1989 m. rugpjūčio 23 d., kai daugiau nei 2 mln. trijų Baltijos seserų gyventojų susikibo už rankų ir traukė lietuviškas giesmes, pasauliui demonstruodami savo kovą prieš okupantę Sovietų Sąjungą, 37-erių P. Bėta buvo profesionalus pilotas, pirmininkavo kooperatyvui „Aviapaslauga“.
Tokio antplūdžio nesitikėjo
Dabar jis jau sako nepamenantis, ar skristi lėktuvais virš Baltijos kelio jam ir jo kolegai pilotui pasiūlė aktyvus sąjūdietis Kauno menininkų namų direktorius Algimantas Norvilas, ar jiedu į jį kreipėsi patys. P. Bėta, nors ir nebuvo oficialus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, save vadina sąjūdiečiu sieloje.
„Mums gimė tokia idėja, kad reiktų praskristi virš Baltijos kelio. O kad neskristume tuščiomis, atsirado idėja, kad galėtume pabarstyti gėlių“, – tv3.lt pasakojo P. Bėta.
Apie savo tikslą Baltijos kelio dalyvius sveikinti iš oro aktyvistai trimitavo per televizijas ir radijo stotis, jie ragino žmones atnešti gėlių, kurias būtų galima barstyti. Tačiau pilotai niekada nesitikėjo, kad sulauks tokio gausaus žmonių rūpesčio ir pagalbos.
„Kai paskelbėme, tikėjomės keleto glėbių gėlių, kurias po vieną gėlelę būtume pabarstę. Mes net nesitikėjome – tai buvo didžiulis kiekis gėlių, kurios buvo žmonių suneštos po puokštelę. Kiekviena puokštelė buvo perrišta, prie kai kurių buvo pasveikinimai Lietuvai užrašyti, atvirutės. Kaune buvo trys pilni kaip šieno sunkvežimiai“, – pasakojo pilotas.
Lietuviai glėbiais nešė rūtas, astras, rožes, kardelius, o P. Bėta pamena, kokios po to buvo jo žmonos, kartu skridusios lėktuvu tarp žiedų, rankos – visos subraižytos rožių dyglių.
Sklandžiam darbui trukdė spūstys
Didžioji dalis gėlių atvežtos į Aleksoto oro uostą Kaune, tačiau tikslą pasiekė ne visos – pirmiausiai lėktuvuose visos gėlės netilpo, o antra – vienas sunkvežimių įstrigo mašinų spūstyje.
„Kamščiai buvo ir daug žmonių, kurie norėjo patekti į Baltijos kelią, nepateko. Žiūrint iš oro, tai tikrai nieko stebėtino, nes visas srautas buvo nukreiptas link Raudonosios armijos prospekto (dabar Savanorių prospektas – aut. past.), link Baltijos kelio. Keliais nusidriekė didžiulės lengvųjų automobilių ir autobusų vilkstinės, kurie laukė galimybės įsilieti į pagrindinį srautą. <...> Kadangi lėktuvo galimybės ribotos, galėjome, techniškai kalbant, paimti 1,5 tonos gėlių krovinio, o kiekviename sunkvežimyje buvo po 3–4 tonas krovinio, tai paėmėme apie trečdalį gėlių“, – sakė P. Bėta.
Tiesa, neišbarstytos gėlės panaudotos jau Baltijos keliui pasibaigus – žmonės iš puokščių dėliojo žodžius „Laisvę Lietuvai“ ir sveikinimus.
Gėles lietuviams žarstė du lėktuvai su keturiais pilotais, viename lėktuve glaudėsi šeši žmones, kitame – keturi. Vienas ekipažas skrido nuo Vilniaus link Taujėnų, kitas – nuo Panevėžio link Taujėnų.
„Kadangi buvo tikimasi, kad atvažiuos ir skris su mumis užsienio žurnalistai, kartu skrido ir mano žmona, kadangi anglistė, vertėja. Tai jos misija buvo vertėjauti, bet ji buvo paprasčiausiai įdarbinta paduoti gėles. <...> Mes, kadangi pasikrovėme tiek daug gėlių, kad žmonės lėktuve tiesiog gulėjo ant jų, negalėjo stovėti, buvo langai praktiškai uždengti, durys užbarikaduotos, tai teko išbarstyti dalį gėlių, kad paskui galėtume priimti žurnalistus, bet užsienio žurnalistai neatvyko, jie taip pat užstrigo kamštyje. Tai skrido mūsų žurnalistai“, – pasakojo pilotas.
KGB vizitas
Nors akciją pavyko įgyvendinti be didesnių kliūčių, pilotai netrukus po jos sulaukė KGB pareigūnų vizito, jų dėmesio netrūko ir prieš tai. P. Bėta pamena, kad Kaunui sovietų saugumiečiai apskritai skyrė daug dėmesio, nes šis miestas vienijo daug aukštųjų mokyklų, studentų ir profesorių.
„O tais metais dar pas mus vyko sklandymo Baltijos taurės pirmenybės. Ir kadangi turėjo atvykti iš Vokietijos, Danijos, Švedijos ir Lenkijos dalyviai, tai buvo bandymas stebėti, kas su kuo užmegs kontaktus, su kuo bendraus. Aišku, kadangi mes daug bendravome, tai labiausiai pakliuvome į tą akiratį“, – teigė pilotas.
O štai netrukus po skrydžio virš Baltijos kelio P. Bėtai teko pačiam pasiaiškinti KGB. Juoba, kad ant jo pilotuojamo lėktuvo kylio vietoje TSRS vėliavos nupiešta lietuviška trispalvė. Tiesa, vėliavą po skrydžio teko iškart nuvalyti, nes saugumiečiai atvažiavo lėktuvą fotografuoti ir, P. Bėtos teigimu, galėjo prikibti dėl simbolikos pažeidimų.
„Po to jie atvažiavo ir prasidėjo tardymai, kvietė į savo rūmus. Tiesioginių grasinimų nebuvo, bet, aišku, jie ieškojo kabliuko, kaip prisikabinti, ir norėjo mus pasodinti. Dėl vėliavos problemų nekilo, nebent dėl skrydžio legalumo, nes bandė mums prikišti, kad mes pažeidėme įstatymus ir, jų akimis, padarėme nusikaltimą, už kurį galėjo grėsti ir kažkuris laikas už grotų. Bet sugebėjome apsiginti“, – sakė P. Bėta.
Vėliau P. Bėta, apie patirtus tardymus sužinojus Kauno sąjūdiečių vadui Aleksandrui Abišalai, buvo paprašytas viešai papasakoti apie savo patirtį ir sulauktus klausimus.
„Tai nuskambėjo per radiją, televiziją, spaudą. KGB išgirdo ir man papriekaištavo, kad jie lygtai mums norėjo gero, o mes padarėme juos Lietuvos priešais. Nebuvo tokio vaikymosi, bet vaizdas, kad jie atlieka savo darbą – gavo nurodymą ir jį atliko“, – pasakojo P. Bėta.
2001 m. Prezidentas Valdas Adamkus „Už nuopelnus Lietuvos aviacijai“ lakūnams įteikė Dariaus ir Girėno medalius. Tačiau pats P. Bėta sako tuo metu nejautęs, kad daro žygdarbį.
„Tiesiog norėjome parodyti žmonėms palaikymą, pasveikinti iš dangaus, iš oro. Juo labiau, kad tos puokštelės krito su sveikinimais, kuriuos žmonės galėjo paskaityti, jie palaikė ir pakėlė dvasią. Praėjus 30 metų ir liko ryškiausi prisiminimai būtent to vaizdo, kurį mes matėme pro savo langą, kaip apačioje tiek žmonių suvedė vienas tikslas ir pasididžiavimas savo tauta, tikėjimas, kad mes viską darome teisingai, kad tikrai mums pasiseks, ko mes siekiame, tai šito jausmo tikrai negalima užmiršti“, – prisiminė pilotas.
P. Bėta iki šiol skraido, tačiau, kaip pats sako, tuo užsiima nebe profesionaliai, o mėgėjiškai.
Sujungė tris valstybes
1989 m. rugpjūčio 23 įvykusiame Baltijos kelyje Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibę už rankų nutiesė 650 km ilgio grandinę, kurią sudarė apie 2–2,5 mln. žmonių, iš jų – beveik 1 mln. iš Lietuvos.
Taikus masinis susibūrimas surengtas paminėti 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines ir protestuoti dėl Slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių nepriklausomybės panaikinimo.
Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais.
