Lietuvių tauta per šį tūkstantmetį ne kartą balansavo ties išnykimo riba, tačiau sugebėjo išlikti. Atsilaikė per šimtmečius trukusius karus su kryžiuočiais ir po svetimšalių invazijų bei okupacijų. Tauta ir fiziškai išliko, ir nenutautėjo. Prisikėlė, nors elitas buvo jau atsisakęs lietuvių kalbos. Kaip pavyko pakilti iš nutautėjimo duobės? Su kuo susidūrė lietuvių tautinio atgimimo pradininkai? Kas laukia lietuviškojo tautiškumo šiandien?
Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi Mykolo Romerio universiteto profesorius filosofas Bronislovas Kuzmickas, Milersvilio universiteto (Pensilvanijoje, JAV) profesorius istorikas Saulius Sužiedėlis, Mykolo Romerio universiteto docentas istorikas politologas dr. Antanas Kulakauskas, Vilniaus pedagoginio universiteto istorikė Vida Girininkienė. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Tautinio atgimimo ištakos
A.Medalinskas. Kada Lietuvoje pirmą kartą suvokta tautiškumo ir lietuviškumo svarba?
V.Girininkienė. Sąvokos tautiškumas atsiradimą Lietuvoje siečiau su XIX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, su lituanistiniu sąjūdžiu Vilniaus universitete, kuriame dalyvavo apie 20 žemaičių. 1815 metais į Vilniaus universitetą atvyksta ir poetas Adomas Mickevičius. Simonas Daukantas ir A.Mickevičius mokėsi tame pačiame fakultete. Jono Čečioto laiške, parašytame 1818 metais A.Mickevičiui, nuogąstaujama, kad lietuvių kalba gali skaldyti vienybę. 1822 metais S.Daukantas parašo pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Lietuvių dainas užrašė Liudvikas Rėza. Simonas Stanevičius išleido "Dainas žemaičių", teigdamas, kad dainos yra tautos dvasia. Prasidėjo lietuvių tautinės savimonės budimas.
A.Medalinskas. Kodėl tautinis atgimimas Lietuvoje prasidėjo 1815- 1816 metais. Ar tai susiję su Napoleono epocha ir idėjomis, kurias jis nešė per Europą?
V.Girininkienė. 1817 metais Vilniaus universitete pradėjo veikti Filomatų ir kitos draugijos, jose dalyvavo ir lietuviai. O Napoleono vardas tuomet buvo populiarus mūsų krašte. Ir A.Mickevičius mėgdavo pasirašyti savo laiškus - Adomas Napoleonas. Daug vaikų pakrikštyti Napoleonais, nes šis vardas sietas su laisvės idėjomis.
B.Kuzmickas. Anksčiau tauta buvo tik bajorai, o kiti tik liaudis. Pasklidus po Europą Prancūzijos revoliucijos ir Apšvietos idėjoms, į tautos sąvoką pradėjo įeiti ir žemesni visuomenės sluoksniai. Vengrijoje buvo sąvoka Nacio Hungarica, t. y. vengrų tauta, bet ji, kaip ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, reiškė pilietiškumą. Ne tautiškumą. Visi buvo litvinai: žemaičiai, mozūrai ir rusai. Visuomenės demokratėjimas paskatino tautinio sąmoningumo augimą Lietuvoje. Panaikinta baudžiava, atsirado ūkininkų sluoksnis, kilęs iš liaudies ir kalbėjęs lietuviškai. XIX amžiuje gimė modernioji lietuvių tauta.
S.Sužiedėlis. XIX amžiaus pradžioje buvo dar vienas svarbus įvykis. Mirė vokiečių mąstytojas Herderis, kuris turėjo milžinišką įtaką Europoje. Jis skelbė, kad visos tautos yra lygios prieš Dievą ir liaudies, ne tik diduomenės, kultūra yra verta dėmesio. Ši įtaka buvo labai stipri Vidurio ir Rytų Europos intelektualams, ypač kilusiems iš liaudies.
A.Kulakauskas. Herderis, beje, buvo tiesiogiai susijęs ir su Baltijos šalimis. Jis ne tik buvo Rygoje, bet ir rašė apie lietuvius. Jo idėjos Vilniaus universitete buvo labai populiarios.
Tarp polonizacijos ir rusifikacijos
A.Medalinskas. XVIII amžiaus pabaigoje, kai Lietuva tapo carinės Rusijos dalimi, tai buvo valstybė, kurioje dominavo, ypač tarp elito, lenkų kultūra ir kalba. Kuris iššūkis, prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui, XIX amžiuje buvo didesnis: carinės Rusijos ir šios valstybės valdžios vykdytos rusinimo politikos ar vis dėlto lenkiškasis?
B.Kuzmickas. Didesnis buvo lenkų iššūkis, nes vyko jau ir savaiminė polonizacija. Ypač didžiulis vaidmuo teko Bažnyčiai, kuri iš pradžių buvo prolenkiška.
S.Sužiedėlis. Vėliau Bažnyčios viduje įvyko skilimas tarp lietuviškai nusiteikusių Bažnyčios tarnų ir prolenkiškų. Tai davė labai didžiulį postūmį tautiniam lietuvių judėjimui. Bet ilgai dar buvo ir kita problema. Būti lenku ir kalbėti lenkiškai to meto Lietuvoje buvo prestižiškiau, nei būti lietuviu ir kalbėti lietuviškai.
A.Kulakauskas. Kalbant apie lenkų įtaką lietuviams reikia prisiminti ir tai, kad jungtinė Lietuvos-Lenkijos valstybė dažnai buvo vadinama tiesiog Lenkija. Ji šioje valstybėje dominavo ir politiškai, ir kultūriškai, visų pirma kalba. Ir net tie Lietuvos bajorai, kurie kovojo už Lietuvos autonomiją ir savarankiškumą, dažniausiai kalbėjo lenkiškai. Bendraudami su varšuviečiais jie save vadino litvinais, o Berlyne išdidžiai galėjo pasivadinti ir lenkais. Iš Lietuvos kilę bajorai turėjo dvigubą savimonę.
B.Kuzmickas. Polonizacija buvo suvokiama, kaip išėjimas į aukštesnės kultūros rangą ir tapo didesniu išbandymu lietuviams už rusišką priespaudą. Iš amžių buvo atėjusi sulenkinimo ir sulenkėjimo tradicija, o rusifikacijai priešintasi. Ir stačiatikių tikėjimui taip pat. Nuo rusifikacijos sergėjo religinis skirtumas, o perimti rusų kalbą, įpročius buvo neprestižiška.
A.Medalinskas. Bandymai išlikti lietuviais galėjo atrodyti lenkams ir sulenkėjusiems lietuvių bajorams kaip kliūtis bendram pasipriešinimui prieš carinę valdžią? Ar ne todėl kai kurie pasipriešinimo veikėjai jas vadino, kaip matėme, žalingomis ir skaldytojiškomis?
V.Girininkienė. Vienaip atrodė iki 1863 metų sukilimo, o kitaip po jo. 1831 metų sukilimo metu lietuvių ir lenkų priešpriešos dar nebuvo.
S.Sužiedėlis. Net ir 1863 metų sukilėlių vadovai - Antanas Mackevičius ir Konstantinas Kalinauskas - kėlė dar bendrą su lenkais politinį tikslą - atkurti Lietuvos-Lenkijos konfederaciją.
A.Kulakauskas. Iš karto po jungtinės Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo ir atitekimo Rusijai kilo lenkų ir rusų konfliktas, kuriame Lietuvos bajorai iki 1863 metų sukilimo palaikė lenkus. O Rusijos valdžia ir generalgubernatorius Muravjovas ėmė įgyvendinti lenkų pradų naikinimo politiką Lietuvoje. Bet ne lietuvių. Matė takoskyrą tarp lenkų ir lietuvių ir iki 1863 metų prieš lenkų įtaką Lietuvoje siekė palaikyti lietuvybę.
B.Kuzmickas. Iš lenkų buvo atimami net dvarai, iš kurių sklido lenkų dvasia. O lietuviai nelaikyti grėsme. Netgi nuspręsta sudaryti palankias sąlygas lietuviams kai kuriuose Rusijos universitetuose. Matome prieštaringą situaciją. Rusifikacija stabdė polonizaciją, bet vėliau uždėjo savo leteną, vykdydama ir lietuvių rusifikaciją. Tačiau tie, kurie mokėsi Rusijoje, grįžo norėdami dirbti tautinį darbą. Pavyzdžiui, kalbininkas Jonas Jablonskis.
A.Medalinskas. Bet ar tai ne paradoksalu, kad lietuviai, pabuvę Rusijos universitetuose, atsivežė iš ten lietuvių tautines idėjas? Iš Rusijos.
B.Kuzmickas. Jie atsivežė iš Rusijos universitetų antilenkiškas nuotaikas, kad lietuviams reikia atsiriboti nuo lenkų, atsiskirti, o tada tai buvo labai svarbu lietuvių tautiniam judėjimui.
A.Medalinskas. Iki šiol žinojome tik apie carinės Rusijos vykdomą rusifikaciją Lietuvoje ir lietuvių priespaudą? O lietuvių pradų naikinimo politiką Lietuvoje ar carinė valdžia vykdė?
S.Sužiedėlis. Iki pat 1863-1864 metų sukilimo lietuvių kalba ir raštas buvo plačiai skleidžiami. Atsirasdavo vis daugiau politiškai susipratusių lietuvių. Lietuvių kalba nukrypo ir prieš rusų priespaudą. Ypač svarbus buvo lietuviškos spaudos srautas iš Mažosios Lietuvos į Lietuvą, kur, kaip žinoma, ši spauda buvo uždrausta. Sulaikyta šimtai tūkstančių leidinių, nelegaliai gabentų per sieną, o kiek jų pasiekė Lietuvą. Atsirado poreikis lietuviškai spaudai pačioje Lietuvoje, kokio anksčiau nebuvo, nes buvo žymiai mažiau skaitančių lietuviškai.
A.Medalinskas. Ar galima teigti, kad carinė Rusijos valdžia kovodama prieš lenkų įtaką Lietuvoje pražiopsojo lietuvių tautinio judėjimo atsiradimą ir pati dar pradžioje skatino lietuvių veiklą?
S.Sužiedėlis. Vienas iš Rusijos švietimo politikos kūrėjų Lietuvoje I.Kornilovas savo veikalą pavadino: "Rusų ištakos Rusijos Šiaurės Vakarų krašte." Jis teigė, kad lietuviuose yra gyvas nuo ankstesnių laikų rusiškas pradas, kurį reikia padėti lietuviams atgauti.
V.Girininkienė. Ši politika carinės valdžios taip ir buvo vadinama - rusiškųjų pradų atkūrimo politika Lietuvoje. Ji teigė, kad lietuviai neturėjo praeities, kultūros ir gyveno rusų žemėse.
A.Kulakauskas. Prieš 1863 metų sukilimą carinė valdžia labai intensyviai svarstė, kaip elgtis lietuvių ir lenkų atžvilgiu, nes jautė, kad artėja rimtas konfliktas. Baudžiavą panaikino, žadėjo steigti mokyklas, bet neapsisprendė, ar jos bus rusiškos, lenkiškos ar lietuviškos. Aišku tik, kad tai pradžios mokyklos, skirtos liaudžiai. Ir tik po 1863 metų sukilimo nusprendė steigti tik rusiškas mokyklas, nes visos kitos pavojingos Rusijai. Bet 1864 metais įvedant kirilicą ir uždraudžiant kitas kalbas generalgubernatoriaus Muravjovo rašte, kuriuo drausta vartoti lenkų kalbą, yra ir žvaigždutė su prierašu, kad šis draudimas neturėtų liesti žemaičių kalbos. Lietuvius tuo metu vadino žemaičiais, nes litvinais buvo vadinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patriotai. Dažniausiai kalbantys lenkiškai.
A.Medalinskas. Bet tai sudarė galimybes stiprėti lietuvių tautai, jos raštingumui ir sąmoningumui.
A.Kulakauskas. Taip, žinoma. Kai Motiejus Valančius kreipėsi į carinę valdžią, jis aiškino, kad carinės Rusijos valdžios požiūris į lietuvių, žemaičių mokyklas turi būti kitoks, ir teigė, kad nori steigti lietuvių mokyklas, o su lenkais neturi nieko bendra. Lietuviai tvirtino, kad siekia tik kultūrinio savarankiškumo ir Rusijai tai atrodė daug mažesnė grėsmė nei lenkų norai gauti autonomiją, kuri baigsis atsiskyrimu nuo Rusijos. Kai kas mano, kad Rusija tik ir siekė visus surusinti. Nieko panašaus. Iki XIX amžiaus pabaigos neliesti nei latviai, nei estai, kur elitas kalbėjo vokiškai ir šia kalba buvo kalbama gimnazijose ir universitetuose. Ten rusų kalba įvesta 20 metų vėliau nei Lietuvoje, nes nebuvo atsiskyrimo nuo Rusijos grėsmės. Pabaltijo vokiečiams iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija buvo toli. Suomija buvo autonomija, kunigaikštystė Rusijos imperijoje. Elitas kalbėjo švediškai ir carinė valdžia neprieštaravo, kad suomių kalbai būtų suteiktas oficialus statusas. Greta švedų kalbos.
S.Sužiedėlis. Bet XIX amžiaus pabaigoje rusinimo politika paaštrėjo visoje imperijos teritorijoje.
A.Kulakauskas. Tada caru tapo Aleksandras III, kurį patys rusų istorikai vadina caru nacionalistu.
S.Sužiedėlis. Skaitant generalgubernatorių raportus, rašytus XIX amžiaus pabaigoje, kai labai išsivystė knygnešių judėjimas, matosi, kad Rusijos valdžia tik tada pastebėjo, kad tarp lietuvių kažkas rimto bręsta ir vyksta. Ir gal tie procesai nežada nieko gero.
A.Kulakauskas. Vienas rusų ekspertas, aptardamas jau M.Valančiaus pasiūlymus, klausė, kokia Rusijos imperijai bus nauda, jeigu ši paremdama lietuvius sustiprins jų tautinį judėjimą. Tada ir lietuviai gali tapti separatistais.
B.Kuzmickas. Carinė valdžia, kuri iš pradžių toleravo ir net rėmė lietuvius, vėliau įvedė kirilicą. Ir stačiatikių tikėjimą ragino priimti. Privilegijų už tai buvo pasirengusi suteikti. O tautiškai susipratusiems lietuviams inteligentams trukdė dirbti Lietuvoje, norėjo, kad jie išvyktų į Rusiją.
A.Kulakauskas. Rusifikacijos politika Lietuvoje buvo forsuota, brutali ir kvailoka. Įvedė kirilicą, o mokykloje uždraudė kalbėti lietuviškai, tačiau, kaip jie galėjo išmokyti lietuvių vaikus rašyti kirilica, jei negalima buvo kalbėti lietuviškai. Į mokyklas dirbti atsiuntė tuos rusų šventikus, kurie netiko šventiko darbui. Jie tapo rusų kalbos mokytojais Lietuvoje.
S.Sužiedėlis. Ir antirusiškas elementas lietuvių tautiniame judėjime ilgai buvo silpnas. Jis stipriau pasireiškė nuo 1905-1907 metų revoliucijos. Sukilta prieš rusiškas mokyklas ir jų mokytojus, kurie buvo varomi iš kaimų. XX amžiaus pradžioje anticarinės nuotaikos peraugo į antirusiškas.
A.Medalinskas. O tarpukario Lietuvos valstybėje, ar priešprieša tarp rusų ir lenkų kalbų bei kultūros įtakos išliko? Juk didžioji dalis diduomenės, kitų visuomenės veikėjų kalbėjo lenkiškai arba buvo lenkiškos kultūros įtakoje, turėjo lenkiškas pavardes. Daug sugrįžo ir iš Rusijos.
A.Kulakauskas. Nuo XX amžiaus pradžios lietuvių tautiniame sąjūdyje vyravo nuostata, kad Lietuva turi būti lietuviška. Pirmojoje šalies Konstitucijoje lietuvių kalba įrašyta kaip valstybinė. Nors būta kalbų, kad lenkų kalba galėtų būti naudojama Vilniaus krašte, o galbūt ir kitur. Juk Kaune savivaldybės rinkimus tarpukario Lietuvoje laimėdavo lenkai ir lenkakalbiai.
B.Kuzmickas. Lietuvoje į vietos lenkus žvelgė kaip į sulenkėjusius lietuvius, kuriuos reikia atlietuvinti. Bet ir patys lenkų kalbininkai rašė, kad kai Vilniaus kraštas atsidūrė Lenkijos sudėtyje, vyresnioji šio krašto gyventojų karta - liaudis, kalba lietuviškai, vidutinioji karta - lietuviškai ir lenkiškai, o jaunoji - tik lenkiškai. Dabar jie ir jų palikuonys sudaro didžiąją Vilniaus krašto gyventojų dalį, kuri lietuvių kalbos šiandien nemoka.
A.Kulakauskas. Lietuvių kalbą ir tarpukario Lietuvoje kai kas blogiau mokėjo, ypač tie, kurie sugrįžo iš Rusijos, bet visi suprato, kad ją reikia išmokti. Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje kitų tautų prekybininkus Lietuvos valdžia privertė savo iškabas rašyti lietuviškai.
A.Medalinskas. Tačiau Lietuvos politika davė vaisių. Ir kai atėjus sovietų okupacijai daug lietuvių buvo išvežta į Sibirą, kiti prieš tai priverstinai emigravo į Vakarus, o čia atvyko įvairaus lygio sovietų vietininkai, lietuvių tauta išliko, nors ir sumažėjusi, susitraukusi. Pastangos asimiliuoti, nutautinti lietuvius Sovietų Sąjungoje nepavyko. Lietuviai išlaikė savo tapatybę Vakaruose. Vadinasi, buvo spėta sustiprinti tautiškumo šaknis?
S.Sužiedėlis. Tai, kad XX amžiaus pirmojoje pusėje pirmą kartą istorijoje Lietuva tapo valstybe, kurioje dominuoja lietuviai, padarė savo poveikį. Šioje valstybėje augo ne tik lietuvių susipratimo jausmas, bet netgi kilo savotiška lietuviško nacionalizmo banga. Pačiame lietuviškiausiame mieste - Šiauliuose - prieš karą gyveno tik 30 proc. lietuvių. Didžioji dalis lietuvių tarpukario laikais gyveno kaime. Bet nepriklausomos Lietuvos metais miestai sparčiai lietuvėjo. Tarp jaunuomenės buvo gyvos savos valstybės ir lietuviškumo idėjos. Ir prieš sovietinę okupaciją Lietuvoje jau gyveno susipratusių lietuvių karta.
Iššūkiai lietuviškumui šiandien
A.Medalinskas. Kokie iššūkiai Lietuvai yra šiandien dėl tautiškumo išlaikymo? Lietuva ir toliau yra rusiškos masinės kultūros, televizijos įtakoje, gatvėse daugėja užrašų anglų kalba. Vilniaus krašte vis dar svetima lietuvių kalba. O gal didžiausia tautos problema yra mažas gimstamumas, masinė lietuvių emigracija į Vakarus ir galima imigracija iš kitur?
A.Kulakauskas. Problemų kelia pats lietuvių mentalitetas. Dėl to mūsų krašte ir užrašų užsienio kalbomis yra daugiau nei būtina. Kodėl, pavyzdžiui, Čekijoje ar Slovakijoje jų penkis kartus mažiau, nors ten daug užsienio turistų. Bet ten angliški užrašai yra tik ten, kur reikia. O rusiška muzika skamba net ir Kaune, nors sakoma, kad tai yra Lietuvos širdis.
V.Girininkienė. Šių dienų jaunimui atsivėrusi kultūra iš Vakarų yra labai patraukli. Ir anglų kalba taip pat. Vidutinei kartai tai irgi kažkas panašaus į uždraustą vaisių, kurio būdami jauni negalėjo gauti. Niekas dabar iš jaunimo nesvajoja nuvažiuoti į Maskvą. Tai ne prestižas, o pamatyti Vakarų Europos miestus labai traukia.
S.Sužiedėlis. Kaip visą gyvenimą gyvenęs Vakaruose, matau keletą problemų šiandien lietuviškumui Lietuvoje. Lietuvoje rusiškos muzikos ir rusiškos televizijos įtaka yra labai stipri. Bet lietuviams vis dar būdingas tam tikras nevisavertiškumo kompleksas. Kėdainiuose žmonės už ką balsuoja? Juk tai ne Šalčininkai. Norėtųsi matyti daugiau tautinio išdidumo gerąja prasme. Daugiau pagarbos vėliavai, savo valstybei, jos kultūrai, istorijai. Emigracijos problema yra tikrai didžiulė. Kyla demografinė grėsmė dėl tautos išlikimo. Yra nemažai lietuvių, kurie negrįš iš Vakarų. Tada pati valstybė privalo siekti "pririšti" juos prie Lietuvos, kad jie nenutautėtų. Valdžios požiūris į pilietybę tikrai prie to neprisideda.
Netrukus Lietuva dėl globalizacijos sulauks naujos imigrantų bangos. Kai tik ekonomika atsistos ant kojų, pradės trūkti darbo jėgos. Reikės įsivežti darbininkų iš kitur. Kaip šiuos žmones paversti lietuviais? Kaip integruoti juos į Lietuvos gyvenimą, kur neretai pasireiškia nesveikos nacionalistinės nuotaikos? Tai bus didžiulis išbandymas.
A.Medalinskas. J.Zauerveinas, kuris parašė "lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būti", nebuvo lietuvis. Gal esant teisingam požiūriui ir kiti gali pasijusti lietuviais?
A.Kulakauskas. J.Zauerveinas buvo kilęs iš sorbų, Vokietijoje gyvenančios tautinės mažumos.
A.Medalinskas. Tautiškumo, lietuviškumo išlaikymui daug reiškia ir simboliai. Tik dabar pastatytas šalies sostinėje paminklas Vincui Kudirkai. Visuomenės, ne valdžios iniciatyva. Bet paminklo Jonui Basanavičiui nėra Vilniuje. Kaip ir Vytautui. Rasų kapinės, kur ilsisi iškiliausi Lietuvos žmonės gyvenę prieš šimtą ir daugiau metų, griūna, o lenkai Jozefo Pilsudskio atminimą kruopščiai prižiūri. Ar galima išlaikyti tautiškumą, nesirūpinant iškilių tautos žmonių atminties įprasminimu paminklais ir jų palaidojimo vietomis?
V.Girininkienė. Tai, kad dega žvakės ir gėlės dedamos prie J.Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse, dar nereiškia, kad Lietuvos žmonės gerai žino J.Basanavičiaus biografiją ir jo darbus.
A.Medalinskas. Nes yra daug problemų ir dėl istorijos mokymo mokyklose, ir istorijos vadovėlių.
V.Girininkienė. J.Basanavičius asocijuojasi su pasipriešinimu rusų priespaudai, tautiniu atgimimu, siekiu atkurti savo valstybę. Bet dalis žmonių, kurie deda gėles prie J.Basanavičiaus kapo, jau gyvena užsienyje. Kiti ruošiasi išvykti. Tai yra didžiulė Lietuvos problema.
A.Medalinskas. Tūkstantmečio dainų šventės renginių metu žmonių veidai švytėjo laime ir pasididžiavimu savo tauta. Matyt, lietuvių tautiškumas nėra užgesęs, tik užgožtas blogų savo valdžios darbų. Todėl ir žmonės nori emigruoti į Vakarus.
V.Girininkienė. Trūksta valstybės politikos. Perskaičius istorijos vadovėlius moksleiviams, neradau jokio lietuviškumo. "Aušros" laikais buvo pabrėžta svarba to, kas skiria mus nuo rusų ir nuo lenkų, t. y. dėmesys ir pagarba mūsų kalbai. O Lietuvoje šiandien nėra aiškios politikos nei lietuvių kalbos puoselėjimo atžvilgiu, nei skatinant pagarbą Lietuvos istorijai. Trūksta, žinoma, ir tautiškumą įprasminančių simbolių, bet prieš pastatant simbolį reikia tautiškumą paversti gyvu dalyku kiekviename žmoguje. Kad jis pritaptų prie žmogaus, kad žmogus tokį tautišką simbolį suprastų ir priimtų.
B.Kuzmickas. Kosmopolitiškėjimas irgi yra didžiulis išbandymas negausiai tautai. Prisideda ir globalizacijos iššūkiai. Tada gali kilti ir radikalūs, priešiški šiems procesams judėjimai, kurie pateikiami kaip tautiniai. Bet pasireiškia ir gražios tendencijos, kai akcentuojamas tautos individualumas, jos kultūros svarba. Lietuviškas tautiškumas šioje tėkmėje gali geriausiai pasireikšti. Tačiau šis procesas nėra savaiminis. Kad tautiškumo dvasia išliktų, reikia iškilių tautos žmonių, tautinių reikalų judintojų. Kaip Sąjūdžio metais ar kaip prieš šimtą metų. Jeigu ne V.Kudirka, J.Basanavičius, P.Višinskis ir kiti, nežinia, kokia kalba šiandien kalbėtume. Tautinis tapatumas turėtų būti vystomas, neatsiribojant nuo kitų kultūrų, bet perimant jų geriausias idėjas, panaudojant savo tautos ir kultūros plėtrai.
Parengė Alvydas MEDALINSKAS
