada negrąžins Ukrainai Krymo. Net jeigu ir norėtų, Vakarai vargu ar galėtų pareikalauti atiduoti šį pusiasalį prieš pačių jo gyventojų valią. Visi įsiaudrinę kalba, kad Rusiją reikia bausti. Tačiau už ką ir kaip? Esant tokiai būsenai, Vakarai pasmerkti pralaimėti, todėl mums net neverta bandyti, savo straipsnyje rašo „Slate“ apžvalgininkas E. Posneris.
Padėtis be išeities
Vakarai atsidūrė sunkioje situacijoje dėl daugybės priežasčių. Pradėkime nuo sankcijų. Gerai žinoma, kad sankcijos bus neefektyvios. Šalys nenoriai kalba apie jų įvedimą, nes tai reikštų žalą ir joms pačioms. Be abejo, Europa gali nubausti Rusiją, atsisakydama pirkti iš jos dujas, tačiau tokiu atveju europiečiai šals šaltą pavasarį, o Rusija parduos dujas kitiems pirkėjams. Yra nemažai nuorodų, kad sankcijos efektyvios būna tik tuomet, kai beveik visos šalys sudaro sąjungą prieš vieną silpną valstybę. Kalbant apie Rusija toks metodas neveiks. Tai ne silpna šalis, o be to, jos pusėje yra Kinija ir Indija.
Kai kas galėtų pagalvoti, kad „protingos sankcijos“, nukreiptos prieš Vladimiro Putino „draugelius ir oligarchus“, galėtų duoti tinkamą rezultatą. Tačiau oligarchai mėgaujasi prabanga tik dėl to, kad palaiko V. Putiną, o ne atvirkščiai. V. Putinas padarys taip, kad jiems pernelyg neskaudėtų. Jis gali jiems suteikti daugiau valstybinių užsakymų dar geresnėmis sąlygomis. Gali liepti Rusijos bankams įšaldytų aktyvų sąskaita išduoti kreditus, tačiau su laiku sankcijos vis tiek bus panaikintos. Jis gali tiesiog padalyti jiems pinigų. Londone ir Niujorke jie daugiau nepasirodys, tačiau pasaulis didelis, vietos jame pakanka.
Žmogaus teisių pažeidimai ir Krymo padėtis
Kyla klausimas, ką duotų sankcijos, net jeigu jos būtų efektyvios. Rusija pažeidė tarptautinę teisę, išsiuntusi kariuomenę į Krymą ir prisijungusi regioną, tačiau Vakarai ir patys yra ėmęsi analogiškų veiksmų, todėl būtų tikslinga paklausti, kokius principus mes norime apginti? Vakarai neteisėtai įsiveržė į Serbiją, Iraką ir Libiją (dėl paskutinio galima ginčytis), ir V. Putinas nuolat mums apie tai primena. Mes tikiname, kad Rusijos situacija yra kitokia: ji pažeidė Ukrainos suverenitetą, gąsdinimais paveikusi Krymo referendumo rezultatus. Tačiau jeigu manote, kad tik Rusija kišasi į užsienio valstybių politiką, paskaitykite Mašos Gessen publikaciją „Slate“ apie Vakarų įtaką 1999–2000 metais organizacijoms, kurios dalyvavo kovoje prieš Slobodaną Miloševičių:
Po bombardavimų, pelniusių S. Miloševičiui gyventojų palaikymą ir susilpninusių jo priešininkus, JAV suteikė lėšų serbų opozicijos reorganizacijai. Finansavimo sąlyga buvo įvairių opozicijos grupių darbas kartu ir reguliarūs koordinaciniai susitikimai, vykę Budapešte. Šiuos susirinkimus rengė žmonės iš Valstybės departamento. Revoliucijos planas iki menkiausių smulkmenų, įskaitant tai, kur turėjo būti kiekvienos iš organizacijų lyderiai kilus masiniams neramumams Belgrade, buvo kuriamas būtent šiuose susirinkimuose.
JAV eksportavo demokratiškų pažiūrų valdžią į Afganistaną ir Iraką ir nuosekliai bandė paversti juos liberalios demokratijos šalimis, tačiau procese padarė daugiau žalos nei rusai. Mes laikomės užsienio šalių suvereniteto taip pat kruoščiai ir nuosekliai, kaip ir Rusija, teigia E. Posneris.
Mums patinka sakyti, kad įsikišame tik tuo atveju, kai yra pažeidžiamos žmogaus teisės, skirtingai nei Rusija, kuriai į jas nusispjauti. Tačiau intervencijos į Krymą pasekmės ten gyvenantiems žmonėms yra visiškai neaiškios. Taip, Rusijoje pilietinių teisių padėtis prastesnė negu Ukrainoje, tačiau ten ji irgi bloga. O skirtumas Krymui, kuris Rusijoje tikriausiai išlaikys savo autonominį statusą, bus ne itin didelis. Rusijoje Krymo rusams bus ramiau, tačiau nėra abejonės, kad totoriai ir etniniai ukrainiečiai nesijaus saugiai.
Vakarams yra daug patogiau apsimesti nematant žmonių apsisprendimo teisės ir akcentuoti Krymo žmonių teisių pažeidimus.. Taip, išgirdote teisingai. Mums patinka ne visos žmogaus teisės, ypač trūksta tolerancijos apsisprendimo, nors ji įtvirtinta daugybėje susitarimų. Mes galime palaikyti Krymo, Katalonijos, Škotijos ar Kvebeko gyventojus, tačiau santykiais su valstybėmis, kurios juos valdo, rūpinamės dar labiau. Nerimą kelia ir tai, kad pavykus įgyvendinti šiuos tikslus, atsiras daugybė mikrovalstybių, nesugebančių valdyti savo reikalų, o tai sukels chaosą. Kas bus, jeigu Krymo totoriai, pavyzdžiui, užsimanys įkurti savo atskirą valstybę ir tam reikalui pasisavinti dalį Krymo teritorijos? Tokiu atveju atsiranda nerimas, kad leisdami Krymui išeiti iš Ukrainos sudėties, viso pasaulio separatistiniams judėjimams (o jie egzistuoja vos ne kiekvienoje valstybėje, nuo Afganistano iki Zimbabvės) suteikiame teisę skelbti savo nepriklausomybę.
Valstybės prieš separatistinius judėjimus veikia skatinamos įvairių priežasčių, ir gerų, ir blogų. Gerai yra tai, kad stabdoma atsiskirti norinti dalis, turinti priėjimą prie jūros, žemės resursų ar surenkanti daug mokesčių, kuriuos galima panaudoti visų gerovei. Be to, separatistai kartais iš persekiojamos mažumos virsta tironiška dauguma, kai tik atima savo teritoriją. Taip atsitiko Kosove, kur valdomi albanų kenčia serbai. Blogoji priežastis yra ta, kad mažumas galima eksploatuoti, netgi demokratinėse valstybėse, kur dauguma visada valdžioje. Atsiskyrimas gali būti vienintelė išeitis, kai dauguma nepakenčia mažumos, o ta mažuma įsikūrusi atskirame regione.
V. Putino ateitis – griūvanti ir visų pasmerkta imperija?
Kiekvienu atveju būtų sudėtinga spręsti. Tačiau Krymo atskyrimas – šiandien jau įvykęs faktas, geras jis ar blogas. Sankcijos Rusijai neatims kitų mažumų noro kovoti už nepriklausomybę. Iš tiesų abejojama, kad Krymo atsiskyrimas įkvėps kitus separatistinius judėjimus, ir šie su dviguba jėga puls kurti naujas valstybes. Krymas atsiskyrė, tik sutikęs prisijungti prie kitos valstybės. Kitų separatistinių judėjimų tikslai yra visai ne tokie. Jie siekia nepriklausomybės, o ne prisijungti prie kitos valstybės. O prieš bandydami įgyvendinti savo separatistinius tikslus vis pavojingesniame mūsų pasaulyje, kur didžiosios valstybės terorizuoja mažiukus, jie gerai apgalvoja savo žingsnius.
Daug pagrįstesnė priežastis įvesti sankcijas Rusijai yra siekis atgrasyti ją nuo kitų valstybių puolimo. Tačiau daugelis valstybių nepuola kitų. Krymo situacija unikali: jis turi istorinių sąsajų su Rusija, pusiasalyje yra rusų karinės bazės, rusų ten dauguma, jie sveikino okupantus. V. Putinas užėmė Krymą, kad atkeršytų Ukrainai dėl savo statytinio Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo. Kiti Rusijos kaimynai įsibaiminę ar nusiteikę itin priešiškai, kaip ir pati Ukraina. Užuot okupavusios priešiškas teritorijas, stipriosios šalys pageidauja išlaikyti įtaką, destabilizituoti padėtį. Įsiveržti į kitą šalį ir valdyti įsiaudrinusius gyventojus būtų pernelyg daug vargo. Savo kailiu tai pajuto JAV Afganistane ir Irake. Įsiveržimas į Ukrainą Rusijai nieko neduotų be partizaninio karo priešiškoje teritorijoje.
Jeigu netyčia pasitaikytų menka galimybė, kad Rusija vis dėlto užpultų Ukrainą ar Estiją, iškiltų rimtas pagrindas atsakyti rimtomis ekonominėmis sankcijomis, karine pagalba arba jėgos panaudojimu. Estija – mūsų sajungininkė, o Ukraina svarbi valstybė. Tačiau jeigu Rusija sustos Kryme ir neis tolyn, sunku suprasti, ką galėtume pasiekti sankcijomis. Būtent dėl šių priežasčių Rusija neabejotinai tikisi, kad sankcijos tęsis neilgai. Ji dabar kantriai lauks. Vadinasi, sankcijos kenks ir Rusijai, ir Vakarams, tačiau neatneš jokios naudos.
Dėl Krymo aneksijos V. Putino politika šalies viduje neilgai bus palaikoma. Galų gale Rusija iš šios aneksijos negaus nieko, tik ištuštės pusiasalis, neturintis nei ekonominės, nei karinės reikšmės, o šalimi ims nepasitikėti kaimynės valstybės. Kvailais veiksmais V. Putinas pats save nubaus.
