Dvejų metų, kurie astrologų vadinami savo savybėmis visiškai priešingų simbolinių būtybių – Triušio ir Drakono – vardais, sandūroje rusakalbėje spaudoje pagausėjo svarstymų apie Baltijos šalių vietą regione ir ateitį. Įdomu tai, kad iš pirmo žvilgsnio objektyvių straipsnių autoriams tarsi priimtinas ugnimi alsuojančio Drakono vaidmuo, o trims Baltijos valstybėms – vargšo, iš baimės tirtančio Triušio, kuris netrukus bus suvalgytas.
Gal ir nereikia kreipti dėmesio į šiuos pranašautojų personažus, bet krinta į akis, kad šitaip Lietuva, Latvija ir Estija bandomos atitraukti nuo visos Europos konteksto ir joms mėginama pasiūlyti rytietiškas vertybes, su kuriomis jos yra puikiai susipažinusios per pusšimtį sovietinės okupacijos metų.
Kas laukia „Pribaltikos“?
Štai skaitau Baltijos šalių rusakalbiams skirto žurnalo „Baltijskij mir“ vyriausiojo redaktoriaus, iniciatyvos „Tarptautinė Rusija“ komiteto koordinatoriaus Dmitrijaus Kondrašovo interviu naujienų agentūrai „Regnum“. 1971 m. Taline gimęs autorius yra dirbęs šioje Kremliui artimoje agentūroje, įgijęs režisieriaus profesiją, gyvenęs Sankt Peterburge, Maskvoje, buvęs ir naujienų agentūros „Rosbalt“ bendradarbiu, nuo 2007 m. redaguoja vienintelį tokį visuomeninį politinį žurnalą Baltijos šalyse. Dažniausiai rašo rusakalbių santalkos, kalbos, kultūros klausimais, analizuoja nacizmo ir ekstremizmo apraiškas regione, nagrinėja trijų Baltijos šalių perspektyvas, o portale russkie.org sakosi mokąs estų, šiek tiek suomių, na ir kitas kalbas.
Savo pokalbį su „Regnum“ analitikas pradeda nuo šventinių tradicijų palyginimo Rusijoje ir vadinamojoje „Pribaltikoje“, kurią mes didžiuodamiesi jau 20 metų vadiname Baltijos valstybėmis. Bet kokios gi, D. Kondrašovo nuomone, šio regiono politinio elito ypatybės?
Šį sluoksnį autorius kažkodėl kildina iš 1947 m., kai garsusis trėmimų architektas Lavrentijus Berija pradėjo vykdyti baisius J. Stalino pavedimus. D. Kondrašovas tai vadina „korenizacija“ (rusų k. „корень“ – šaknis); suprask – įsišaknijimu, kitaip sakant, kolonizacija. Autoriaus manymu, imperijos centras Maskva rėmėsi vietiniu elitu, kuris neva savarankiškai vadovavo vietose ir, su retomis išimtimis, net nesvajojo patekti į federalinį centrą. Nors tas centras neleido užsiimti ideologija, bet, anot analitiko, toleravo religines šventes, pavyzdžiui, Kalėdas.
Maskva buvo tokia gera, kad, sakykime, nedraudė sovietiniam rašytojui, vėliau Estijos prezidentui Lennartui Meriui bendrauti su JAV intelektualais, o SSRS žlugimo išvakarėse – apsigyventi savo viloje Suomijoje...
Štai taip „Pribaltika“ tapo savotiška Sovietų Sąjungos vitrina, o Estija, CŽV duomenimis, kuriuos pateikė estų rašytojas Unas Lachtas (prisidengęs slapyvardžiu Onu Thalis, šis poetas buvo Estijos KGB operatyvinis darbuotojas, kovojęs su „miško broliais“, o išėjęs į atsargą kartu su L. Meriu neigęs sovietinę Baltijos šalių okupaciją), pagal pragyvenimo lygį lenkė Daniją...
O toliau – jau girdėta dainelė. Nacionaliniai elitai Baltijos kraštuose buvo maitinami iš federalinio centro, nes SSRS buvo tos „ėdžios“, kuriose esą tuko būsimieji nepriklausomybės lyderiai. Rusifikacija, anot D. Kondrašovo, išgalvotas terminas, nes antai jo motiną, kilusią iš Kubanės kazokų, privertė asimiliuotis ukrainiečiai.
Pagaliau – kokia gi ateitis laukia „Pribaltikos“? Pasak D. Kondrašovo, ji turi du variantus: arba kelias į ekonominę degradaciją, jeigu pirmenybę teiks „titulinei“ nacijai, arba į klestėjimą, jei integruosis į Rusijos rinką kartu su savo tapatumą išlaikiusiais rusakalbiais. Įrodyta, kas ir reikėjo įrodyti: dabar Rusijoje madingas Eurazijos sąjungos kūrimo planas turėtų būtų patrauklus ir Baltijos valstybėms...
Iš laisvės liko tik plėnys...
Drakoniškas ugnies kvėptelėjimas į Baltijos valstybes juntamas net aukščiausiu lygiu. Antai prieš pat Naujuosius metus Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame analizuojama rusų mažumų padėtis užsienio šalyse. Šios ministerijos įgaliotinio žmogaus teisių klausimais Konstantino Dolgovo nuomone, rusakalbių teisės labiausiai pažeidinėjamos Baltijos šalyse, ypač Estijoje ir Latvijoje. Greta to čia sėkmingai platinamos nacizmo idėjos, revizuojami Niurnbergo tribunolo sprendimai. „Tai kraštutinai pavojingos tendencijos, ir mes į tai nuolat atkreipsime savo partnerių dėmesį“, – agentūrai „Interfax“ sakė „ombudsmenas“.
O paskutinę gruodžio dieną italų internetinis žurnalas „Limes“ („Ribos“) išspausdino išsamų straipsnį apie Baltijos šalis po 20 nepriklausomybės metų. Jame apgailestaujama, kad nei Estijoje, nei Latvijoje, nei Lietuvoje neliko to pasiaukojimo kovoti už savo laisvę, o sunki ekonominė krizė užgniaužė paskutinius patriotizmo daigus, kurie pirmiausia suvešėjo per dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Kur dingo ta vienybė, kai po „kruvinojo sekmadienio“ – 1991-ųjų sausio 13-osios, kai prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo 14 taikių demonstrantų, broliai latviai sakė: „Kiekvienas latvis pasirengęs mirti už Tėvynę, kai paskutinis lietuvis už ją paguldys savo galvą.“
Po 1991-ųjų rugpjūčio pučo trys Baltijos valstybės ėmė greitai tolti nuo rusiškojo giganto ir vykdyti struktūrines reformas, atvedusias jas prie NATO (2004-ųjų kovą) ir ES slenksčio (gegužę). Bet kodėl „Baltijos tigrė“ staiga sustojo? – klausia „Limes“. O 2008–2009 m. krizė taip nualino Estiją, Latviją ir Lietuvą, kad bendrasis vidaus produktas vienoje iš jų, Latvijoje, nukrito 18 procentų.
Leidinys tvirtina, kad tai ir lemia trintį tarp tautinių mažumų ir gyventojų daugumos Baltijos šalyse. Jis analizuoja padėtį visose trijose valstybėse, pabrėždamas, kad Lietuva įnirtingai ieško būdų, kaip atimti iš Rusijos energetinių resursų tiekimo kontrolę, tačiau kol kas nesiseka, o naujos Visagino atominės jėgainės statyba stringa.
Žurnalas cituoja britų laikraštį „Daily Mail“, kuriame, tarsi ir juokais, primenama Vokietijos kanclerės Angelos Merkel prognozė, kokie scenarijai galimi Europoje. Taigi, laikraštis teigia, esą, žlugus euro zonai ir visai ES, Rusija grįš į Baltijos šalis, okupuodama Latviją jau 2015 metais, o kitais – Estiją ir Lietuvą, vėliau – Baltarusiją ir Moldovą. Nors „Limes“ atsiriboja nuo šių žemo lygio fantazijų, bet tvirtina: geopolitika mus moko, kad viskas istorijoje keičiasi, nepaliaujamas judėjimas vyksta ir Europos integracijoje ar atskirų regionų statuso įtvirtinime.
***
Mes taip pat galime tvirtinti, kad fantazijai nėra ribų, kad Baltijos šalių iškovota nepriklausomybė yra tvirta ir amžina, kad jos monolito nesuskaldys jokie užkalbėjimai, įkalbinėjimai ir įtikinėjimai. Tačiau mes žinome patarlę: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo.“ Sakykime, kad D. Kondrašovas žinojo, ką sako, teigdamas, jog „Pribaltika“ anuomet pasirašė sau civilizacijos nuosprendį, ir dabar ekonominė krizė tą nuosprendį vykdo“. Europos Sąjunga neturi jėgų padėti, o Rusija su savo rusakalbių armija užsienyje gali ištiesti pagalbos ranką...
