Visai neseniai Rašytojų sąjungos leidykla Pauliaus Širvio lyrikos gerbėjams pateikė tikrą dovaną. Pasirodė poeto bičiulio, rašytojo ir kino scenaristo Rimanto Šavelio prisiminimų knyga “Geriu žalią tylą”.
Rimantas Šavelis yra išleidęs ne vieną apysakų ir apsakymų rinkinį, keletą romanų (“Dievo avinėlis”, “Tadas Blinda”), sukūręs scenarijus kino filmams, kuriuos statė garsiausi Lietuvos režisieriai. Šiuo metu R. Šavelis dirba Lietuvos muitinėje, kur vieną pavakarę ir apsilankė Lietuvos radijo laidos “Kultūros savaitė” žurnalistės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė. Jūsų dėmesiui - pokalbis su Rimantu Šaveliu.
Jūsų prisiminimų knygą “Geriu žalią tylą” literatūros kritikas Valentinas Sventickas pavadino dora ir sąžininga knyga. Jūs remiatės tik savo išgyvenimais, todėl visą tai, kas čia yra parašyta, žinote tik jūs vienas. Kaip kaupėte medžiagą, gal rašėte dienoraštį? Kaip kilo pati knygos idėja?
Visiškai nemeluodamas galiu pasakyti, kad šios knygos visai neketinau rašyti. Bet, matyt, žmoguje per laiką viskas susikaupia ir kažkas tave pašaukia balsu. Arba ne balsu, o dvasia… Pašaukia, kad prabiltum. Aš su Paulium draugavau per 20 metų. Apie jį jau yra parašyta nemažai knygų. Ir aš tiesiog pyktelėjau - galvoju, na, velnias rautų, jie matė Paulių kažkur toli, toli, o aš mačiau - akis į akį. Ir kodėl gi man to nepapasakoti? Šiaip gal nieko čia gilaus ir nepasakiau. Tiktai bandžiau apginti Paulių. Kažkodėl mūsų publicistikoje Širvys yra vaizduojamas kaip paskutinis “latras”, plevėsa, na, panašiai kaip Jeseninas. O juk taip nebuvo! Ir aš tai norėjau įrodyti savo knyga. Nežinau, ar man pasisekė, gal kiti parašys geriau. Stengiausi atskleisti jį kaip žmogų. Bandžiau atverti tuos jo asmenybės kampus, apie kuriuos nelabai kas ir žinojo. O aš žinojau. Kaip būna - susėdi prie stalo, įsišneki, atveri sielą ir kai kas paaiškėja…
Sakykit, rašytojau, ar viską pasakėte? Jūs ir knygoje prasitarėte, kad yra dalykų, apie kuriuos nenorite kalbėti. Kiek prisiminimų dar liko tos knygos paraštėse?
Nepasakyčiau, kad būtų ten daug kas likę. Norėčiau subtiliai pasakyti, jei pavyks: nieko bloga Paulius nėra padaręs nei šeimai, nei kitiems. Aišku, čia jo reikalai. Bet yra gyva žmona, dukra. Todėl nesinorėjo keiktis, pyktis... Bet Paulius buvo nepaprastai doras žmogus! Mes, pakankamai jauni, išdykę, kartais ir nuklysdavom ne ton pusėn, o Paulius buvo ne iš tų. Prisimenu, vieną kartą važiavom drauge iš vieno renginio. Ir aš su viena dama netyčia susėdom taip pernelyg artimai susiglaudę. Paulius ir sako: jeigu tu šitaip sėdėsi, tai aš pasakysiu tavo žmonai Audronei. Aš žinau, kad Paulius nepasakys, bet vis tiek po tų žodžių sėdėjau, žinoma, jau daug šalčiau (juokiasi).
Paulius man buvo nei tėvas, nei vyresnis draugas, bet jis buvo tas žmogus, kuris, jei ką nors ne taip darai, mokėjo pasakyti taip tiksliai, neužgauliai… Jis buvo doras, nepaprastai doras! Tai tvirtinu ir visada tvirtinsiu!
Tiesą sakant, dar turiu medžiagos. Net ir dabar jos atsirado, naujos, nežinomos. Kai mano knyga išėjo, Jonas Strielkūnas man sako: taigi aš turėjau nuotraukų... Na, duok Dieve, gal kas po manęs dar parašys, gal geriau parašys.
Su poetu Pauliumi Širviu jus skyrė 20 metų. Na, nemažas laiko gabalas. Kas jus siejo? Tuo metu buvot jaunas, dar tik pradedantis savo karjerą literatas, pradedantis rašytojas… O Paulius Širvys jau buvo pripažintas poetas, netgi gyvas klasikas, galima sakyti.
Šitos mįslės aš niekaip negaliu įminti. Nežinau, kaip atsitiko, kad mūsų santykiai pasidarė tokie artimi. Aš dirbau “Lietuvos pionieriuje” korektoriumi ir į redakciją užsukdavo Paulius. Mes su juo greitai pasijutom labai artimi. Kodėl? Niekaip negaliu paaiškinti, man pačiam mįslė, nes Paulius buvo nepaprastai išrankus draugams. Jis skyrė, kas yra kas. O mes - pasimatėm ir iškart viskas pasidarė aišku.
Vilniuje mes gyvenom vienam name. Jis ateidavo pas mus, mes lankydavomės pas jį. Mūsų nesiejo jokie buitiniai reikalai. Tiesiog, velnias žino, gal sielos šauksmas ar kas...
Sielų giminystė?
Nežinau. Čia buvo Pauliaus pasirinkimas, ne mano. Aš pakankamai pagarbiai žiūrėjau į Paulių, kadangi jis buvo už mane 20 metų vyresnis, daug patyręs, praėjęs karą žmogus. Tiek garsus, kad turbūt abejoju, ar Lietuvoj kas kitas tiek tos šlovės turėjo. Mes net 20 metų bendravom. Ir viešose vietose, ir ne viešose, ir laukuose, ir pakampėse vienas kitą susirasdavome. Prisimenu, pamatydavo mane kokiam kampe ir šaukia: o, Rimai, labas, labas!.. Paulius amžiaus skirtumo nejautė, mes turėjom kažkokį bendrumą.
Knygą apie Paulių Širvį jūs pradedate tokia scena. Pasakojat apie savo pirmąją meilę, tokią tragišką, liūdną. Atvažiuojate į vakarėlį ir pamatot savo mergaitę su kitu. Ir staiga nuskamba Pauliaus Širvio eilės… Kaip vertinate jo poeziją? Galbūt jums dar buvo gyvenime nutikę kažkokių epizodų, situacijų, kur būtent Pauliaus Širvio eilės jums atrodė tiek svarbios, kiek tada, beveik vaikystėje, išgyvenant pirmosios meilės dramą?
Pateikėt labai kietą klausimą. Pradėsiu nuo to, kad aš irgi mėgau poeziją, nors esu visai kitos pakraipos prozininkas. Man Širvys susijęs su Jeseninu. Pažintis su Pauliumi jo poeziją man padarė išskirtinę. Aš galiu įvardyti ir Joną Strielkūną, ir Vytautą Skripką, ir Sigitą Gedą - tai mano kartos poetai. Ir visi mes kažkokie nuo žemės esam kilę. Juk mums, pvz., paukščių čiulbėjimas ar kiti žemiški dalykai labai svarbūs!.. Pauliaus poeziją siečiau su meile, šiluma…
Nekalbėsiu dabar apie meilę... Visi esam praėję tuos etapus, žinom, kas yra nuoskauda, praradimas, netektis. Pavyzdžiui, Pauliaus eilėraštis “Laimėj nelaimėj tave praradau”... Aš ilgai kapsčiausi, kas jame yra, ką reiškia - tas “laimėj nelaimėj”. Kadangi man teko gyventi tose vietose, kur Paulius dirbo - Pandėlio redakcijoj, Rokiškio redakcijoj... Man darė įspūdį, kad mūsų keliai vis kirtosi. Aš irgi, kaip ir Paulius, dviračiu važinėjau į tuos pačius miestelius. Irgi - pas meiles…
Norėčiau pacituoti tokį jūsų apibūdinimą, kuris, ko gero, tiksliausiai nusakytų Pauliaus Širvio asmenybę. Jūs rašote, kad “Pauliaus eigastis, gestai, veido raukšlės, žvilgsnis, galiausiai gyvenimo būdas skleidė, nerandu tinkamo žodžio, - “obriečionostj”...(rusiškas žodis - pasmerktumas, lemtingumas, nulemtumas). Lietuviškai man šis žodis atrodo dirbtinis, gal net nevartojamas. Būtent “obriečionostj”. Jame, mano galva, telpa visas Paulius…” Gal pakomentuotumėte šį apibūdinimą?
Paulių, matyt, peršovė karas. Jis išėjo, galima sakyti, paauglys į karą. Savo atsiminimuose labai tiksliai aprašė, kaip vokiečiai juos apsupo. Elgėsi kaip nemokšos, nes nebuvo vadų, nesusigaudė, kas ir kur… O į juos ten šaudė. Paulius praktiškai buvo miręs, jį ištraukė iš lavonų krūvos. Iš karo grįžo jau visai kitas žmogus. Išėjo toks, sakykim, kaimo bernas, o grįžo - jau pagyvenęs ir supratęs, kas yra gyvenimas. Ir šitai mes matėm. Jautėm, kad jis kažką prarado tame kare. Mano galva, jis suprato, kad žmogaus vertė yra niekas. Tu būk kas tik nori - genijus ar dar kas, bet tavo gyvybė yra visiškai bevertė…
Beje, aš sekiau jo biografiją. Paulius šiek tiek tikėjo socializmo idėjomis. O gal ne šiek tiek, gal rimtai tikėjo. Ir po daugelio metų, kai įvyko visiškas šitos “durnos” idėjos praradimas, jam tai buvo didžiulis smūgis. Tada jis nesusivokė, kur esąs. Jeigu nėra tos idėjos, tai kas tada yra? Ir nors jis gyveno panašiai kaip Jeseninas, t.y. pasikliaudamas tik ta diena, vis dėlto šitas smūgis jam buvo pats didžiausias. Klaikus smūgis... Žmogus tikėjo idėja ir staiga suvokė, kad tos idėjos nėra... Tai kas tada yra? Kas tada vertybė? Dėl ko žmogus gimei?
Lietuvą jis labai mylėjo, jo poezijoj tai nepaprastai gražiai pasakyta… Viešpatie mano, gal dar Justinas Marcinkevičius ir Jonas Strielkūnas yra taip pat gražiai parašę! Tačiau karas jį palaužė. Paulius iš tų žmonių, kuris vienąkart šautas neatsigauna.
Skaitant šią jūsų knygą susidaro įspūdis, kad tai buvo labai vienišas žmogus. Nors jis ir buvo visų giriamas, liaupsinamas… Vienoje vietoje jūs cituojate Juozą Baltušį, kuris apie Širvį yra pasakęs: tai yra įmūryta plyta, kurios niekas jau neišims… Ir vis dėlto jis buvo vienas. Tarsi pripažintas ir kartu - nuošaly...
Jis buvo ignoruojamas pirmiausia dėl gyvenimo būdo. Tuometinė mūsų Rašytojų sąjungos vadovybė netgi buvo uždraudusi jam ateiti į sąjungą. To jis, žinoma, nepaisė. Nieko Paulius nebijojo… Kita vertus, jis pats yra pasakęs: “Aš taip laukiu pravėręs duris, kad užeitų vagis bet kuris...” Jis iš tikrųjų buvo vienas.
Taip, su juo visi bendravo ir norėjo bendrauti, bet namo jis išeidavo vienas… Į žmogų neįlįsi ir nepaaiškinsi. Aplink jį buvo tokia masė žmonių, kad tik: - o, Paulius! Paulius! O, Paulius!.. O Pauliui reikėjo kartais pailsėti, nusiraminti, su kažkuo pabūti, nežinau, su dvasiom ar pan. Jis buvo tikrai vienišius. Jį visi mylėjo, bet, matyt, čia tokia yra talentingų žmonių tragedija, kad jie daug daugiau supranta negu aplinkiniai. Kaip J. Strielkūnas apie jį gerai parašė: “Žmogus vis eina vienišyn, kol galų galiausiai lieka vienas...”.
Naujausia jūsų knyga “Geriu žalią tylą”, sakyčiau, ne vien apie Širvį. Tai yra knyga ir apie Rimantą Šavelį. Jūs daug rašote ir apie įvairius kitus savo gyvenime sutiktus žmones. Noriu klausti, kodėl jūs, p. Rimantai, neišdrįsote parašyti knygos apie save? Kodėl ta ašim vis dėlto pasirinkote Paulių Širvį? Gal būtų toks pilnesnis jūsų kartos vaizdas, jeigu jūs pats būtumėt į knygos centrą atsistojęs?
Aš manau, kad esu dar nepribrendęs tokiam žingsniui. Save vertinti man būtų siaubas... Daugiau gyvenime nerašysiu dokumentinės prozos, nes tai yra išties labai baisu. Na, taip, sutikau daugybę įdomių žmonių: Vaiva Mainelytė, Rimantas Juodvalkis, Vytautas Žalakevičius... Krūva tų žmonių, galėčiau sukrauti kupetą didžiulę... Bet tam reikia nepaprasto pasiruošimo. Ir, maža to, tam reikia sugebėjimų! Aš galiu šiaip apsakymą parašyt iš vaizduotės. Tai man nieko nereiškia. Bet kai tu susiduri su dokumentika!.. Kai viską rikiuoja datos, žmonės - gyvi, negyvi… Turi viską tikslinti. Sėdėjimai archyvuose, bibliotekose… Visa tai mane varo į neviltį. Sakau, apie Paulių parašiau todėl, kad turėjau parašyti. O daugiau, pažadu, niekada gyvenime nerašysiu jokios dokumentinės prozos.
Vis dėlto norėčiau paklausti, o kino scenarijaus apie Širvį niekada negalvojot parašyti? Tai yra labai įdomi ir tragiška mūsų literatūros, kultūros asmenybė?
Vienoj televizijos laidoj man paskambino tokia žiūrovė ir pasakė, kad labai norėtų pamatyti dokumentinį filmą apie Paulių Širvį. Anot jos, tiktai Rimantas Šavelis gali tai parašyti. Tai pasakysiu, kad jau smarkiai pavėluota. Dar kai dirbau Kino studijoj, savo vadovybę kalbinau, sakiau: na, padarom filmą apie Paulių Širvį, juk jo greit nebebus. Nes buvo įtarimas, tokia nuojauta, kad žmogus, šitaip bėgdamas į priekį, negali ilgai gyventi. Nieks nekreipė dėmesio. O dabar? Ką gi, iš nuotraukų daryti? Iš to, kas yra likę Šiauliuose arba iš “Poezijos pavasario”? Tai yra niekai! O kažką fantazuoti? Man tai neįdomu...
Ir archyvuose nieko nėra?
Nieko! Yra televizijos archyve keli kadrai ir Kino studijoj pora… Daugiau nieko absoliučiai! Aš niekaip nesuprantu, kodėl Paulius buvo taip visą laiką nuošaly. Suprantu Kino studiją: na, kas tas Paulius Širvys, valkata, “latras”, kam čia įdomu! Ir niekas nesuspėjo susivokti, kad tai didžiulė asmenybė. Vienas rimčiausių Lietuvoj poetų! Pats, ko gero, galingiausias! O ką dabar galim filmuoti? Trobą, namą, nuotraukas?.. Man tas neįdomu. Aš to nesiimsiu ir man pikta.
Prakalbom apie kiną. Kino pasauliui, kino žiūrovams, kino žmonėms pavardė Rimantas Šavelis reiškia labai daug. Štai ir šiandien prieš įrašą mes netyčia sutikome kino kritiką Saulių Macaitį, jis iškart pasakė: “O, Rimantas Šavelis yra geras scenaristas!” Ir jūs negalite to paneigti, kadangi labai daug režisierių kvietėsi jus į pagalbą. Sakykit, p. Rimantai, kaip yra su tuo kinu? 12 metų dirbot Kino studijoej, sukūrėt ne vieną kino scenarijų… Ar dar yra norų kažką parašyti kinui, dalyvauti kino procese?
Amžiną atilsį Bronius Radzevičius, mano beveik amžininkas, labai geras rašytojas, yra mane kartą perspėjęs. Sakė: Rimantai, dink iš to kino, nes tu sugadinsi savo, kaip prozininko, gyvenimą. O man taip atsitiko, kad aš 12 metų kine dirbau. Prirašiau krūvą scenarijų, iš kurių galėčiau išskirti: “Amžinoji šviesa”, “Kelionė į Tadžmachalą”. Visa kita yra bevertis, absoliučiai tuščiai sugaištas laikas.
O kaip buvo? Jaunystėj įsimylėjau kiną ir kai atvažiavau į Vilnių, mane tiesiog pagavo tas kino srautas. Man patiko dirbti Kino studijoje - amžina kelionė ant ratų. Čia kažką parašai, čia tuoj pat aktoriai suvaidina… Tai smagu be galo! Tačiau kaip autorius tu gauni tik ašarą, nubyrėjusią nuo ekrano. Ir pasibaigus procesui, žiūri nustebęs, piktas: titruose parašyta - Lietuvos kino studija, scenaristas - toks ir toks, filmavimo grupė ir visa kita… Tavęs lyg ir nebėra.
Tai į kiną sukišau kokius 12 metų. B. Radzevičius sakė: vietoj to būtum galėjęs parašyti porą romanų! Ir jis buvo visiškai teisus!
Aš kiną tragiškai myliu. Bet kad tai yra kolektyvinis darbas, aš gerai žinau. Ir tu nieko ten negali pataisyti. Gal dabar jau pasikeitė laikai, daugiau laisvės? O anais laikais juk dar į Maskvą reikėdavo važiuoti, derinti… Tau komanduodavo: šitą pataisyk, aną pataisyk, o, Dieve mano... Vis tiek aš tą kiną myliu ir mylėsiu!..
Sakot, kad mylit kiną. Vadinasi, žinot, kas šiandien mūsų kine darosi. Ar jūs sekat tuos procesus? Ar jūs domitės?
Galiu pasakyti, kad šiandien kine… niekas nesidaro. Kadangi mūsų studijos kaip ir nebėra, ji bankrutavusi. Dabar išsibarstė po Vilnių privačios studijos. Bet man malonu, kad Algimantas Puipa šiuo metu stato “Dievų mišką” pagal Balio Sruogos romaną…
…o jūs prie “Dievų miško” nė kiek neprisidėjot? Vieni mūsų agentai mums pranešė, kad jūs irgi domitės ta literatūra.
Ten aš prikišau mažą, mažą penktą pirštelį. Algimantas Puipa manęs paprašė šiek tiek pataisyti tekstą, susijusį su Vilniaus epizodais. Tai aš ir pataisiau. O visa kita - amžiną atilsį Ričardo Gavelio ir paties Algimanto parašytas scenarijus. Nors mažai prisidėjau, vis tiek džiaugiuosi, nes mėgstu Balį Sruogą, jis man yra didžiulis autoritetas.
Ką gi, 12 metų atidavėt kinui, tačiau turbūt daug daugiau metų padovanojot literatūrai. Turbūt ir dabar rašote?
Kinui aš atidaviau, ko gero, mažesnę dalį. Ir kinas, kaip jau minėjau, yra kolektyvinis darbas. O sau, kaip literatui, gal kiek ir nusiskriaudęs esu. Na, išėjo prisiminimai apie Paulių Širvį. Turiu dar parašęs pluoštą apsakymų, kurių niekas neperka. Kadangi apsakymai dabar nepopuliarūs. Bet bandysiu kovoti, eisiu per visą miestą, žinau, kad daug leidyklų Vilniuje yra… Be kita ko, teko girdėti, kad Europoj apsakymų žanras dabar atsigauna. Tai bandysiu tą apsakymų knygutę išleisti. Ir dar rašau apie tokius negyvėlius. Toks absurdas: numirėliai prisikelia ir eina ieškoti savo namų, bet nieko neranda... Tokia “makabra”, a la Garcią Marquezą. Jeigu pavyks, gal kas ir bus. O šiaip nieko negrasinu, nieko nežadu, kirviais nemosuoju... Arba viskas - prieš akis, arba - po akių (toks yra gražus lietuviškas pasakymas).
Dabar džiaugiuosi, kad išėjo knyga apie Širvį, kad ją graibsto ir skaito. Tai buvo mano, na, ne penkmečio (kaip būdavo sovietiniais metais) darbas, bet toks didžiulis noras - atiduoti duoklę Pauliui. O jeigu pavyks, tai ką nors dar padarysiu… Bet jau ne toli ir durys į anapilį.
O romanai? Esate išleidęs “Dievo avinėlį”, “Tadą Blindą” ir kt. Noriu klausti apie šitą žanrą.
Šitas žanras man, mažam žmogui, yra per sunkus. Be jūsų paminėtų, dar esu parašęs romaną (į kurį niekas neatkreipė dėmesio) apie tokį šunį Trepsį. Man šis romanas - pats svarbiausias. Kaip rašytojams būna? Jie turi viską įsivaizduoti, sukurti... O čia žiūriu - tas šuo vaikšto po kiemą! Jo istorija man labai patiko. Pavadinau - “Trepsis ir kiti”. Romanas išėjo bendroj knygoj “Pasimatymai su gyvenimu”.
O šiaip, sakau - įpusėjau dar vieną romaną. Ir nėr ko čia žadėti! Prirašyta tiek ir tiek Lietuvoj! Tegu skaito kokį nors europietį. O europietis ir aš esu (juokiasi)...
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ( [email protected]).
