Demokratinėse šalyse energetikos politika susijusi su rinkimais. Lietuva – ne išimtis, todėl šalies energetika pajungta politikai.
Birželio 7 d. valdančioji koalicija pateikė Seimui Nacionalinę energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategiją, kada iki kitų Seimo rinkimų liko maždaug vieneri metai. Laiko akivaizdžiai per mažai, kad vyriausybė galėtų surašyti varneles prie įgyvendintų strategijos tikslų.
Labai tikėtina, kad kitą rudenį bus kitas premjeras, kita vyriausybė, ir ši vėlyva strategija pagal lietuviškos politikos paprotį bus naujos valdžios pamiršta. Arba naujoji valdžia padarys viską, kad apverstų ją aukštyn kojomis, kaip tai nutiko su LEO LT projektu. Jis buvo Seimo įteisintas 2008 sausį, o tų metų spalį rinkimai atvedė į valdžią kitas politines jėgas, kurios su dideliu triukšmu pasiekė LEO LT išformavimo 2009 m. gruodį.
Biurokratų kūrinys
Naujosios energetikos strategijos kritikos gaires jau sudėliojo socialdemokratas Gediminas Kirkilas, 2006-2008 m. Lietuvos premjeras: „Neteko girdėti, kad Seimui pateiktoji strategija būtų svarstoma su šios srities mokslininkais, ekspertais, specialistais. Nebuvo ir konferencijų ar platesnių diskusijų. Tekstas buvo parengtas akivaizdžiai net ir energetikos specialistų stokojančioje energetikos ministerijoje arba, kitaip sakant, tai - tiesiog dar vienas biurokratų kūrinys. Panašu, dar ir vienpartinis“.
Iš tiesų, valdančiojoje koalicijoje energetikos sferą monopolizavo Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą dabartinė valdžia stumia be jokios Seimo patvirtintos strategijos. Nelabai paisoma ir Lietuvos energetikos specialistų, kurių nemaža dalis oponuoja VAE projektui.
Tūlam lietuviui gali susisukti galva, viena ausimi girdint valdžios tikinimus, kad VAE elektra bus pigi, kita ausimi – iškilaus energetiko perspėjimus, kad nauja atominė jėgainė gamins brangią elektrą, kurios nepavyks eksportuoti.
Galvosūkį sunkina ir tai, kad Rusija ir Baltarusija rengiasi statyti Lietuvos pašonėje atomines elektrines, o štai Vokietija paskelbė, kad iki 2022 m. uždarys visas branduolines jėgaines.
Nors tokiose šalyse, kaip Vokietija ir Švedija, svarbūs energetikos sprendimai kažkiek priklauso nuo politinės konjunktūros, valstybės politika derinama prie ūkio poreikių ir visuomenės lūkesčių. Minėtos šalys – tai senos industrinės valstybės, turinčios solidų mokslo ir technikos potencialą, kelių šimtmečių pramoninę tradiciją, didelių pramoninių ir inžinerinių projektų vadybos patirtį.
Vaizdžiai kalbant, Lietuva tokioms valstybėms galėtų pretenduoti tik į mokines. Verta apžvelgi, kokios yra tų šalių energetikos strategijos, kokiu mastu jos priklauso nuo politikos.
Tai uždaro, tai pratęsia
Vokietijos sprendimą iki 2022 m. uždaryti visas atomines jėgaines įdomu sugretinti su Švedijos ambicingu siekiu iki 2020 metų energetikoje ir transporte atsisakyti naftos produktų.
Švedija ir Vokietija tarsi ketina eina priešingomis kryptimis: jeigu atsisakoma taikaus atomo, jo stygių reikia kompensuoti nafta ir dujomis, o jeigu atsisakoma pastarųjų, vargu ar galima kartu atsisakyti ir atominių elektrinių.
Beje, Švedijoje irgi būta plano iki 2010 metų uždaryti visas šalies branduolines jėgainės. 1980 m. taip nusprendė šalies parlamentas. Tačiau prieš prieš 30 metų priimtas sprendimas pasirodė nesuderinamas su dabartinėmis Švedijos galimybėmis, todėl 2009 m. Švedijos vyriausybė leido egzistuojančius reaktorius keisti naujais, 2010 m. tam pritarė ir parlamentas.
Žvelgiant į Švedijos patirtį, galima spėti, kad branduolinės jėgainės Vokietijoje veiks ir po 2022 – juk prieš akis daugiau nei dešimtmetis, per kurį Vokietijos valdžia galės keisti kursą.
Frau Flip-Flop
Krikščionims demokratams atstovaujanti Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvusi branduolinės energetikos šalininkė, šįmet tapo jos priešininke po 2011 m. kovo 11 d. cunamio Japonijoje, sukėlusio avariją Fukušimos atominėje elektrinėje.
Nors Vokietija nėra seisminėje zonoje, ir saugioms branduolinėms jėgainėms gali grėsti tiktai karas ir terorizmas, A. Merkel vienu ypu perėmė svarbų Vokietijoje Žaliųjų partijos dienotvarkės punktą. Kažin ar tokius pareiškimus ji būtų dariusi, jeigu Vokietijos krikdemai šįmet nebūtų pralaimėję rinkimų Hamburgo miesto ir Badeno-Viurtembergo žemės rinkimuose?
Scanpix nuotr.
Dėl tokio staigaus sprendimo Vokietijos žiniasklaida praminė A. Merkel „Frau Flip-Flop“. Žurnalas „Der Speigel“ pajuokavo: „Būtų tas pat, jeigu Romos popiežius pasisakytų už kontraceptinių tablečių vartojimą“.
Vokietija be elektrinių
Staigų sprendimų atsisakyti atominės energetikos verta panagrinėti kitų Vokietijos energetinių programų kontekste.
A.Merkel pareiškė, kad Vokietija iki 2022 metų ne tiktai uždarys visus branduolinius reaktorius, bet ir 40 proc. sumažins anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Maža to – iš atnaujinamų išteklių gaunamos elektros energijos dalis Vokietijoje iki to laiko turėtų padidėti nuo 17 proc. iki 40 proc.
A. Merkel dar aukščiau iškėlė kartelę, kuri ir taip buvo pakankamai aukštai pakelta pernai rugsėjį, kada buvo paskelbta naujoji Vokietijos energetikos raidos programa, kurią kai kas praminė „agresyvia“. Jos tikslai išties įspūdingi:
- iki 2020 m., lyginant su 1990 m., sumažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą 40 proc., iki 2050 – 80 proc.;
- atnaujinamų energijos išteklių dalis visame energijos suvartojime 2020 m. turėtų siekti 18 proc., 2030 – 30 proc., 2050 m. – 60 proc.
- elektros energijos gamyboje atnaujinami ištekliai 2020 m. turėtų sudaryti 35 proc., 2050 m. – 80 proc.
- pasiekti, kad 2050 m. Vokietijoje būtų vartojama 50 proc. mažiau elektros energijos nei 2008 m.
Paskutinis iš čia nurodytų tikslų bene labiausiai stulbinantis. Jeigu už 40 metų šalis vartos dvigubai mažiau elektros nei dabar, tai elektrines reikia ne statyti, o uždarinėti.
Švedija be naftos
Švedijos be naftos vizija buvo pradėta kurti 2005 metais. Į darbą buvo pakviesti mokslininkai, pramonės, žemės ūkio, energetikos specialistai.
Rimtai atsižvelgta į prognozes, pagal kurias naftos tiekimas pasaulyje jau pasiekė viršūnę ir netrukus ims slūgti, o augančios naftos kainos sukels pasaulinio masto nuosmukį ekonomikoje. Todėl ir ieškota kelių, kaip visas organinio kuro rūšis pakeisti atsinaujinančiais šaltiniais – kad būtų suspėta anksčiau, negu dėl klimato pokyčių ims griūti daugelio valstybių ekonomika. Esant naftos stygiui labai pakyla jos kainos – taip jau kartą atsitiko XX a. aštuntąjį dešimtmetį. Tada Švedija sugebėjo prisitaikyti ir šiuo metu beveik visa elektros energija šalyje gaunama iš branduolinių jėgainių bei hidroelektrinių.
Naftos produktai Švedijoje naudojami daugiausiai transporto reikmėms. Bet nafta gujama ir iš transporto – užsibrėžtas tikslas iki 2050 metų visą kurą, išskyrus aviacijos, pakeisti vandeniliu, gaunamu elektrolizės būdu skaidant vandenį.
Tokia ekologinio rojaus viziją Švedijos valdžia paviešino likus keliems mėnesiams iki 2006 m. parlamento rinkimų. Tikėtasi, kad tai sustiprins tuomet valdžioje buvusios socialdemokratų partijos pozicijas. Tačiau socialdemokratai negavo tiek balsų, kiek tikėjosi, ir Švedijos be naftos programa liko neparemta įstatymais.
Tai nereiškia, kad Švedijos ūkis nėra transformuojamas ta kryptimi. Pavyzdžiui, Švedijos Centro partija norėtų apie 2025-2030 metus uždrausti Švedijoje naftos produktais varomus automobilius.
Lietuva su nafta ir atomu
Galima sakyti, kad Švedijos ir Vokietijos energetinės strategija numato naują pramonės ir buities kokybę, kurios pamatas – energiją taupančios technologijos, atsinaujinantys energijos ištekliai. Ne paskutinėje vietoje ir kitoks darbo organizavimas, leidžiantis darbuotojams mažiau važinėti į darbą, daugiau dirbti iš namų. Visa tai galima vadinti poindustriniu visuomenės būviu.
Seimui pateiktoji Lietuvos energetikos strategija nepretenduoja į tokį lygį. Nėra ko norėti, juk Lietuva – tai šalis su neapšiltintais namais, orą teršainčiais automobiliais, neefektyviais elektros prietaisais.
Vis dėlto tai šalis, kurios dabartinė valdžia deklaruoja ambicingą siekį pasistatyti atominę elektrinę.
Rinka nuo Lisabonos iki Vladivostoko
Kai kurie Lietuvos energetikos specialistai anksčiau reiškė nuomonę, kad VAE sunku atrasti strateginį investuotoją, kadangi Baltarusijoje ir Rusijoje planuojamos elektrinės daro VAE projektą komerciškai nepatrauklų.
Energetikos ministerija birželio pradžioje pranešė, kad sulaukusi pasiūlymų iš strateginių investuotojų: bendrovių bei JAV bendrovių „Hitachi GE Nuclear Energy“ (Japonija) ir „Westinghouse Electric Company“ (JAV).
Kadangi kontaktai tarp minėtų kompanijų ir mūsų valdžios skendi paslaptyje, galima tiktai kurti hipotezes, kokios naudos iš VAE gali tikėtis strateginis investuotojas.
Kol Lietuvos politikai vieni kitus kaltina dėl elektros jungčių su Lenkija ir Švedija projektų vilkinimo, mūsų šalyje menkai nušviečiamas kitas projektas.
Techniniu požiūriu Lietuvos elektros tinklai yra Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS) ir Baltijos šalis apimančios energetinės sistemos dalis. Buvusią Sovietų Sąjungą apimantis tinklas vadinamas Vieninga energetine sistema/Jungtine energetine sistema (VES/JES, rusiškai - ЕЭС/ОЭС). Lenkija šiai sistemai nepriklauso, ji įjungta į Vakarų Europos tinklų sistemą UCTE.
Europos elektros tinklai. Šaltinis: http://wapedia.mobi/en/Electric_power_grid
Rusijos iniciatyva 2005 m. buvo sudarytas VES/JES ir UCTE narių konsorciumas, tarp kurio narių minima ir „Lietuvos energija“. 2008 m. konsorciumas parengė VES/JES ir UCTE sujungimo techninę ekonominę studiją. Kalbama apie tokį VES/JES ir UCTE sujungimą, kuris, vaizdžiai kalbant, leistų prekiauti elektra nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Šias dvi sistemas verčiant elektros prekyviete reikia papildomų investicijų į dispečerines stotis ir kitokią įrangą.
Šiuo metu VES/JES ir UCTE jungia bent trys aukštos įtampos linijos. Jos neveikia, kadangi tam nėra ekonominio poreikio. Jungtis tarp Lietuvos Lenkijos taptų dar viena linija tarp VES/JES ir UCTE.
Esant tokiai rinkos perspektyvai, išvystytoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms galbūt apsimoka stumti „nešvarią“ atominę energetiką į ES pakraštį (pavyzdžiui, Lietuvą), o Rusijai apsimoka statyti branduolines jėgaines prie rytinės ES sienos, tikintis, kad dalį jų energijos bus galima parduoti Europoje.
Iki 2020 m., kada planuojamo paleisti VAE, gali būti įgyvendintas ir VES/JES ir UCTE sujungimo projektas. Tačiau potenciali didžiulė rinka yra tiktai prielaida imtis skaičiavimų. O kol kas nėra jokių pasitikėjimą keliančių pagrindimų, kad dar net popieriuje neegzistuojanti VAE kada nors atsipirks.
Lietuvos politikai vis dar apsieina be skaičiuoklių. Skaičiavimo malonumai paliekami strateginiam investuotojui.
