Tačiau yra nemažai žmonių, kurie sugrįžta į Lietuvą. Būtent jiems ir skirtas straipsnių ciklas „Kryptis – Lietuva!“. Antrasis naujienų portalo tv3.lt pašnekovas Gintautas Žilvytis.
Šiuo metu Gintautas su žmona Gintare, sūnumi Viljamu ir dukrele Ela dar gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau jau turi aiškų sugrįžimo į Lietuvą planą. Pašnekovas atskleidė, kad šiuo metu laukiama šeimos pagausėjimo, o į gimtinę visi kartu sugrįš jau kitų metų vasarą. Po beveik 12 metų praleistų šioje šalyje.
- Sugrįžkime šiek tiek į praeitį. Papasakokite aplinkybes, kaip ir kada atsidūrėte užsienyje?
- Kaip tik 2006-siais buvau ką tik baigęs antrą kursą Kauno kolegijoje. Pagalvojau, kad reikia užsidirbti šiek tiek pinigų, nes nenorėjau būdamas vos 20-ies visą vasarą sėdėti ant tėvų sprando. Turėjau jau merginą (dabar ji mano žmona), tad pasiūliau važiuoti padirbėti 2-3 mėnesius į Didžiąją Britaniją. Radau agentūrą Kaune ir per ją išvažiavome.
Pradirbome daržovių fabrike apie 2,5 mėnesio ir grįžome atgal. Pamenu valandinis atlyginimas ten buvo 5,05 svaro. Gaudavome apie 300 svarų į savaitę (už 60 valandų darbo savaitę – aut. past.). Džiaugdavomės labai, nes tokių pinigų nebuvome matę. Grįžome į Lietuvą, susigrąžinome visus mokėtus mokesčius, nusipirkau automobilį.
2007 m. baigiau paskutinį trečią kursą ir pamaniau, kad bandysiu Lietuvoje ieškotis darbo. Pagal specialybę (mėsos pramonės technologas bei kokybės kontrolierius – aut. past.) pasiūlė dirbti už minimumą, jei pamenu, tuomet kažkur už 600 litų. Aišku, kad atsisakiau tokio pasiūlymo.
Tada kartu su tėvu pradėjau dirbti statybose (darbas buvo nelegalus). Taip dirbau iki pat rugpjūčio pabaigos ir pamačiau, kad susirasti darbą Lietuvoje bus sunku. Tad pardaviau automobilį, pasiėmiau visus sutaupytus pinigėlius, susikrovėme daiktus ir su žmona išvykome.
O išvykome atgal į D. Britaniją. Išvykome visiškai aklai. Radau skelbimą, kad žmogus ieško darbuotojų fabrike su apgyvendinimu. Pasiskambinau, susitariau ir išvykome. Apsispręsti, kur važiuoti nebuvo sunku. D. Britaniją pasirinkome, nes jau šiek tiek su ta šalimi buvome susipažinę, turėjome visus dokumentus, atlyginimai buvo dideli (tais laikais kursas prie lito buvo labai geras).
- Kaip sekėsi įsitvirtinti Didžiojoje Britanijoje?
- Kaip ir minėjau, radome žmogų, kuris įdarbino mus vištienos fabrike. Žmona fabrike išdirbo net 6 metus (įskaitant metus, kai buvo dekretinėse atostogose). Būtų laimingai ir toliau dirbusi, nes po metų ji tapo linijos-komandos vadove. Bet fabrikas bankrutavo. Tačiau, kaip parodė ateitis, viskas išėjo į naudą.
Mano situacija buvo kitokia: aš išdirbau 3 savaites vištienos fabrike ir vėliau gavau pasiūlymą dirbti sandėlyje. Išėjau ten, nes ir darbas buvo netoli namų. Taip išdirbau metus pakuotoju, surinkėju. Paskui išsilaikiau teises ir pradėjau dirbti su krovimu-iškrovimu.
Dar po metų pradėjau vadovauti sandėlio personalui. O dar po metų tapau sandėlio vadovu. Dariau viską nuo A iki Ž. Taip išdirbau 4,5 metų. Tačiau atėjo metas palikti darbą, nes kompanijos vadovas pradėjo prie visko kabinėtis. Šiaip esu labai kantrus ir ramus žmogus, bet vieną dieną neiškenčiau ir išėjau.
Po tiek metų jau nebijojau to, kas laukia ateityje. Darbo pasiūlymų buvo, bet grįžau atgal į vištienos fabriką. Dirbau naktinę pamainą po 8 valandas. Taip išdirbau kažkur vienerius metus ir man pasiūlė tapti fabriko vadovu (savaitgaliams). Dirbau penktadienį-sekmadienį po 13 val. ir turėdavau 4 išeigines. Galiu pasakyti, kad tai buvo pačios geriausios sąlygos dirbti. Bet, kaip minėjau anksčiau, bankrutavo fabrikas.
Tada mūsų kelias pasuko į kitą fabriką. Kur reikėjo 4 dienas dirbti ir turėjai laisvadienius. Kartu su žmona įsidarbinome tame pačiame fabrike, bet į skirtingas pamainas. Kai aš dirbau 4 dienas, tada žmona būdavo namie. O kai aš turėjau 4 išeigines, žmona eidavo dirbti. Pasirinkome tokį variantą tik dėl vienos priežasties. 2013-siais gimė vaikas, tai nereikėjo galvoti, kur ir kam vaiką palikti (nes tuo metu neturėjome jokių giminių D. Britanijoje). Mat D. Britanijoje į darbą po motinystės atostogų reikia grįžti jau po 9 mėnesių.
- Tai su žmona praktiškai nesimatydavote?
- Tikrai taip... Buvo labai sunkus laikotarpis mums, nes matydavomės labai retai. Dirbdavome nuo 7 val. iki 19 val. Pridėkime dar laiką, kol parvažiuoji namo, pavalgai, išsimaudai. Ir tada jau reikėdavo miegoti. Ir vėl į darbą kitą dieną. O jei ir nereikia į darbą, tada žmonos nebūdavo namuose. Taip išdirbome apie 1,5 metų, kol galiausiai nusprendėme, kad reikia kažką keisti.
Pradėjome ieškoti kitų darbų. Ir, aišku, suradome. Žmona pradėjo dirbti įmonėje, kuri gamina vaistus, lašelines pacientams. O aš išėjau į alaus gamyklą – linijos vadovu. Tada 2016-siais gimė antras vaikas. Įmonė pasiūlė žmonai geras darbo valandas. Taip dirbame iki šiol. Atlyginimai dideli, labai tenkina mus. Darbas netoli namų. Žmona irgi džiaugiasi, nes darbas švarus ir lengvas.
- Kokius lietuvių ir britų kultūrų skirtumus galėtumėte išskirti?
- Pirmiausia, kaip supratote iš mano žodžių, įsitvirtinti šalyje, susirasti darbus nebuvo itin sunku. Buvo sunkiausia tik pati pradžia, kai esi tarp svetimų žmonių svetimoje šalyje. Anglų kalba taip pat nebuvo ideali. Buvo net baimė bendrauti su vietiniais.
Šiaip gana greitai supratome, kad mes niekada nebūsime jų (anglų) rate, nes jie į mus (imigrantus) žiūri kitaip. Tiesa, iš pradžių jie atrodė mandagūs, besišypsantys... Bet tikrasis veidas greitai pasimatė. Jų tokie žodžiai kaip: „sorry“, „thank you“ nebuvo visada sakomi nuoširdžiai.
Tos mandagumo frazės yra „įkaltos“ jiems į galvas dar nuo mokyklos laikų. Į akis sako vieną, o už akių visai ką kitą. Atrodo jiems pasakai kokią paslaptį, prašai neprasižioti, o netrukus jau girdi, kaip visi aplinkui apie tai kalba.
Jie yra kitaip auklėjami, jie labai žiūri į saugumą – tiek kelyje, tiek darbe. Jie viską daro pagal reikalavimus, sąžiningai. Korupcijos čia nėra, net nebandyk kažkam kažką siūlyti. Mes jau 11 metų gyvename Didžiojoje Britanijoje. Tačiau kitų metų vasarą planuojame sugrįžti į Lietuvą.
- Kodėl apsisprendėte sugrįžti?
- Atėjo laikas. Lietuvoje pasistatėme nuosavą namą, liko tik nusipirkti baldus. Ir prieš tai, tradiciškai į Lietuvą grįždavome atostogų kiekvieną vasarą bent 3 savaitėms.
Pasakysiu, kas sukelia didžiausią džiaugsmą sugrįžus: tai gamta. Labai gražūs ežerai, miškai, laukai. Taip pat esame labai pasiilgę tikros žiemos. Važiuoji į gamtą ir mėgaujiesi. Gamtoje kepi mėsą, kvapas tiesiog nuostabus.
- Ar jau turite planą, ką veiksite Lietuvoje?
- Planuoju susirasti laikiną darbą, bent už 600 eurų į rankas. Tuo pačiu planuoju pradėti nuosavą verslą ir, jei viskas gerai seksis, tada susikoncentruosiu į jo plėtrą. Žmona turi savų talentų, ji yra baigusi daug kursų su manikiūru, pedikiūru. Tad bandys įsidarbinti į grožio saloną, o vėliau ir kažką savo atidaryti.
Aišku, tai bus po daugiau kaip metų, nes laukiamės trečiojo lėliuko. Darbo paieška Lietuvoje, manau, bus didžiausias iššūkis. Kai namuose tuo metu augs net trys vaikučiai, tai sėdėti sudėjus rankas nebus kada.
