Prezidentui Valdui Adamkui trečiadienį patvirtinus naujosios Vyriausybės sudėtį, Lietuvoje prasidėjo kokybiškai naujas etapas. Turėjo prasidėti. Mažumos Vyriausybė – kažkas netikėto ir neregėto Lietuvos politinėje padangėje, kažkas neįprasto ir jaudinančio vaizduotę, kažkas, kas reikalauja darnaus valdančiosios koalicijos darbo ir supratingo bendradarbiavimo su kiekybiškai galingesne opozicija. Šiam keistam žvėriui, įsiveržusiam į Lietuvos politikos tyrus, jau pasistengta priklijuoti ir „pasitikėjimo Vyriausybės“ etiketę.
Vienas iš pirmųjų pasitikėjimą kelti arba jį žlugdyti galinčių veiksnių, naujajai Vyriausybei dar neatsiskleidus konkrečiais veiksmais, yra jos sudėtis, tie žmonės, kurie netrukus pasirodys viešumoje ir savo veiksmais reprezentuos ministrų kabinetą. Daugelis naujųjų ministrų – patyrę didžiosios politinės scenos aktoriai, daugiau ar mažiau įvaldę būtiną balansavimo meną. Likę – paslaptingi nežinomieji, dar tik žengiantys į sceną ir menkai pažįstami visuomenei.
Veteranų našta
Atėjus pozicijos veiksmų vertinimo metui, ko gero, sunku surasti akylesnius kritikus už opozicijos vadus. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnė Irena Degutienė sutiko pasidalyti savo įspūdžiais apie naujosios Vyriausybės sudėtį.
Pirmasis vertinimas – palankus. Pasak I. Degutienės, naujosios Vyriausybės sudėtyje esama profesionalių ir stiprių politikų, tokių kaip Algirdas Butkevičius, Vytas Navickas, Roma Žakaitienė ar netgi pats Gediminas Kirkilas. Jos teigimu, svarbiausia, kad šie ministrai nėra vien tik siauros srities specialistai; per ilgą laiką sukauptą politinę patirtį jie sugeba panaudoti įvairiose srityse.
Vis dėlto, I. Degutienės teigimu, esama ir tokių naujosios Vyriausybės ministrų, „kurie sunkiai susitvarkys“. Pirmuoju kritikos taikiniu pasirinktas naujasis vidaus reikalų ministras liberalcentristas Raimundas Šukys, atstovaujantis partijai, kuri pati turi problemų su teisėsaugos institucijomis. Nemažai I. Degutienės priekaištų susilaukė ir iš socialliberalų pas socialdemokratus paskui postą perbėgusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, euro projekto sužlugdymu kaltinamas Zigmantas Balčytis ir abejonių dėl tinkamo Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo keliantis Arūnas Kundrotas. Visi jie – vykdomosios valdžios veteranai, nešantys su savimi kartais visai nelengvą ankstesnių darbų naštą.
O kaipgi naujokai, paklausėme mes.
Nudegintų vaikų šešėlis
Didžiosios politikos naujokų gretose pirmasis I. Degutienės kritikos susilaukė Pilietinės demokratijos partijos iškeltas sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas, iki 2004 metų Seimo rinkimų dirbęs Marijampolės rajono centrinės ligoninės direktoriumi.
R. Turčinsko vardas iki šiol siejamas su garsiąja dvynukų Zdanių nudeginimo byla. Būtent R. Turčinsko vadovaujamoje ligoninėje dėl medicinos darbuotojų klaidos buvo stipriai apdeginti ką tik gimę neišnešioti naujagimiai. Vėliau teismas nukentėjusių mažylių ir jų tėvų naudai iš Marijampolės ligoninės priteisė vieno milijono litų kompensaciją.
R. Turčinskas, vadovavęs liūdnai pagarsėjusiai gydymo įstaigai, netrukus perėjo į politiką. Jis buvo išrinktas daugiamandatėje apygardoje pagal Darbo partijos sąrašą. Šiai neatlaikius išbandymo valdžia ir ėmus byrėti, R. Turčinskas perėjo į Pilietinės demokratijos partiją ir jos frakciją Seime.
I. Degutienės vertinimu, R. Turčinskas nėra tinkamiausias kandidatas tvarkyti „apgailėtinoje padėtyje atsidūrusios sveikatos apsaugos sistemos“, kurios prastą funkcionavimą, pasak jos, pastaruoju metu pastebi jau ne vien Lietuvos piliečiai, bet ir užsienio ekspertai.
„Jeigu žmogus nesusitvarkė rajoninėje ligoninėje, galima kelti klausimą, ar pajėgs jis sutvarkyti sergančią visos šalies sveikatos sistemą?“ – klausė I. Degutienė.
Pilietinės demokratijos frakcijos seniūnas Andrius Baranauskas, paprašytas įvertinti R. Turčinsko tinkamumą užimti pareigas, buvusio ligoninės direktoriaus atsakomybės klausimu pareiškė savo asmeninę nuomonę. Jo teigimu, bandymas sieti R. Turčinsko vardą su Zdanių byla – tai „tam tikras reliktas, kai kiekvienas kolūkio pirmininkas atsakingas už kiekvieną melžėją“. Taigi tas faktas, kad R. Turčinskas tam tikru metu vadovavo tam tikrai gydymo įstaigai, A. Baranausko nuomone, savaime jo tinkamumo eiti pareigas nepaneigia.
Politinis maištininko kapitalas
Kitas Pilietinės demokratijos frakcijos Seime narys, naujasis teisingumo ministras Petras Baguška taip pat negali pasigirti didele politiko patirtimi. Nėra jis ir patyręs teisininkas, nors 1972 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Po studijų Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje P. Baguška daugelį metų praleido dirbdamas administracinį darbą Šilalės, Kėdainių, Kupiškio rajonų vykdomuosiuose komitetuose.
Į politiką P. Baguškos kelias pasuko tik jam ėmus dirbti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sekretoriumi. Tuometiniam Kėdainių rajono merui Viktorui Muntianui pasiūlius jam parašyti naujai kuriamos partijos programą, P. Baguška sutiko ir netrukus pats tapo Darbo partijos nariu. 2005 metų pabaigoje jis buvo skandalingai pašalintas iš partijos, kaip manoma, už atvirą tuometinio darbiečių lyderio Viktoro Uspaskicho kritiką.
A. Baranauskas savo partijos kolegą apibūdino kaip principingą ir mokantį organizuoti darbą žmogų, turintį daug administracinio darbo patirties. Jis pripažino, jog P. Baguškai prireiks laiko, kad susipažintų su pagrindinėmis teisingumo sistemos problemomis, ir patvirtino, kad naujasis teisingumo ministras nevengs svarbiausiais klausimais konsultuotis su specialistais.
Pasak I. Degutienės, P. Baguška, gerai užsirekomendavęs kaip principingas Antikorupcijos komiteto pirmininkas, buvo vienas pirmųjų, išdrįsusių pasakyti V. Uspaskichui, „kad karalius nuogas“. Ji vylėsi, kad teisinio darbo patirties stoka nesutrukdys jam tinkamai atlikti savo pareigų.
Prisimenant konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus prieš pusę metų pasakytus žodžius, kad P. Baguška, pašalintas iš Darbo partijos, dar labiau atitinka Antikorupcijos komiteto pirmininkui keliamus reikalavimus, galima teigti, kad šiuo metu santykiuose su pagrindine opozicine jėga jis turi susikrovęs neblogą politinį kapitalą. Turimas išankstinis pasitikėjimas, ko gero, ateityje gali išryškėti kaip itin svarbus veiksnys lengvai pažeidžiamos mažumos Vyriausybės aplinkoje.
Džiazo globėjas kontroversijų nekelia
Trečiasis naujokas, kurio asmenines savybes paprašėme įvertinti, – naujasis kultūros ministras, praeitos kadencijos Seimo narys, liberalcentristas Jonas Jučas, geriausiai visuomenei žinomas kaip kasmetinio festivalio „Kaunas Jazz“ įkūrėjas ir meno vadovas. Aukštąjį muzikinį išsilavinimą turinčiam džiazo muzikos propaguotojui nesvetimas ir popmuzikos pasaulis: J. Jučas dalyvavo pastarųjų metų Eurovizijos nacionalinės atrankos komisijų darbe.
Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Algis Čaplikas trumpai apibūdino J. Jučą kaip patyrusį politiką, puikiai pažįstantį kultūrinę terpę ir turintį vadybos įgūdžių, kurie turėtų leisti sėkmingai vadovauti jam patikėtai ministerijai.
I. Degutienės vertinimu, susidaryti išsamesnę nuomonę apie J. Jučo galimybes dirbti ministro poste kol kas dar pernelyg anksti. Jis jai kiek geriau pažįstamas tik iš veiklos praeitos Seimo kadencijos Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, kur esą paliko neblogą įspūdį.
Trečiadienį susitikime su prezidentu Valdu Adamkumi J. Jučas buvo priverstas užtikrinti, kad neketina kartoti savo pirmtako kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo klaidų. Iš tiesų po audringo V. Prudnikovo valdymo galima bent jau tikėtis, kad naujasis ministras darbo su šeima nesupainios.
Simpatijos ir laukiami sunkumai
Politologo Lauro Bielinio vertinimu, naujoji Vyriausybė yra geresnė už praėjusią. „Apskritai imant, Vyriausybė atrodo simpatiškiau ir profesionaliau. Svarbu tai, kad matomos ne vien profesinės žinios, bet ir nusiteikimas dirbti dėl viešojo intereso“, – teigė politologas, paprašytas įvertinti naujosios Vyriausybės sudėtį.
Pasak L. Bielinio, naujųjų ministrų sėkmė visų pirma priklausys nuo jų pasiryžimo, sugebėjimo įsiklausyti į gerus patarimus, o sunkiausia bus tiems, kuriems teks dirbti su galimai opiausiomis problemomis. Politologo vertinimu, viena sudėtingiausių darbo vietų turėtų būti Sveikatos apsaugos ministerija, kurios ministrui teks dorotis su daugybe iki šiol neišspręstų problemų.
Kokias reikšmes nauji kintamieji įgis sudėtingoje keturioliktosios Vyriausybės lygtyje, iki šiol lieka sunkiai įmenama paslaptimi. Ko reikia „pasitikėjimo Vyriausybės“ sėkmės formulei, matyt, parodys tik laikas.
