Remiantis EK skaičiavimais, kasmet, iki 2022 m., dėl neigiamos migracijos Lietuvą turėtų palikti po 22 tūkst. gyventojų, o dėl natūralios kaitos jų sumažės 11 tūkst.
Tačiau vyriausiasis „Luminor“ banko ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas sako, kad 2016 m. neigiamas išvykimo balansas buvo didesnis nei 30 tūkst., praėjusiais metais išvykusiųjų skaičius dėl pastarosios priežasties sumažėjo iki 27 tūkst. Taigi šiemet neigiamos migracijos balansas yra mažiausias po nepriklausomybės atgavimo.
Ekonomisto teigimu, 2,7 mln. gyventojų ribą Lietuva pasieks keleriais metais vėliau – galimai 2026 m. Visgi, nerimą kelia tai, kad sugrįžtančiųjų nėra tiek daug, kiek būtų galima tikėtis.
Daugiausia išvažiuoja ne iš Vilniaus ar Kauno, bet iš likusios Lietuvos
Pasak Ž. Maurico, grįžimo proveržį pasiekti pavyktų tada, kai šalis taptų nebe vieno miesto valstybe.
„Su visa pagarba likusiai Lietuvos daliai, bet šiuo metu šalyje yra 1,5 miesto – Vilnius ir iš dalies Kaunas. Šie miestai pritraukia didelę dalį migrantų. Bet kiti miestai, deja, nėra tokie patrauklūs, pirmiausia, ekonomine prasme. Todėl didžiausia emigracijos problema yra dideli regioniniai skirtumai. Čia sukuriama mažai darbo vietų, trūksta investicijų. Taip pat nėra pakankamai laisvalaikio praleidimo būdų, atsiliekama ir universitetų kiekiu bei kokybe“, – teigė ekonomistas Ž. Mauricas.
Jis priduria, kad daugiausia emigrantų yra ne vilniečiai ar kauniečiai, o likusios Lietuvos gyventojai. Todėl norėdami grįžti į tėvynę, jie privalo keisti gyvenamąją vietą.
„Dažnu atveju lietuviai nenori grįžti į savo į gimtąjį miestą, nes susiduria su tais pačiais iššūkiais, su kuriais susidūrė emigracijoje, todėl dalis nenori dar kartą to patirti“, – teigė Ž. Mauricas.
Taip pat ekonomistas priduria, kad intensyvios emigracijos priežastys nėra tik ekonominės. Čia įsiterpia ir „empatijos, pagarbos trūkumas, didelis streso lygis visuomenėje“.
Darbo yra, bet algos netenkina
Lietuvos socialinių tyrimo centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas dr. Boguslavas Gruževskis nurodo, kad didžiausia dalis gyventojų, apie 50 proc., emigracijos priežastimi nurodo būtent mažas pajamas. Tai reiškia, kad gaunamos pajamos jų netenkino.
„Apie 27 proc. išvykusių sako, kad šie neturėjo galimybės užsidirbti ir išvyko ne dėl pajamų, o dėl darbo galimybių. Jie pasirinko išvykti, negalėdami gauti darbo pagal profesiją, taip pat darbovietės lokacijos atžvilgiu.
Likusią emigrantų dalį sudaro studentai, jaunimas, išvykstantis ne dirbti, bet keliauti, ieškoti savęs. Taip pat daugėja išvykstančių vaikų – anksčiau emigravę tėvai pasiima Lietuvoje likusias atžalas. Naujausia tendencija – išvyksta vis daugiau vyresnių nei 50 m. žmonių. Tėvai išvažiuoja pas savo emigravusius vaikus, ypač, kai gimsta anūkai“, – detalizavo B. Gruževskis.
Eksperto teigimu, emigracija sulėtėtų, o reemigracija suaktyvėtų tada, jei pakistų ekonominė aplinka ir švietimo sistema.
„Būtina didinti Lietuvos darbo rinkos patrauklumą: vidutinį darbo užmokestį, jo apmokėjimo skaidrumą. Taip pat investuoti į regionus, kur žmonėms sunkiau gauti lūkesčius atitinkantį darbą. Dar labai svarbus elementas – švietimas ir socialinės paramos sistema. Pirmiausia, mokyklose derėtų sustiprinti karjeros kompetencijų ugdymą. Motyvuoti vaikus, kad ne pinigai viską lemia. Reikia didinti jauno žmogaus profesijos vertės, pilnaverčio gyvenimo tėvynėje suvokimą, kur jis gali būti kuo panorėjęs ir pasiekti visus užsibrėžtus tikslus.
Būtina atkreipti dėmesį į silpnesnes šeimas, daugiavaikes šeimas, kur kiekvienas vaikas gautų pilnavertį ugdymą, ir pagarbą tėvynei, savo sistemai. Dabar jie nori tik kuo greičiau ištrūkti, pamiršti vargą ir tokiu būdu save suranda užsienyje, kur niekas jų nepažįsta, kur jie lygūs tarp lygių“, – kalbėjo B. Gruževskis.
Viltis – mažieji šalies miestai
Ž. Maurico nuomone, paskata sugrįžti į Lietuvą galėtų tapti ir komfortiškos aplinkos sukūrimas mažuose miestuose. Kitaip tariant, investicijos regionuose turėtų būti daug intensyvesnės.
„Dažnai linksniuojama pajamų nelygybės, atskirties mažinimo strategija – neveikia. Turime gerą pavyzdį – Suomiją. Čia socialinė apsauga yra viena labiausiai pažengusių pasaulyje, bet šalis taip pat kenčia nuo labai didelės, pirmiausia, vidinės migracijos iš regionų į Helsinkį.
Norint netapti vieno miesto valstybe, reikėtų sekti Vokietijos pavyzdžiu. Čia geriausia gyvenimo kokybė vyrauja mažuose miestuose, kur gyvena apie 20-30 tūkst. gyventojų. Jie į darbą vyksta 30-40 km autostrada. Mūsų atitikmuo galėtų būti Elektrėnai, Kauno rajonas, gyvenvietės prie autostradų, Ukmergė. Tokiose vietovėse telkiasi dideli fabrikai, pasaulinio garso įmonės arba smulkios, tačiau į daugelį pasaulio šalių produkciją eksportuojančio įmonės“, – tikino Ž. Mauricas.
Tam, kad būtų pasiekta decentralizacija, atgaivinta periferija, iš kurios žmonės nenorėtų išvykti arba ketintų sugrįžti, Ž. Mauricas įžvelgia 3 išeitis. Pasak ekonomisto, reikėtų susitelkti į pramonės, žemės ūkio ir energetikos plėtrą regionuose.
„Vokiečiai turi labai daug pavyzdžių, kaip žmonės perėję prie atsinaujinančios energetikos, prie ekologinio ūkio visgi sugebėjo sukurti ekonominę gerovę“, – sakė Ž. Mauricas.
Tačiau B. Gruževskis mano, kad reemigracija yra žymiai sudėtingesnis procesas. Šiam procesui reikalingos ne tik investicijos, bet ir palankesnės būsto paskolų sąlygos, kartu su tėvais sugrįžusių vaikų galimybės mokytis, nes jiems pritapti yra sunkiau.
„Vaikai būna kaip ir inkaras, kuris skatina negrįžti. Jei norime tai keisti, turime labai dirbti su integracinėmis programomis mokyklose, kad vaikams šitas šokas būtų mažesnis“, – tikino jis.
