Rusijos naujienų vartai „Regnum.ru“ paskelbė Viktoro Olžyčiaus analitinį straipsnį apie Rusijos ir Lietuvos santykius. „Regnum.ru“ leidus, skelbiame šio komentaro vertimą „Omni laike“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, kategoriškas atsisakymas sutikti su Pabaltijo reikalavimais, kuriuos jis kelia Rusijai, paskatino realizmo augimą keleto Pabaltijo politikų ir politinę mąstyseną formuojančių politologų protuose. Aštrus paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino tonas Pabaltijo pretenzijų adresu, daug kartų pakartota mintis, kad Rusija neims nei atsiprašinėti, nei mokėti kokių nors „kompensacijų“, nei tuo labiau atidavinėti kažkokias teritorijas, automatiškai apnuogino idealizmą, realizmo stoką Pabaltijo politikų mąstysenoje. Dar daugiau - pabaltijiečių pretenzijas jų pačių akyse pavertė jei ne juokingomis, tai ne visai rimtomis. Žinoma, nesakau, kad visa ideologinė struktūra, stovinti ant „pretenzijų“ Rusijai, iš karto sugriuvo: ji egzistuoja ir toliau produkuoja naujus perlus. Tačiau būtent pastarosiomis savaitėmis pirmą kartą atsirado ir kitoks požiūris, abejojantis jei ne Pabaltijo pozicijos teisingumu, tai bent jau jos lyderių, nesugebėjusių numatyti tokios Rusijos reakcijos, jausmų ir minčių realistiškumu.
Jei paimsime paskutinių - po Pergalės dienos - savaičių Lietuvos lyderių pasisakymus, tai pamatysime tam tikrą pasimetimą po patirto šoko nuo Vladimiro Putino ir kitų Rusijos lyderių, kurių jie dar negirdėjo, žodžių.
Rusijos kategoriškumas sukūrė pato situaciją Pabaltijui
Kol Pabaltijys vylėsi, kad Rusija „nusileis“, Pabaltijo dešinieji (kurie ir formuoja Pabaltijo valstybių „pretenzingą“ požiūrį į Rusiją) atrodė solidžiai, buvo kovotojai dėl nacijos interesų. Pergalė, kai Rusija puls ant kelių, ims atgailauti ir išmokės milijardus, rodėsi ranka pasiekiama. Tačiau dabar, kai aišku, kad visa jų pastatyta piramidė susideda iš smėlio ir yra nieko verta - niekas neatsiprašys, neužmokės, neatiduos teritorijų, - dabar tie patys dešinieji automatiškai atsidūrė kitoje padėtyje. Vėjo malūnų, žmonių, tuščiai mosikuojančių rankomis, padėtyje. Daugeliui Pabaltijy nesąmoningai - nepriklausomai nuo pretenzijų Rusijai „pagrįstumo“ pripažinimo - iškilo klausimas: jie ką nesuprato, kad nieko iš Rusijos negaus? Jeigu jie tai suprato, tai kam užvirė visą šią košę? Jeigu nesuprato, tikėjo, kad pavyks štai taip paprastai „paspausti“ Rusiją ir toji pasiduos - tai kas jie per politikai, kurie tikėjo neįmanomu, nematė realybės, nesugebėjo numatyti? Kokių vizijų ir fantomų pasaulyje jie gyvena ir ar turi teisę valdyti? Rusijos pozicijos tvirtumas išsyk tarsi pakeitė šių politikų statusą, parodė juos kitaip, ne taip solidžiai.
Paseksime, kaip jau balandžio-gegužės mėnesiais keitėsi Lietuvos pozicija priklausomai nuo to, kaip stiprėjo Rusijos tonas atsakant į Pabaltijo toną. Pradžioje visą laiką buvo kalbama apie Rusijos „atsiprašymus“. Tačiau Pergalės dienos išvakarėse Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus jau tiesiai pareiškia, kad Pabaltijys neprašo Rusijos „atsiprašinėti“, bet tik „pripažinti okupacijos faktą“: „Aš nelaukiu ir nemanau, kad šiandieninė Rusijos vyriausybė kada nors atsiprašys. Tiesiog tereikia, kad ji pripažintų, jog iš tikrųjų buvo šis penkiasdešimties metų okupacijos periodas, ir to tikisi Lietuvos žmonės“. Tai aiškus nusileidimas, palyginti su ankstesne pozicija. Apie tai, kad Lietuva neprašo Rusijos „atsiprašymų“, Adamkus pareiškė ir po gegužės 9 d. interviu laikraščiui „Figaro“: „Mums nereikia atsiprašymų“.
Tuo pačiu metu antrasis valstybės asmuo, Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas iš esmės meta iššūkį ir vyksta švęsti gegužės 9-osios į Rusijos ambasadą Vilniuje. Jį lydi visas eskortas bendrapartiečių, užimančių svarbius postus Lietuvoje - krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas, Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas. Gindamas savo vizitą į ambasadą, iki tol šiuo klausimu besilaikęs šešėlyje pats Brazauskas pirmąsyk atvirai demonstruoja požiūrį, besiskiriantį nuo „oficialaus“: „Aš matau Rusiją kaip valstybę, mūsų kaimynę, kuri švenčia didelę šventę. Visas pasaulis švenčia - ir Europa, ir Lietuva. Tai ne tik Rusijos, bet ir visos Europos nacionalinė šventė. Manau, kad vykdamas į priėmimą pasiuntinybėje pasielgiau teisingai“. Įsidėmėtina, kad šįsyk net Rusijai nepalankiai nusiteikę politologai atsargiai kritikuoja premjerą. Taip, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, žinomas savo antirusiškais išsišokimais Raimundas Lopata, nors ir pakritikavo pačią Rusijos ambasadoriaus asmenybę, pasakė, kad „tokį premjero sprendimą galima vertinti kaip tam tikro pozityvo paieškų bandymą“.
Bet tai dar ne viskas. Lietuviškose masinėse informacijos priemonėse vienas po kito pasirodo kritiniai arba bent jau tikrai analitiniai (o ne beatodairiškai patriotiniai kaip anksčiau) straipsniai, kuriuose pirmąsyk, tegul ir atsargiai, abejojama Lietuvos vadovybės politikos realistiškumu. Čia reikia išskirti keletą publikacijų tokiuose leidiniuose kaip „Respublika“, „Lietuvos žinios“, „Atgimimas“, „Veidas“. Antrasis pagal reikšmę Lietuvos laikraštis „Respublika“ ir anksčiau ne vienąsyk kritiškai žvelgė į Lietuvos vadovybės užsienio politikos kursą, kuriame lošiama iš konfrontacijos su Rusija. Dabar jame svarstoma, o ar neprotingiau pasielgė Latvija, kurios prezidentė apsilankė Maskvoje ir kartu sugebėjo likti prie savo nuomonės. Įtakingas analitinis savaitraštis „Atgimimas“ redakcijos skiltyje spausdina medžiagą su iki šiol Lietuvai neregėta antrašte: „O ar neperlenkėme lazdos?“ (turima galvoje Lietuvos pozicija dėl istorinių klausimų Rusijos atžvilgiu). O kitas nemažiau įtakingas savaitraštis „Veidas“, iki pastarojo meto spausdinęs patriotinius straipsnius, staiga abejoja Lietuvos lyderių „sveiku protu“. Leidėjas, jis taip pat ir savaitinio analitinio žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas Algimantas Šindeikis rašo: „Ar po šios pergalės užteks Lietuvos politikams ir diplomatams sveiko proto bei elementaraus europietiško pragmatizmo tam, kad kurtų naujus, tiek Lietuvai, tiek ir Rusijai naudingus santykius, pamatysime artimiausiu laiku“.
Būtent po gegužės 9-osios Lietuvoje matome kai kuriuos postūmius keleto ekspertų ir politikų mentalitete, apie kuriuos iki to nebuvo ir užsimenama. Pirmąsyk pateikiamas klausimas apie tai, kad galbūt Lietuva savo diskusijoje su Rusija nuėjo pernelyg toli. Strateginių tyrimų centro ekspertas, politologas Tomas Janeliūnas taip atsiliepė apie žodinio karo tarp Lietuvos ir Rusijos paaštrėjimą: „Akivaizdu, kad tarp Rusijos ir Lietuvos vyksta gan kieta diskusija istorinių vertinimų klausimu ir ji nusidriekė pakankamai toli. Galima būtų pasvarstyti, kas dėl to kaltas, kam reikėjo pirmam sustoti, kad Rusijos pozicija galų gale nepasiektų nediplomatinio tono“. O kultinis lietuviškos kultūros atstovas poetas Tomas Venclova, gyvenantis emigracijoje, atvirai pareiškė, kad nevykdamas į Maskvą Lietuvos prezidentas padarė klaidą.
Pats Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis staiga ryžtasi pakritikuoti vos ne oficialiu tapusį požiūrį, pagal kurį Antrasis pasaulinis karas Lietuvai baigėsi ne 1945 m., o 1993 m. po sovietinės kariuomenės išvedimo. Iki šiol Lietuvoje niekas nesiryžo abejoti šia pakankamai absurdiška (tačiau pateisinančia keleto jos lyderių poelgius) logika. Straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „Lietuvos žinios“ pavadinimu „Ar reikia Lietuvai susitaikymo?“, profesionalus istorikas ryžtasi kritiškai pažvelgti į savo tautą: „Mes - verkšlenanti tauta ir todėl tikriausiai nesugebame matyti pozityvių mūsų gyvenimo momentų“. Toliau jis atvirai - vos ne pirmąsyk Lietuvoje - kalba apie, atrodytų, savaime akivaizdžius dalykus: „nepriklausomybės atkūrimas, po to sekęs Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos susiję su visiškai kitu lietuviškos istorijos laikotarpiu. Priešingai daugelio troškimams, turime atvirai pripažinti, kad Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne drąsiai su „sovietais“ po karo kovoję partizanai, o Nikitos Chruščiovo valdymo metais subrendusi lietuvių karta“. O savo apmąstymus Istorijos instituto direktorius užbaigia visiškai realistinėmis išvadomis: „Mes ir į pasaulinius įvykius įpratome žvelgti tik per lietuvišką prizmę, nematydami platesnio konteksto. Regis, visam pasauliui, išskyrus lietuvius, gerai žinoma, kada pasibaigė tas pats kruviniausias žmonijos istorijoje karas. Blogai, kad istorikai užsiima politikavimu, bet dar blogiau, kai politikai bando tapti istorikais. Nesunku pastebėti, kad už šio nepasitenkinimo iš politikų pusės slypi ir siauros rinkėjų grupės interesų gynimas“.
Galiausiai sulaukėme ir tokio svarbaus asmens kaip Lietuvos URM sekretoriaus Albino Januškos prisipažinimo. Interviu savaitraščiui „Atgimimas“, kalbant apie rietenas su Rusija, jam teko pripažinti: „suprantama, mes nelabai planavome, kad ginčai pasieks tokį lygį“. Šiuose žodžiuose negalima neįžvelgti jau tam tikro, tegu ir pirminio kritinio žvilgsnio į Lietuvos užsienio politikos kursą Rusijos atžvilgiu.
Pabaltijys - konfliktinis konglomeratas ne tik Rusijai, bet ir Briuseliui
Visa, kas išdėstyta anksčiau, turi būti vertinama kur kas platesniame kontekste, atsižvelgiant į tai, kokią vietą Baltijos valstybės užima Europos Sąjungoje ir NATO. Viena vertus, kieta Rusijos pozicija negalės galų gale neišblaivyti karingiausiai nusiteikusių Pabaltijo politikų. Yra nemažai galimybių, kad radikalizmas Rusijos atžvilgiu laikui bėgant gali vėl tapti marginaliniu reiškiniu, kaip tai buvo dar prieš keletą metų, kai Pabaltijys savo „pretenzijas“ pasilaikydavo sau, o deklaracijomis švaistėsi tik dešinieji opozicionieriai.
Kita vertus, šis Rusijos pozicijos tvirtumas negali nedaryti tam tikros įtakos ir Europos Sąjungai bei NATO. Savo kategoriška pozicija, nesyk kartota ir pareikšta paties šalies vadovo lūpomis (tai labai svarbu), Rusija įtvirtino pato situaciją. Pabaltijys tikėjosi, kad šioje situacijoje įtampa dings Rusijai padarius nuolaidų, darant jai tarptautinę įtaką. Tačiau dabar nusileisti teks Pabaltijui. Nors nusileisti - ne tas žodis. Tiesiog teks savo pretenzijas atidėti į tolimą stalčių ir pagaliau pradėti kurti šia diena, o ne istorinėmis nuoskaudomis bei sąskaitomis (kurios tokios tėra pabaltijiečiams) besiremiančius konstruktyvius santykius.
Ir štai kodėl. Nei Europos Sąjungai, nei NATO pato situacijos nereikalingos. Joms taip pat nereikalingos ir papildomos problemos. Žinoma, Baltijos šalių įstojimas į šias struktūras daugybe atžvilgiu naudingas pačioms struktūroms. Bet kita vertus, reikia pasakyti, Baltijos šalys jau spėjo nemažai nustebinti savo euroatlantinius globėjus ir būtent savo „konfliktiškumu“: kurio iš jų vargiai laukė, kai priiminėjo į minėtas organizacijas. Apie tai nekalbama diplomatiniais sumetimais. Tais pačiais sumetimais - turime deklaruojamą ES ir NATO vadovybės vienybę su Baltijos šalių vadovybe. Tačiau iš tikro vienybės nėra nė ženklo.
Dėl NATO, tai JAV ambasadorius Lietuvoje Stephenas Mullas išsitarė, kad JAV pageidavo V. Adamkų matyti Maskvoje šalia George’o W. Busho. Vėliau apie tai, kad Lietuva atsilaikė netgi prieš JAV spaudimą, su pasididžiavimu - tegu ir puse lūpų - kalbėjo ir kai kurie Lietuvos politikai. Lietuva užsispyrė ir JAV nusileido: jos diplomatiškai pareiškė, kad gerbia bet kokį Lietuvos valdžios sprendimą. Dar daugiau, prieš pat Pergalės dieną G. W. Bushas pareiškė, kad „supranta“ Lietuvos ir Estijos prezidentų atsisakymo vykti į Maskvą priežastis. Tačiau turime matyti ne tik diplomatines mandagybes, bet ir santykių gelmę. JAV - ne ta šalis, kuri su džiaugsmu nuryja nepaklusnumą. Ji siekia nekelti problemų ir tuo labiau skandalo, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tokiu savo elgesiu Rusijos atžvilgiu Lietuva JAV ir NATO kuria pačios parankiausios šalies įvaizdį. Anaiptol: labiau galima pasakyti, kad Lietuva daugeliu atveju, nepaisant savo aiškaus proamerikietiškumo, JAV ir NATO yra nepatogi šalis, bandanti įvaryti pleištą ir į be to sudėtingesniais tapusius santykius su Rusija. Faktiškai ji - ir Baltijos šalis bendrai - gali sukivirčyti JAV su Rusija. O tai jau rimta. Netgi jei JAV „supranta“ Lietuvos vadovų veiksmus, tai mažai ką reiškia, palyginti su susierzinimu, atsiradusiu tarp „draugų“ Busho ir Putino būtent dėl Pabaltijo.
Todėl atkreipsime dėmesį į du svarbius faktus. Lietuvoje kai kurie politologai jau šiandien ne be pagrindo klausia: o kodėl gi George’as W. Bushas su vizitu nuvyko į Rygą, o ne į Vilnių, iki tol laikyta pačiu proamerikietiškiausiu regione, ir kodėl Valdas Adamkus bei Arnoldas Ruutelis turėjo vykti nusilenkti būtent į Latviją (prisiminsime, kad pagal pradinį planą Latvijos prezidentė turėjo susitikti su JAV prezidentu, o Adamkus ir Ruutelis turėjo „prisijungti“ vėliau: prieš tai, suvokęs figūrų išsidėstymą, kategoriškai protestavo V. Adamkus). Ar nėra čia ryšio su tuo, kad Vaira Vykė-Freiberga, kaip ir Bushas, vyko į Maskvą, o Lietuvos ir Estijos prezidentai nesekė JAV prezidento pavyzdžiu?
Ir antrasis faktas: nepaisant keleto esminių frazių, pasakytų Baltijos šalių vadovybės adresu istoriniu pretenzijų Rusijai atžvilgiu, Bushas šią temą Maskvoje visiškai apėjo. Lietuvoje šiuo klausimu net buvo pareikšta, kad Bushas primelavo Lietuvai ir Vladimiro Putino neužspeitė „į kampą“, kaip neva vizito išvakarėse žadėjo interviu lietuviškai televizijai. Tai štai kyla klausimas - kodėl jis to nepadarė. Jau iš šių epizodinių momentų galima padaryti išvadą, kad JAV ir NATO interesai Rusijos atžvilgiu ne visai sutampa su Pabaltijo šalių interesais. Kuo labiau Pabaltijo šalys erzins Rusiją, tuo labiau dėl jų - nepaisant jų „teisingų istorinių sąskaitų“ visų „supratimų“ - erzinsis JAV ir NATO. Kol kas Pabaltijo politikai rodo savavališkumą, bet kaip ilgai jį pakęs? Akivaizdu, kad daug ką čia nuspręs susierzinimo, kurį demonstruos Rusija, laipsnis.
Dabar pažvelgsime į Pabaltijo šalių vietą Europos Sąjungoje. Čia joms viskas dar sudėtingiau. Nepasitenkinimas Pabaltijo šalimis Europos Sąjungoje - kruopščiai slepiama naujiena, kuri pamažu kyla aikštėn. Jis gimsta bendro neigiamo požiūrio į naujas ES nares fone: tačiau Pabaltijo valstybės stiprina šį nepasitenkinimą pradėjusios ES viduje tikrą kovą su didžiosiomis šalimis, Europos Sąjungos įkūrėjomis. Pamažu jie sau pelno - kalbant supaprastintai - „priešgyniautojų“ reputaciją, o garbiems senosios Europos buržua reikia ramaus sotaus gyvavimo, o ne problemų, taip pat problemų su Rusija, kurių nebuvo - tokio lygio - iki Pabaltijo užvirto ginčo dėl „istorinės tiesos“.
Kad nekalbėtume nepagrįstai, pasitelksime atskirus Lietuvos oficialių asmenų liudijimus. Suprantama, kad nesutarimai su Briuseliu visokeriopai slepiami ir deklaruojama vėlgi „požiūrių vienybė“. Tačiau vienas vienintelis Lietuvos URM sekretoriaus Albino Januškos prisipažinimas tarsi nuplėšia priedangą ir atidengia tikrąjį vaizdą. Štai jo prisipažinimas apie santykius su Briuseliu dėl užsienio politikos, išsiveržęs gegužės 11 d. Vilniuje vykusioje diskusijoje apie ES Konstituciją: „Beveik visą laiką mus barė už kraštutinumus. Mums nepavyko pasiekti nė vieno momento taip, kaip mes norėjome, tiktai kompromisus“. Jis netgi pareiškė, jog „turėsime problemų su Solana“. Lietuva turi „savo“ nuomonę vos ne kiekvienu ES užsienio politikos klausimu. Netgi tokiais specifiniais klausimais kaip ginklų embargas Kinijai Lietuva bando kištis į ES politiką ir reikšti „savo poziciją“. Januška bent jau pripažino, kad tai veikiau Vokietijos ir Prancūzijos, o ne Lietuvos interesai: „nežinau, ar tai mūsų interesas“. Galima pagalvoti, kad Lietuva - pagrindinis ginklų tiekėjas Kinijai. Ką jau kalbėti apie Lietuvos savą poziciją dėl Ukrainos ir Gruzijos priėmimo į ES (ES ir girdėti nenori apie tokių projektų realumą, o Lietuvai tai jau nuspręstas klausimas), ES paramos Baltarusijai skirstymo (Lietuva nori, kad šie pinigai būtų teikiami ne Lukašenkai, o tiesiogiai opozicionieriams)... Apie „savo“ Rusijos matymą Januška, tiesa, berods neužsiminė, tačiau nesunku susivokti, kad čia prieštaravimų dar daugiau. Lietuvos politikai nesyk burnojo dėl Rusijos „didžiųjų draugų“ Prancūzijos ir Vokietijos, kurie neva „nuolaidžiauja“ Rusijai. Kaip pareiškė Lietuvos krašto apsaugos ministras Kirkilas, „mažesnių ES valstybių - Danijos, Švedijos - visuomenė ir vadovai palaiko gan griežtą Baltijos šalių poziciją Rusijos atžvilgiu, o vienos Vokietijos ar Prancūzijos nuomonė nėra viešpataujanti“. Jau čia nužymėtas aiškus konfliktas. Januška netgi tai pasakė apie santykių su Briuseliu problemas: „Jei mes šių problemų neišspręsime, jei neturėsime ambicijų, tai po kelerių metų Lietuvos užsienio politikos gali ir nebelikti“. Sunku aiškiau nusakyti konflikto esmę.
Galiausiai turime prisiminti tai, kad Lietuva buvo tarp naujų ES narių kreipimosi dėl JAV karo Irake paramos iniciatorių tuo metu, kai tokios šalys kaip Prancūzija šią agresiją smerkė. Dėl šios priežasties ES buvo tokia stipri reakcija, kad Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas, reikšdamas senojo Europos Sąjungos elito pasipiktinimą (mes juos priėmėm, o jie palaikė JAV, o ne mūsų poziciją), pakankamai griežtai pareiškė, kad naujosios ES narės „praleido progą patylėti“. Po tokio pasisakymo naujosios proamerikietiškos narės beveik su tokiu pačiu nuožmumu, su kokiu dabar sukilo prieš Rusiją, pakilo prieš Prancūziją, ją apkaltinę vos ne „sovietiniais“ elgesio su jomis metodais. Pabaltijo šalių „proamerikonizmas“ jas taip pat verčia ne pačiomis patogiausiomis šalimis ES sudėtyje.
Prie to pridursime vis augantį didelių valstybių, ES senbuvių, gyventojų iš esmės neigiamą požiūrį į naujas nares: į tai negali neatsižvelgti ir politikai. Tiesa, čia kalbama apie ekonominius veiksnius: apie tai, kad naująsias nares subsidijuoja senosios, tenai dėl pigios darbo jėgos perkeliamos gamyklos, todėl auga nedarbas šalyse senbuvėse.
Eilinių turtingų ES šalių piliečių požiūris į Pabaltijo gyventojus veikiau neigiamas nei teigiamas (nieko bendra su pataikaujančiu požiūriu į pabaltijiečius Sovietų Sąjungoje): ir čia jau veikia savo stereotipai, greitai susiformavę per darbo jėgos migracijos periodą atsivėrus sienoms - jie laikomi juodąja darbo jėga, „baltaisiais negrais“, su jais sieja nusikalstamumo, prostitucijos ir pan. augimą. Tokiame fone politinis Pabaltijo vadovų radikalizmas, kuris kelia grėsmę sukiršinti ES su Rusija, naftos ir dujų tiekėja Europos Sąjungai, negali būti nepriimamas ypač opiai. Baltijos šalys Europos Sąjungoje dar neišsikovojo tokio autoriteto, kuris leistų žvelgti pagarbiai į jų vienokius ar kitokius radikalius poelgius. O be to, jos dėl savo dydžio neturi būtino politinio, ekonominio, karinio svorio. Esant, tikėtina, užslėptai niekinamam požiūriui į jas kaip į vargšus naujokus giminaičius, ką tik išsikapanojusius iš sovietinės praeities, veikiausiai vienintelis dalykas, kurio iš jų galima slapčia tikėtis - tai dėkingumas už priėmimą į ES ir tam tikras „paklusnumas“, ne priešgyniavimas. Bent jau pradžioje. Tai yra tikisi to, ko nė ženklo nėra! Greičiau atvirkščiai. Pabaltijo šalys parodė tokias ambicijas, kad su pirmaisiais žingsniais pradėjo formuoti grupes iš tokių pat nedidelių (visų pirma skandinaviškų) valstybių kaip priešpriešą didelėms valstybėms ir t.t. Trumpiau sakant, susierzinimo jomis iš ES ir Briuselio pusės pakanka, kad Rusijos pasipiktinimas, tvirta pozicija būtų nemažo skaičiaus seniausių ES narių suprasta kaip daugiau ar mažiau pateisinama. Faktiškai taip ir yra: kažkodėl negirdėti apie didelių ES šalių paramą pabaltijietiškiems reikalavimams Rusijos atžvilgiu.
Beje, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Michaelas Grahamas neseniai tiesiai pareiškė, kad Lietuvos ir kitų ES valstybių interesai - visiškai skirtingi: „Žinoma, ES - tai nuolatinis kompromisas. Niekada negaunate to, ko norite. Suprantu, kad Lietuvai išskirtinai svarbūs ES santykiai su Baltarusija, Ukraina, Kaukazo valstybėmis, bet kitoms ES valstybėms svarbus Viduržemio jūros regionas“.
Išvados
Šiame fone nesunku suprojektuoti tolesnę įvykių eigą. Pabaltijys dar kurį laiką eskaluos istorinių pretenzijų Rusijai klausimą, tačiau bangos viršūnė - pakanka bent jau susipažinti su pastarųjų savaičių lietuviškomis masinėmis informacijos priemonėmis - jau praėjo: ji teko Pergalės dienai. Kategoriškas Rusijos atsisakymas vesti bet kokias derybas „atsiprašymų“ ir „kompensacijų“ temomis užsienio politiką apibrėžiantiems dešiniesiems Pabaltijo situaciją daro mažai perspektyvią, o kažkuria prasme ir komišką. Jau buvo padaryti visi įmanomi pareiškimai iš Pabaltijo pusės (Lietuvos Seimas, Baltijos Asamblėja, vadovų pareiškimai). Tai sukėlė nulinį, jei ne neigiamą, efektą. Sunku įsivaizduoti dar ką nors. Dar bus JAV Kongreso nutarimas, po kurio tuoj pat bus griežtas Rusijos atsakymas. Na, o toliau kas? Pradėti branduolinį karą? Jeigu koks nors naujas išpuolis iš Pabaltijo pusės vis dėlto įvyks ir bus lygiai toks pat kategoriškas atsakas iš Rusijos pusės, tai galų gale aistros energija, eilinį kartą atsitrenkusi į sieną, greitai išsisems. Situacijos negali kartotis be galo: kas nešviežia, tas neįtikinama. Kita vertus, begalinis bevaisis vieno ir to paties klausimo kėlimas, grįžimas prie vieno ir to paties, nesibaigiantys bandymai erzinti Rusiją - negalės nestiprinti NATO ir ES vadovybės reakcijos (apie tai, žinoma, garsiai niekas nekalbės). Kaip galima suprasti iš kai kurių Lietuvos lyderių žodžių - skaitant tarp eilučių - su jais šia tema jau šiandien vyksta pokalbiai: kad Antrojo pasaulinio karo pabaigos data jau praeity ir laikas baigti istorinius ginčus bei pereiti prie konstruktyvių, besiremiančių šiandienos realijomis santykių, kurių iš Pabaltijo šalių Rytų atžvilgiu ir laukia ES bei NATO (G. W. Bushas tam tiesiai kvietė Rygoje). Manytina, taip ir bus (tai liudija konstruktyvi Lietuvos pozicija ir „2K“ projekto pasirašymas per paskutinį Sergejaus Lavrovo ir Igorio Levitino vizitą Vilniuje). Aistras gaivins tiktai eiliniai rinkimai, kai Pabaltijo politikams reikės susirinkti taškų iš patriotizmo. Tačiau iš esmės tolesnėje ateityje banga neišvengiamai ims silpti. Pabaltijo šalims liks tik viena problema: kaip išeinant iš žaidimo išsaugoti orumą.
