Dažnas žino, ką reiškia dirbti „už dyką“. Tačiau šį kartą – ne apie tuos, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje, bet atlygio taip ir nesulaukė... Šiandien apie tuos, kurie nedirbs už dyką, nes buvo įpratę uždirbti... normaliai. Ir dar apie tuos, kurie verčiau nenori dirbti, nes jiems pasiūloma minimali alga. Nes jam geriau susitvarkyti dokumentus ir gauti socialines išmokas, nei visą darbo dieną plėšytis už dyką.
Taigi ar tikrai lengviau tampa gyventi tada, kai ir kitiems yra taip pat blogai, kaip ir tau... Tokią savijautą, akivaizdu, nusprendė patikrinti Lietuvos seimūnai, patvirtinę įstatymo pataisas, kurių dėka gydymo įstaigų vadovų atlyginimai sumažės iki tiek, kiek ir jiems tauta, suteikusi mandatus į Seimą, moka kas mėnesį... Akivaizdu, jog jei Seimo nariai negali gauti tiek, kiek iki šiol mokama didžiųjų Lietuvos gydymo įstaigų vadovams, tai kodėl šie turi gauti tokias sumas, kokią gavęs nelengvas pareigas užimantis vadovas gali žmogumi pasijusti.
Juk taip įmanoma jaustis tik tada, kai supranti, jog tau mokama pagal pastangas, jog gauni tiek, kiek uždirbi ir tavo pinigai - švarūs, be jokio šešėlio... Tad gal ir apėmė politikus pavydas, jog jei jau jie tiek negauna, tai ir kitiems nereikia, ir nusprendė atimti iš tų, kurie galėjo gauti pakankamai net ir toje šalyje, kur retas gauna tiek, kad galėtų pasakyti „pakankamai“...
Tai jau skrajojanti frazė, kurią savaitės eigoje ištarė Visagino atominę elektrinę uždarinėjantis direktorius, žurnalisto paklaustas, ar 30 tūkstančių atlygis tenkina elektrinės direktorių.
Deja, pritariančių tam, jog sunkus ir atsakingas darbas ir turi būti apmokamas tinkamai, ne tiek jau daug. Gal ir ne todėl, kad dažnas vadovaujasi tuo pačiu smulkaus kerštelio principu ir siekia, kad kiti negautų daugiau už jį. Daug daugiau tokių, kurie mąsto, jog kai mūsų minimalus darbo užmokestis dar tik trečias nuo galo Europoje, mokėti už vadovo darbą 30 tūkstančių – nusikaltimas.
Nekyla abejonių ir dėl to, jog įstatymo pataisa, pažabojusi gydymo įstaigų vadovų atlyginimus, nugramzdins į užmarštį ir ne vieną nusikalstamai pasididintą atlygį, kai vadovai apdovanoja vieni kitus priedais, premijomis. Ir tikrai ne tik per šventes, bet ir kiekvieno mėnesio algų diena biudžetinės įstaigos vadovui - šventė ir pasiekimų įvertinimo diena.
Kas per daug – tas nesveika. Praradę sotumo jausmą, akivaizdu, ir tapo pagaliu ratuose šio vežimo, kuris ramiai riedėjo, mažai paliestas krizės ar nepriteklių. Juk retas vadovas susimažino sau atlyginimą, kaip kad buvo daroma įstaigos darbuotojams, retas atsisakė priedų ir premijų, nors aplinkui plito nedarbas...
Nemažu siurprizu šiame gydymo įstaigų vadovų atlyginimų mažinimo vajuje tapo tik dabar į dienos šviesą iškilusi mūsų miesto pirminių sveikatos priežiūros įstaigų atlyginimo vadovams mokėjimo tvarka. Nes nuspręsta taip, kad vadovo atlyginimas priklauso nuo darbuotojų atlyginimo. Kuo daugiau uždirba įstaigos darbuotojai, tuo daugiau gauna ir įstaigos vadovas. Ir vilkas sotus, ir ėriukas – sveikas... Ir ko skųstis, kai dirbdamas bendrosios praktikos gydytoju gali gauti iki 7000 litų... Tada ir vadovo atlyginimas, kuris yra gerokai didesnis, nepiktina, ir gyventi gera, nes tempti nuo algos iki algos, kas yra dažno šalies dirbančiojo kasdienybė, tikrai nereikia. Ir jau nenori žmonės gyventi blogiau, nes sunkaus ir atsakingo darbo, puikiai žino, už dyką niekas dirbti nenorės.
Bet štai kitoje barikadų pusėje, kurioje kuičiasi tikrai ne įstaigų vadovai, bet pilkosios bitelės, nešančios po žiedadulkę turtus ne į vieną biudžetą. Šioje barikadų pusėje taip pat kalbama apie tai, jog už dyką verčiau visai nedirbti. Juk net ir bedarbio netenkina Seimo pasiūlytas 1000 litų minimalus atlygis. Juolab kad dirbti neverta, kai pasiūlomas minimalus atlyginimas, kuris šiandien siekia... 800 litų. Vyriausybės siūlymas pridėti 50 litų tik prajuokino tuos, kuriems tikrai reikia iš to minimo išgyventi. Jo niekas net ir nepajustų, kai atskaitomi mokesčiai.
Perskaičiuoja šiandien savo galimybes ir tie bedarbiai, kurie rinkosi verčiau gyventi iš pašalpų, nei dirbti už minimumą. Gal prieš kelias dienas vieno balso persvara Seimui priėmus rezoliuciją didinti minimalią algą iki 1000 litų ir tokią jau mokėti nuo sausio 1-osios dienos, bedarbiui, iki šiol išgyvenusiam iš socialinių išmokų, jau vertės imtis darbo?..
Tačiau nekyla abejonių, jog toks minimumas pablogins situaciją tų, kurie tarnauja smulkiajam verslininkui. O gal ir ne tokiam jau smulkiam, jei pajėgė savo samdiniui prie minimumo dar ir pridėti. Vienas – vokelyje, kitas – legaliai. Tačiau dabar, kai minimumą teks mokėti ne 800, bet 1000 litų, ilgai spėlioti netenka, ar kils to darbuotojo realios pajamos, kuris dirba privačiame versle ir į rankas gauna daugiau nei 1000 litų. Greičiausiai nutiks taip, kad prie minimumo tuos 200 litų darbdavys pridės iš vokelio, o ne iš savo kišenės, ne iš įstaigos pelno.
Akivaizdu, jog ne tik turtingieji šiandien skaičiuoja pinigus. Tenka juos skaičiuoti ir tam, kurio pajamos minimalios. Tik vienadieniam - jūra iki kelių. Toks „maudysis“ piniguose ir tada, kai gaus pašalpas už vaikus, ir tada, kai bus išmokėta artimojo laidojimo pašalpa... Nes nerūpi nei kaip gyvens rytoj, nei juolab – po Naujųjų metų, kai įsigalios jau šiandien priimami įstatymai. Nes kiekvienam – savo. O svetimi pinigai tikrai niekam kišenės nedrasko, ir jų, svetimų pinigų, čia tikrai niekas neskaičiavo.
Zita KATKIENĖ
