Apie visa tai plačiau – pokalbis su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto direktore prof. dr. Egle Lastauskiene.
Tai – antroji interviu dalis. Pirmoje interviu dalyje aptarėme mikrobiotos įtaką mūsų nuotaikai ir bendrai sveikatai, grėsmę dėl bakterijų atsparumo antibiotikams, ar pandemija pakeitė mūsų atsparumą infekcijoms. Tekstą galite skaityti paspaudę čia.
Šiandien daug kalbama apie klimato kaitą. Kiek šiltėjantis klimatas gali turėti įtakos naujų infekcijų protrūkiui?
Mikroorganizmai labai gerai prisitaiko prie tų gamtos sąlygų, kokiomis gyvena. Savo platumose kai kurių ligų, pavyzdžiui, maliarijos net neturime, bet šiltėjant klimatui visa tai ateis ir pas mus. Kiekvienai klimatinei zonai yra būdinga tam tikra tiek virusų, tiek bakterijų kompozicija, tai klimato šiltėjimas visą tą balansą keis. Juk galime palyginti, kiek skiepų reikia gyvenant mūsų klimatinėse sąlygose ir kiek – keliaujant į tropines šalis.
Klimato šiltėjimas yra baisus dalykas, nes nežinome, kas yra Arkties ledynuose, kurie nuolatos tirpsta, kas ten gali atsibusti ir su kuo galime susidurti. Prediktyviai pagal sekas galime numanyti, ko maždaug galima tikėtis, bet niekas į tai iki galo atsakyti negali.
Po tirpstančiu ledu esantys tūkstančių metų senumo virusai gali kelti pavojų?
Mes nežinome, kas tuose ledynuose yra užšalę. Šiandien nuolat atliekami tyrimai, bet jie atliekami nuo paviršinių sluoksnių – ledo, sniego. Yra dirbama su Arkties bakterijomis, jos be galo įdomios – ten yra labai didelis prisitaikymas prie šalto klimato, kad jos sugeba ir išgyventi, atšilimo periodais ir pasidauginti. Bet kas įšalę giliai ledo sluoksniuose, pasakyti negalime.
Baltijos jūra šyla ir mes tuoj turėsime bakterijas, kurios sukelia ligas.
Tikrai nesiryžčiau spėlioti, kokią grėsmę tai galėtų sukelti, nes taip galima prieiti iki Armagedono lygio pasekmių ir visus išgąsdinti. Bet galbūt mes ten kaip tik atrasime kažkokias bakterijas, kurios sunaikins visą mikroplastiką ir nebereikės šios problemos spręsti ateityje. Tad niekada nereikia bijoti to, ko nežinome. Aišku, reikia ruoštis ir žinoti, kaip tą turėtume tirti. Gal ten kaip tik rasime kažkokią antibiotikų alternatyvą, nes bus aptiktas kažkoks įšalęs virusas, kuris sugebės sėkmingai kovoti su kokiais pneumokokais.
Baltijos jūra virs ligų šaltiniu?
Kokia grėsmė, kad šylant klimatui maudytis Baltijos jūroje gali tapti pavojinga?
Baltijos jūra šyla ir mes tuoj turėsime bakterijas, kurios sukelia ligas. Pavyzdžiui, Vibrio genties bakterijos – Vibrio cholerae sukelia cholerą, Vibrio vulnificus yra nekrozuojančio fasciito sukėlėja, tai sunki labai greitai progresuojanti liga, kurios mirtingumas net ir gydant išlieka didelis.
Baltijos jūra mažai druskinga, vėsi ir jei ji pašiltės, nedidelė druskos koncentracija mikroorganizmų dauginimosi tikrai nesustabdys. Vadinasi, jos pašiltėjimas gali būti rimta problema. Problemų gali sukelti ne tik Vibrio bakterija, bet ir kitos bakterijos – tos, kurios atkeliauja su nuotekomis. Nors turime valymo įrenginius, jie išvalo tik dalinai – pilno mikrobiologinio valymo neatlieka. Taigi įvairios žarnyno bakterijos atkeliauja į jūrą tokiu būdu.
Tiesa, kad šiltesnė aplinka silpnina mūsų organizmo savigynos galimybes?
Bakterijoms tai yra tobulos sąlygos – kuo šilčiau, tuo geriau. Nekalbame apie 45–50 laipsnius, bet 37 laipsnių temperatūra joms yra puiki terpė daugintis. Paprasčiausias pavyzdys – bala rudenį, kada yra vėsu, ir ta pati bala vasarą, kai yra drėgna ir šilta. Galime pamatyti, koks yra bioįvairovės skirtumas.
Mes patys turime vidinę temperatūros reguliavimo sistemą. Aišku, vienam gal didelį diskomfortą kelia karštis, kitam – šaltis, tai priklauso nuo prisitaikymo. Mūsų platumų žmonės yra pripratę prie žemesnių temperatūrų, bet jei ji keistųsi, prie to irgi prisitaikysime.
Nebėra vietos Žemėje be mikroplastiko
Jau užsiminėte apie mikroplastiką. Tai – dar viena globali problema. Paaiškinkite, iš kur atsiranda tas mikroplastikas?
Iš esmės visas tas plastikas, kurį naudojame, suyra iki tokių dalelių, kurių plika akimi nematome. Dar smulkesnės už mikroplastiką yra nanoplastiko dalelės. Mikroplastiko problema didžiulė, skaičiuojama, kad Žemėje nebėra švarios vietos, tai yra net nebeturime kontrolinės zonos, kur nebūtų randama mikroplastiko. Su oro masėmis mikroplastikas nukeliauja visur, iškrenta su krituliais – absoliučiais visos žemės zonos turi mikroplastiko dalelių, lygiai taip ir mūsų kūnas. Mikroplastiko jau aptinkama žmogaus organizme, jis išskiriamas ir iš kraujo, ir kūno skysčių, randamas kvėpavimo takuose.
Kuo tai pavojinga?
Kokias pasekmes tai turės, šiandien pasakyti nelabai galime, nes ši užterštumo problema yra gana nauja. Dar nežinome, kiek jau spėjome užteršti planetą ir kiek tą dar padarysime per ateinančius metus, kokį tai poveikį turės mūsų vaikams. Kokius efektus tai gali sukelti, modeliavimų yra labai daug, bet 100 proc. pasakyti negalime. Kita vertus, geresnių pakuočių šiandien neturime, nes alternatyva išpjauti visus miškus dėl maišelių – turbūt tai nėra geras sprendimas.
Bet kas yra baisu – ant plastiko gali būti prikibusios labai įvairios cheminės medžiagos. Tad mikroplastiko dalelės gali būti įvairių toksinių junginių nešikliai, tokių, kurie, susijungdami į didesnius darinius, gali sukelti imuninės sistemos reakciją.
Aišku, dabar plastiko daug kur atsisakoma – visų pirma, ten, kur jo nereikia. Pavyzdžiui, jis buvo naudojamas kosmetikos priemonėse, tekstilės pramonėje naudojami sintetiniai pakaitalai, plastikai. Europos Sąjunga dabar labai griežtai reglamentuoja šių dalykų panaudojimą ir vartojimas mažėja. Aišku, pačių pakuočių pramonėje atsisakyti būtų labai sudėtinga – grįžus prie stiklinių pieno butelių užsiteršime tada stiklu. Bet ten, kur plastiko nereikia, jį pakeisti, tai vienas variantų, kaip mažinti jo vartojimą. Taip pat pakuočių perdirbimas, rūšiavimas yra labai svarbus dalykas.
Kaip mikroplastikas patenka į organizmą? Kokią grėsmę tai kelia sveikatai?
Mikroplastiko daleles galima tiesiog įkvėpti – daugiausiai jo ir prisikvėpuojame, nei suvalgome. Pats mikroplastikas tarsi kaip ir jokio imuninio efekto nesukelia, iš principo jis pacirkuliuoja ir yra pašalinamas iš organizmo. Organizmas nuolat valosi, nuo patekusių svetimkūnių, prisikvėpavus tų pačių dulkių jas iškosime, iščiaudime.
Bet kas yra baisu – ant plastiko gali būti prikibusios labai įvairios cheminės medžiagos. Tad mikroplastiko dalelės gali būti įvairių toksinių junginių nešikliai, tokių, kurie, susijungdami į didesnius darinius, gali sukelti imuninės sistemos reakciją. Tada turime nuolatinį imuninės sistemos dirginimą, net kai nėra mikroorganizmų sukeltos infekcijos. O tai yra pavojinga būsena. Taigi, paradoksas, gali pats gyventi labai tvarkingai, stengtis rūšiuoti, bet su oro masėmis mikroplastikas vis tiek ateis į jūsų aplinką.
Su kokiu maistu rizikuojama suvalgyti daugiausiai mikroplastiko?
Absoliučiai visi organizmai sugeba kaupti mikroplastiką, augalai jį irgi įsisavina, įsiurbia per šaknis. Tad vien augalinio maisto valgymas neapsaugo nuo mikroplastiko patekimo į organizmą. Aišku, mitybos grandinėje jis kaupiasi, tad jei gyvūnai valgo augalus, vieni gyvūnai valgo kitus, galutinėje grandyje sukaupiami kiekiai yra didesni. Bet iš esmės mikroplastiko aptinkama visur.
Kas jums kaip mokslininkei šiandien kelia didžiausią nerimą?
Man visąlaik atsparumas antibiotikams atrodo viena aktualiausių problemų. Bet, kitas projektas, kurį vykdome jau porą metų tai: antropogeninio poveikio tyrimai bakterijų ir mikroskopinių grybų bendrijose skirtingose aplinkose. Stebime, kaip žmogaus veikla keičia bakterijų sudėtį tam tikrose zonose, kaip, kodėl, kur tas pasikeitimas įvyksta ir ką tai reiškia visai tos vietos ekosistemai. Mokslui kuo toliau, tuo labiau reikia tarpdisciplinių žinių ir suvokimo, kaip vienoje vietoje kažką padarius tai gali atsiliepti visai ekosistemai, kaip gali ją išbalansuoti. Galima sakyti, tyrinėjame dirvožemio ir nuosėdų mikrobiotą įvairiose aplinkose, žiūrime, kiek keičiasi bakterijų bendrijos. Ateityje tie duomenys leis atsakyti ir kiek tai galbūt susiję su klimato kaita, kas pasikeitė Lietuvos aplinkoje bėgant metams.
Dėkoju už pokalbį.
