1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskirta pirmoji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė. Jai vadovavo ministrė pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė, jos pavaduotojais paskirti Algirdas Mykolas Brazauskas ir Romualdas Ozolas.
Septyniolika ministrų
Skirtingai nei įprasta dabar, pirmąją Vyriausybę sudarė ne keturiolika, o septyniolika ministrų, premjerė ir du jos pavaduotojai. Iš dvidešimties pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės narių gyvi liko keturiolika.
Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ekonomikos ministru paskirtas Vytas Navickas, energetikos ministru – Leonas Vaidotas Ašmantas, finansų ministru – Romualdas Sikorskis, kultūros ir švietimo ministru – Darius Kuolys, materialinių išteklių ministru – Romualdas Kozyrovičius, miškų ūkio ministru – Vaidotas Antanaitis, pramonės ministru – Rimvydas Jasinavičius, prekybos ministru – Albertas Sinevičius, ryšių ministru – Kostas Birulis.
Sveikatos apsaugos ministru paskirtas Juozas Olekas, socialinės apsaugos ministru – Algis Dobravolskas, statybos ir urbanistikos ministru – Algimantas Nasvytis, susisiekimo ministru – Jonas Biržiškis, teisingumo ministru – Pranas Kūris, užsienio reikalų ministru – Algirdas Saudargas, vidaus reikalų ministru – Marijonas Misiukonis, o žemės ūkio ministru – Vytautas Knašys.
Jauniausi ministrai
Tuometinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas dar puikiai pamena savo dienas pirmajame nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinete. J. Olekas juokiasi, kad tris dienas buvo jauniausiu kabineto nariu – jam tuo metu buvo 37-eri, o netrukus ministrų gretas papildė jaunesnis ministras – 27-erių Darius Kuolys.
„Kabinetas buvo labai įvairus. Buvo ir vyresnių, kaip Romualdas Sikorskis, Kostas Birulis, kurie buvo jau brandesniame amžiuje. Na, o mudu su D. Kuoliu buvome jauniausi. Man atrodo, kad ta simbiozė buvo labai tinkama. Mes galbūt kažką krutėjome jaunimas labiau, griežčiau, vyresni patardavo, kada reikėjo. Buvo labai didelė kūrybinė ir kolektyvinė dvasia Vyriausybėje“, – tv3.lt pasakojo J. Olekas.
O štai jauniausias kabineto narys – tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys – pripažįsta, kad tuomet buvo „piemeniško amžiaus“, tačiau jautė palaikymą iš kitų kabineto narių – Romualdo Ozolo, Algimanto Nasvyčio ir R. Sikorskio, raginusio kolegas dirbant galvoti apie valstybę. Vis dėlto eksministras neslepia, kad Vyriausybėje tuomet vyravo nežinia.
„Buvo visiškai neaišku, kuo Lietuvos laisvės projektas baigsis. Ar pavyks, ar nepavyks paskelbtą nepriklausomybę įtvirtinti, ar imperija bus įveikiama, ar nebus. Tai nežinia buvo pirmosios Vyriausybės būsena“, – tv3.lt pasakojo D. Kuolys.
Sprendimai prie pietų stalo
Svarbiausia tuometinei Vyriausybei, anot J. Oleko, buvo ne tik deklaruoti nepriklausomybę, o paversti ją gyvastimi. Tam, kaip pamena buvęs ministras, labai paėjo jaunatviškas ministrų kabineto entuziazmas, vyresnių kolegų patirtis ir supratimas, kad svarbiausius klausimus reikia aptarti kartu.
„Mes tikrai nemažai laiko praleisdavome ne atskirai užsidarę savo ministerijose, bet bendraudami. Tiesiog klausimams aptarti sueidavome keli ministrai, pavyzdžiui, socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos, dar kiti ir padiskutuodavome tais klausimais“, – prisiminė J. Olekas.
Būtent taip, bendradarbiaujant trijų sričių ministrams, tuo metu užgimė idėja įkurti Vaiko raidos centrą. Kaip pamena J. Olekas, „tokie jungtiniai bendravimai, sprendimai, buvo daugeliu atveju tiesiog norma“.
„Viską galima tariantis susitarti. Jeigu nesitari, ožiuojiesi vienas prieš kitą, tai tada to nebūna. Kai žmonės kalbasi, jie randa bendrus sprendimus. Kadangi mes atėjome iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio didžioji dalis, tai ta dvasia ir buvo, nors, aišku, atsirado ir tam tikros trinties tarp Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės vadovybės. Bet kūrėme visi naują valstybę ir tam tarnavome“, – sakė J. Olekas.
Jam antrina ir D. Kuolys, prisimenantis, kad K. Prunskienė pirmojoje Vyriausybėje sukūrė komandinio darbo atmosferą ir bendrų pietų tradiciją.
„K. Prunskienė įtvirtino, kad kiekvienas ministras atsako už savo sritį ir niekas negali kištis į jo sritį prieš jo valią, taip pat, kad Vyriausybė – kolegiali institucija. Atsirado bendri Vyriausybės pietūs. Kasdien pietų metu buvo aptariama daug klausimų, ministrai derindavo juos tarpusavyje. Atsirado konsiliumai tarp Vyriausybės posėdžių, kur irgi būdavo apsvarstomi bendri klausimai. Taigi ta kolegialumo atmosfera buvo labai svarbi Vyriausybėje“, – pasakojo eksministras.
Teko kalnus nuversti
Patirties trūkumas J. Olekui nepakišo kojos imtis svarbių darbų, jis džiaugiasi, kad su sveikatos apsaugos klausimais turėjo progos susipažinti dar iki tapdamas ministru. Jis taip pat pamena, kad ministrų kabinetui teko semtis nemažai žinių iš užsienio šalių.
„Man padėjo tai, kad prieš tai buvau išrinktas Lietuvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir praleidau beveik devynis mėnesius dirbdamas Sveikatos reikalų komitete, kur galėjau pasirinkti labai nemažai informacijos per įvairius sąjunginius institutus apie kitų šalių praktiką. Beveik metai tos praktikos man davė tikrai nemažai žinių ir mes pradėjome pirmuosius darbus – pirmuosius įstatymus ruošėme, tvarkas, suteikėme įstaigoms daugiau savarankiškumo“, – sakė J. Olekas.
Tuo metu D. Kuolys siekė sudaryti sąlygas veikti žmonėms, kuriems Lietuvos kultūros ir švietimo reikalai buvo esminiai, jis siekė, kad šie žmonės prisidėtų priimant sprendimus ir kurtų naujus švietimo ir kultūros taikymo modelius Lietuvoje.
Tiesa, D. Kuolys atvirauja, kad taip ir nebūtų peržengęs Kultūros ir švietimo ministerijos slenksčio, jei ne Meilės Lukšienės raginimas. O būtent M. Lukšienės komanda, kaip pamena D. Kuolys, jam ir padėjo imtis visų švietimo reformų. Kartu su savo komanda ir garsiausiomis šalies mokytojomis D. Kuolys rengė naujas mokyklines programas.
„Aš tuo metu buvau toks jaunas maištininkas. Mes su kolegomis, savo rato žmonėmis, jaunais kultūrininkais, leidomės į Sąjūdį, ėmėmės dar prieš Sąjūdį pogrindinės kultūrinės leidybos, domėjomės bendrais kultūros, valstybės reikalais. Buvo galvojama, kad iš imperijos išsiveržti turbūt nepavyks, bet kultūrinę autonomiją reikia įtvirtinti, pasiekti ir turėti savo nacionalinę, tautinę mokyklą toje imperijoje“, – prisiminė D. Kuolys.
Įtampa tarp valdžių
J. Olekas pripažįsta, kad Vyriausybei kilo iššūkių bendraujant ir derinant esminius klausimus su Aukščiausiąja Taryba.
„Mums buvo nelengva, nes didžioji dalis nebuvome Aukščiausiosios Tarybos nariai. Todėl, kai manęs klausia, ar verta, kad būtų atskira Vyriausybė, ne Seimo nariai, tai aš sakau, kad žymiai geresnis kontaktas, kai būni Seimo nariu ir dalyvauji toje veikloje, ir atstovauji tam tikrai daliai Seimo narių“, – kalbėjo J. Olekas.
D. Kuolys taip pat pamena, kad „buvo visko“, o žibalo į ugnį pylė įtampa visoje valstybėje.
„Šiaip tarp Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos buvo medaus mėnesių, kai buvo sutariama labai glaudžiai, ir etapų, kai situacija aštrėjo, įtampų daugėjo – blokados sąlygos, nežinia nuolatinė, nervinė, psichologinė įtampa didžiulė, atsirado nepasitikėjimo, įtarimo. Taip pat abejonių, ar, pavyzdžiui, radikalus kelias pasiteisina“, – sakė D. Kuolys.
Jis džiaugiasi, kad savo vadovaujamai ministerijai ir jos darbams turėjo Aukščiausiosios Tarybos Kultūros ir švietimo komiteto pirmininko Gedimino Ilgūno palaikymą. Tačiau įtampos tarp dviejų valdžių vis tiek netrūko, todėl ministras kartu su ministru A. Nasvyčiu ne kartą kalbėjosi su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu, kad įtampos mažėtų.
Esminiai pokyčiai ir skaudžiausios klaidos
Paprašytas įvardinti, jo manymu, svarbiausius pirmosios Vyriausybės darbus, J. Olekas mini Lietuvos ūkio kūrimą ir savarankišką valdymą, pirmuosius įstatymų paketus, socialinės apsaugos srities pertvarkymą.
„Ir, be abejo, labai stiprūs kontaktai su užsieniu, kas davė papildomą stimulą, kad Lietuva buvo labiau žinoma ir po sausio įvykių. Jau ne pirmos Vyriausybės metu, bet po pučo, ji buvo pripažinta. Prisiminkime mūsų premjerės kelionę per JAV, Vokietiją, Prancūziją. Be abejo, daug ką darė mūsų Aukščiausioji Taryba tuo metu, bet Vyriausybės veikla tikrai davė savo vaisius“, – sakė buvęs ministras.
Tuo metu D. Kuolys džiaugiasi, kad jam, kartu su G. Ilgūno palaikymu, pavyko išlaisvinti Lietuvos mokyklas nuo Lietuvos komunistų partijos įtakos, taip pat pasiekti, kad Aukštosios partinės mokyklos diplomai nebūtų laikomi aukštojo mokslo diplomais.
O štai didžiausia Vyriausybės klaida J. Olekas laiko, jo teigimu, prastai iškomunikuotą sprendimą didinti mažmenines kainas bei nežinojimą, kad Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą pasirengusi panaudoti ginklą.
Prisimindamas Vyriausybės sprendimą didinti kainas, D. Kuolys akcentuoja, kad ministrų kabinetui trūko svarbios informacijos, be to, jo teigimu, Vyriausybė patyrė parlamentarų spaudimą.
„Didelė dalis Seimo narių, ekonomistų, atsimenu, Vyriausybės posėdyje reikalavo, kad Vyriausybė kuo greičiau priimtų sprendimus dėl kainų ir vykdytų Seimo įstatymą, kuris įpareigojo Vyriausybę pereiti prie laisvų kainų“, – sakė D. Kuolys.
Taip pat jis piktinasi, kad tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus Vyriausybei nepranešė žinantis, kad Rusija savo specialiuosius karinius dalinius dislokavo prie Lietuvos.
„Mes savo posėdyje, kur svarstėme ekonominius sprendimus, šitų labai svarbių karinių dalykų nežinojome, ir tai buvo labai blogai. Iš šiandienos perspektyvų matyti, kad kai kurie sprendimai buvo daromi neturint visos informacijos ir buvo labai, labai rizikingi“, – prisiminė D. Kuolys.
Tebejaučia ryšį
1990-ųjų ministrai turi subūrę Pirmosios Vyriausybės narių klubą ir net prabėgus tiek metų vis dar susitinka.
„Susitikome prieš Kalėdas. Dabar kviečiu kolegas atvykti į Briuselį – 30 metų, pristatysime pirmąją Vyriausybę ir Europoje, graži proga. Lankome vieni kitus, kartais aplankome ir savo premjerę, kuriai nėra labai lengva dabar. Manau, kad ta tradicija tikrai išliks“, – vylėsi J. Olekas.
Prisimindamas kolegas ministrus, D. Kuolys sako, kad juos – labai skirtingų patirčių žmones – subūrė įtemptas istorijos momentas, todėl juos siejantis ryšys ir yra stiprus.
„Ką teko patirti pirmosios Vyriausybės nariams, turbūt nė vienai kitai vyriausybei patirti neteko. Tai buvo didžiulė politinė avantiūra, taip pat ir kiekvienam iš kabineto narių asmeninė, tai didžiulis gyvenimo nuotykis, kuris susijęs su tavo tautinės bendruomenės, tautos, valstybės likimu. Yra labai daug netikėtu istoriniu momentu atsiradusių jungčių, kurios susiejo labai skirtingus pirmojo kabineto žmones. Ir tai svarbu, tie ryšiai išlieka, jie svarbūs ir šiandien“, – kalbėjo D. Kuolys.
Išdirbo mažiau nei metus
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė prisiekė balandžio 11-ąją – praėjus lygiai mėnesiui po to, kai buvo paskelbta apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Įdomu tai, kad ši Vyriausybė nebuvo koalicinė, nors Sąjūdžio deleguoti ministrai sudarė kabineto daugumą.
Vos pradėjusi dirbti, Vyriausybė susidūrė su sunkumais. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas kartu su Ministrų Tarybos pirmininku Nikolajumi Ryžkovu Lietuvos pareikalavo atšaukti Nepriklausomybės Aktą, antraip laukė ekonominės sankcijos. Kremlius įgyvendino savo ultimatumą – nutraukė naftos bei dujų tiekimą, kitas žaliavas ir produkciją Lietuvai. Blokada nuo balandžio 18-osios truko net 75 dienas.
Jau pirmąją blokados dieną tuometiniai Prancūzijos ir Vokietijos vadovai ragino Lietuvą laikinai stabdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir pradėti derybas su M. Gorbačiovu.
Galiausiai K. Prunskienės vadovaujama Vyriausybė formaliai nusileido Kremliaus reikalavimams ir inicijavo Kovo 11-osios Akto moratoriumą.
1990 gruodį, svarstant kitų metų valstybės biudžetą, Vyriausybė priėmė sprendimą atsisakyti bet kokių dotacijų, taip pat ir tų, kurias teikė Sovietų Sąjunga. Bandydama padengti gamybos sąnaudų ir pardavimo kainų skirtumą, Vyriausybė nutarė didinti mažmenines kainas, todėl bent kelis kartus brango būtiniausi maisto produktai. Tai galima laikyti ministrų kabinetui pražūtingu sprendimu.
1991-ųjų sausio 8-ąją nepatenkinta Lietuvos nepriklausomybės priešininkų minia užgulė parlamento rūmus, rėkdama „Šalin Prunskienę!“ ir reikalaudama Vyriausybę atsistatydinti. Įsiaudrinę mitinguotojai raminti vandens čiurkšlėmis. Netrukus Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis per Lietuvos radiją kreipėsi į tautą, ragindamas ginti išrinktą valdžią.
Tą pačią dieną surengtame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje sprendimas didinti mažmenines kainas atšauktas, o premjerė su visu ministrų kabinetu atsistatydino, už tai balsavo dauguma – 72 deputatai.
Pirmoji Vyriausybė Aukščiausiosios Tarybos nutarimu atleista 1991 sausio 10 dieną.
