Pavyzdžiui, iš kone 7000 šiais metais Panevėžio darbo biržoje registruotų laisvų darbo vietų daugiau nei 60 proc. siūlomas atlyginimas tesiekė 1000 Lt neatskaičius mokesčių.
Viešbučių ir turizmo komplekso darbuotojos specialybę turinti dviejų vaikų mama 32-ejų Rasa Stulginskienė beveik porą metų ieško nuolatinio darbo. Panevėžyje apėjusi visus viešbučius moteris tenkinasi iš Darbo biržos gautu pasiūlymu – vienoje įmonėje dirba sezonine operatore ir per dieną po 10 valandų praleidžia stovėdama prie staklių. Rasa uždirba 1000 Lt į rankas.
„Namo grįžtu sutinusiomis kojomis, bet kad tik darbo būtų. Žiemą, kai sunkiausia pragyventi, bent dviem trims mėnesiams sezoninius darbininkus įmonė atleidžia“, – guodėsi R. Stulginskienė.
Kai ji dirba, keturių asmenų šeimos pajamos siekia apie 2500 Lt. Prekes išvežiojančio sutuoktinio uždarbis – beveik 1500 Lt.
„Kaip mes gyvename? Kas mėnesį apie 700 Lt sumokame už buto paskolą, šį mėnesį komunaliniams mokesčiams išleidome apie 350 Lt. Jokių kompensacijų negauname, tėvų kaime neturime“, – gyvenimo realijas pristato panevėžietė.
Atlyginimai sustojo
Pragyvenimo šaltinio Panevėžio darbo biržoje ieško per 13900, tai yra 9,6 proc. darbingų regiono žmonių. Per 3000 bedarbių – įgijusieji aukštąjį išsilavinimą.
Dabartinis nedarbo lygis kone tapatus su buvusiuoju prieš ekonominę krizę – 2007-2008 m., tačiau, Panevėžio darbo biržos vadovo Viktoro Trofimovo teigimu, darbo rinkoje vykstantys pokyčiai gerokai skiriasi.
„Prieš krizę darbo užmokestis buvo drąsesnis, pati rinka nesitikėjo sukrėtimų, todėl darbdaviai drąsiau kvalifikuotai darbo jėgai keldavo atlyginimus. Tuo metu dabartiniai santykiai su Rytų valstybėmis bei ekonominės problemos Europoje pristabdo verslo plėtros planus, o tai ypač juntama mažiau išsivysčiusiuose Lietuvos regionuose“, – mano V. Trofimovas.
Paklausiausi pigūs darbininkai
Per šiuos metus Panevėžio krašto darbdaviai įregistravo 6763-is laisvas darbo vietas – vidutiniškai po 650 per mėnesį. Atrodytų, Aukštaitijos sostinėje įsidarbinti neturėtų būti taip sudėtinga, jei ne vienas esminių veiksnių ieškant pragyvenimo šaltinio – atlyginimo dydis.
Panevėžio krašto darbdaviai vidutinį šalies darbo užmokestį – 2405 Lt neatskaičius mokesčių – buvo pasiruošę mokėti tik už 4 proc., tai yra 273-is laisvas darbo vietas, 24-ios buvo įkainotos 3000–4000 Lt, net 147-ios laisvos darbo vietos įvertintos 4000–5000 Lt. Didžiausi atlyginimai – nuo 6000 iki 8000 Lt buvo siūlomi penkiems tolimųjų reisų vairuotojams ir nekilnojamuoju turtu visoje Lietuvoje prekiaujančios bendrovės personalo padalinio vadovui.
Bet masiškiausiai Panevėžio krašto darbdaviai per Darbo biržą ieškojo darbuotojų už simbolinį atlygį. Iš 6763-ijų šįmet įregistruotų laisvų darbo vietų net į 4107-ias buvo laukiama sutinkančiųjų dirbti už 1000 Lt neatskaičius mokesčių. Kiek daugiau nei minimumą, nuo 1000 iki 1500 Lt „popieriuje“ Panevėžio apskrities darbdaviai sutiko mokėti už 1791-ą darbo vietą.
Anot V. Trofimovo, darbdaviui labiau apsimoka pirkti daugiau pigios darbo jėgos nei investuoti dideles sumas į darbo našumą. Pavyzdžiui, pigiau už nedidelį užmokestį samdyti dešimt nešikų ar duobės kasėjų statybose nei investuoti į brangų, šiuolaikinį ekskavatorių.
Darbo biržos vadovo teigimu, tos pačios tendencijos matomos ir pramonėje, kur vietoj automatinių inovatyvių siuvimo įrenginių rankomis dirba siuvėjai už minimalų darbo užmokestį.
V. Trofimovo nuomone, susitelkti į pigią darbo jėgą yra trumparegiškas darbdavių požiūris – Lietuvos verslui ateityje konkuruojant su kitomis šalimis neišvengiamai teks persiorientuoti investuojant į darbo našumą.
„Inovacijos turi išliekamąją vertę, o mažas darbo užmokestis užtikrina tik pragyvenimą einamuoju laikotarpiu“, – pastebi Panevėžio darbo biržos vadovas.
Neuždirba, nes nesistengia
Panevėžio pramonininkų asociacijos prezidentas Aleksas Varna tvirtina, kad ir darbininkams Panevėžyje yra galimybių užsidirbti daugiau nei minimumą, bet nereikia stebėtis simboliniais registruojamų laisvų darbo vietų atlygiais.
„Atlyginimas įmonėje nuo bendros pridėtinės vertės skaičiuojamas. Naujas darbuotojas nepajėgus savarankiškai dirbti, jį reikia mokyti. Bandomasis laikotarpis su nedideliu atlyginimu tam ir skiriamas, kad abu, ir darbdavys, ir darbuotojas, įsitikintų, ar žmogus bus pajėgus darbą atlikti“, – „Sekundei“ teigė A. Varna.
Anot jo, yra ir Panevėžyje prie staklių dirbančių operatorių, kurių atlyginimai siekia 3000–4000 Lt. Tiesa, pasak verslininko, norint tiek uždirbti, reikalinga tam tikra kvalifikacija ir kompetencija.
„Užsienyje lietuviai po 16 valandų per parą dirba, gyvena toli nuo šeimų, prašmatniai nevalgo, kad tik susitaupytų. Bet ir Lietuvoje galima tą patį padaryti, tik žmogus pinigus turi pasiimti pats. Gal yra viena kita įmonė, spaudžianti atlyginimų sąskaita, bet dauguma kvalifikuotiems darbininkams pasiruošusios mokėti ir moka gerai. Jei nori žmogus užsidirbti, pats turi būti suinteresuotas kvalifikaciją kelti“, – tvirtina A. Varna.
Anot jo, būtent kvalifikuotų specialistų stygius – didžiausia Lietuvos verslo šių dienų problema.
„Pramonininkai, švietimo institucijos tariasi, kaip žmones pradėti orientuoti darbo rinkai, nes dabar didelė dalis neranda savo vietos ir į darbą eina tik dėl pinigų“, – problemą, lemiančią ir mažus atlyginimus, įvardija A. Varna.
Nuo vokiečių atsiliekame penkiskart
Lietuvoje vidutinis, 2400 Lt popieriuje, darbo užmokestis šiuo metu trečias nuo galo Europos Sąjungoje. Už lietuvius mažiau uždirba tik rumunai ir bulgarai. Lietuvai nuo sausio prisijungus prie euro zonos mūsiškis vidutinis atlyginimas bus pats kukliausias šiame valiutos bloke. Net kaimynai latviai uždirba šiek tiek daugiau. O, pavyzdžiui, Vokietijoje privataus sektoriaus atlyginimai aukštesni maždaug penkis kartus nei mūsų šalyje. Tiesa, prieš dešimtmetį Lietuvai stojant į Europos Sąjungą šis atotrūkis buvo dar didesnis ir siekė 8–9 kartus.
SEB banko vyriausiosios analitikės Vilijos Tauraitės teigimu, pasistūmėjimas link vakarietiškų atlyginimų vyko 2004–2007 m., vadinamuoju ekonominio pakilimo laikotarpiu, bet vėliau atotrūkis tik didėjo.
„Šiuo metu Lietuvos atlyginimai Vakarų šalių link juda vėžlio žingsniu. Tam, kad Lietuva pasiektų Vokietijos darbo užmokesčio lygį per 20 metų, mūsų atlyginimai kasmet turėtų pasistiebti dešimtadaliu“, – skaičiuoja V. Tauraitė.
Nors kai kuriuose sektoriuose darbo jėgos trūkumas labai aktualus, tačiau, pasak analitikės, įtampa visoje darbo rinkoje vis dėlto nėra tokia didelė, kad Lietuvoje atlyginimai staiga šoktelėtų aukštyn. Be to, palyginti su daugeliu Vakarų Europos valstybių, Lietuvoje profesinių sąjungų įtaka silpna, tad, V. Tauraitės nuomone, darbdaviai gali laisviau stabdyti darbo užmokesčio didinimą.
Prekių kainos kaip ES
Kodėl Lietuvoje maži atlyginimai, „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, yra daug priežasčių. Kai kurios jų objektyvios, nulemtos tokių veiksnių kaip kainų lygis – Lietuvoje prekių ir paslaugų kainos yra beveik 40 proc. mažesnės nei Europos Sąjungos vidurkis.
„Prekių kainos jau priartėjusios prie ES vidurkio, bet daugelis paslaugų pas mus gerokai pigesnės. Kirpyklos, sveikatos priežiūros, švietimo paslaugų kainos Lietuvoje, lyginant su ES, mažos, todėl aišku, kad šiuose sektoriuose dirbančių žmonių atlyginimai irgi nedideli. Ta pati taisyklė galioja daugelyje profesinių paslaugų – automobilių, santechnikos remonto ir kt.“, – teigia N. Mačiulis.
Įvedus eurą kainos ir vidutinis užmokestis gali šiek tiek sparčiau artėti link euro zonos vidurkio, tačiau, pasak N. Mačiulio, ne valiutos pasikeitimas, o produktyvumo augimas ir artėjimas prie konkurencingumo didina kainas ir atlyginimus tarptautinėje erdvėje konkuruojančiuose sektoriuose.
Pigios darbo jėgos korta išnaudota
Gerokai žemesnis nei Vakaruose darbo užmokestis, ekonomisto nuomone, nebėra toks svarbus veiksnys pritraukiant į Lietuvą tiesioginių užsienio investicijų, kaip buvo prieš penkiolika metų, kai skiriamasis Lietuvos konkurencinis pranašumas buvo pigūs darbuotojai.
„Dabar tai nebeaktualu, nes jei įmonė konkuruoja pasaulyje ir jai reikia masiškai pigiai gaminti prekes, tikrai rinksis ne Lietuvą, o ieškos dar pigesnių šalių – investuos Kinijoje ar kitose Pietryčių Azijos valstybėse – Indijoje, Pakistane. Dėl šios priežasties Lietuvos lengvoji pramonė pasaulyje užima tik nišines vietas, kur reikia specifinės, aukštesnės kokybės, kur svarbu ne tik pigiai pagaminti“, – pastebi N. Mačiulis.
Anot jo, pigia darbo jėga Lietuva pajėgi konkuruoti nebe gamybos, o tik paslaugų sektoriuje, kuris į šalį pritraukia daugiausia tiesioginių užsienio investicijų – mūsų programuotojai pigesni nei kitų euro zonos šalių ar JAV darbuotojai, bet kvalifikacija jiems nenusileidžia.
Darbo mokesčiai – skausminga vieta
Vieną esminių priežasčių, lemiančių mažus lietuviškus atlyginimus, – didelius darbo mokesčius – turbūt jau yra įvardiję visi, kas turi burną ir moka kalbėti. Ne tik darbdaviai, visos politinės partijos, prieš rinkimus žadančios mažinti darbo vietų apmokestinimą, ekonomikos ekspertai, bet ir Lietuvą vertinančios tarptautinės kompanijos – Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija. Darbuotojo, į rankas gaunančio 1500 Lt, darbo vieta darbdaviui Lietuvoje atsieina apie 3000 Lt.
Tikslą sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra iškėlusi ir ši Vyriausybė. Tačiau N. Mačiulio nuomone, nors problema akivaizdi, greito jos sprendimo sunku tikėtis.
„Norint sumažinti mokesčius, tektų mažinti kai kurias biudžeto išlaidas. O tai labai nepatogu, nes politikų vienas iš rinkimų instrumentų – pažadėti didinti biudžeto išlaidas“, – teigia ekonomistas.
Sumažinus darbo mokesčius subalansuoti valstybės biudžetą, N. Mačiulio teigimu, leistų naujų mokesčių, pavyzdžiui, turto, įvedimas arba kai kurių mokestinių lengvatų panaikinimas. Tačiau, anot jo, ir tam nesugebama rasti politinės valios.
Suka ne į tą pusę
Dėl mažų atlyginimų lietuviams masiškai emigruojant, Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius prakalbo apie tai, jog jis būtų liberalesnis, „kad būtų galvojama, kaip įsileisti žmones iš kitų šalių, kurie nori čia įsidarbinti“.
Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas įsitikinęs, jog politikai vėl suka ne į tą pusę. Jis nesutinka, kad Lietuvoje, ypač regionuose, nebeliko kam dirbti. Anot jo, kai minimalų atlyginimą kasininkėms mokėdavęs vienas prekybos tinklas pajuto tokio taupymo realijas ir prarado didžiąją dalį nemažą patirtį turinčių pardavėjų, atlyginimus joms padidino iki 1400–1500 Lt. Nuo tada šis darbdavys dingo iš Darbo biržoje darbuotojų ieškančiųjų sąrašo.
„Lietuvoje 151 tūkst. bedarbių, nes nėra prasmės dirbti už minimumą. Kad apsimokėtų nebūti valstybės išlaikytiniu, žmogus turėtų uždirbti apie 2000 Lt“, – įsitikinęs A. Černiauskas.
Jo nuomone, padidinti atlyginimus leistų protingai subalansuotos BVP dalybos.
Lietuvoje BVP tenkanti darbo užmokesčio dalis siekia apie 40 proc., tuo metu pažengusiose valstybėse – Šveicarijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje – ji sudaro daugiau nei 60 proc.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
