simonas daukantas

Šiais metais viena netikėčiausių pramogų muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, vyksiančiame paskutinį vasaros savaitgalį, rugpjūčio 28-30 dienomis Zaraso ežero saloje, bus pažintis su originaliu lietuvių liaudies sporto žaidimu – ritiniu, dar iš seno populiariai vadinamu ripka. Ritinis - tai unikalus tautinis žaidimas, kuris reikalauja nemažai jėgos, vikrumo, sumanumo ir greitos reakcijos.

„Neišžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo, ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota...“ „Lietuvos girų senovėje“, Simonas Daukantas Kažkodėl dauguma gerų idėjų praktikoje virsta savo priešybėmis. Savo laiku taip atsitiko su komunizmu (komunos – kolektyvizmo ideologija), dabar panašus išsigimimo procesas vyksta  priešinga – privatizavimo (individualizmo) kryptimi.

Lietuvių tauta per šį tūkstantmetį ne kartą balansavo ties išnykimo riba, tačiau sugebėjo išlikti. Atsilaikė per šimtmečius trukusius karus su kryžiuočiais ir po svetimšalių invazijų bei okupacijų. Tauta ir fiziškai išliko, ir nenutautėjo. Prisikėlė, nors elitas buvo jau atsisakęs lietuvių kalbos.

Būtų kvaila imtis draugystės - ir žodžio, ir reiškinio - vien todėl, kad kadaise buvo tokio pavadinimo Vilniaus viešbutis, išgarsėjęs privatizavimo istorijoje. Ir vien todėl, kad tuo žodžiu puošėsi daugelis sovietinės tikrovės keistenybių - kolektyvinių sodų. Šiandien viešai apie draugystę kalbama rečiau negu bet kada nuo tų laikų, kada pats žodis draugystė buvo įrašytas į lietuvių kalbos žodyną.

Jis ruošėsi ne tiek savo pirmajam jubiliejui, kiek Lietuvos vardo 1000-mečiui. Dvejus metus tapė milžinišką (6x3) sudėtingos konfigūracijos paveikslą, sugėrusį nelinksmas mintis apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį. Centrinėje paveikslo dalyje dunkso didingi, efemeriškos melsvos šviesos gaubiami rūmai... iš milijonų skeletukų raizgalynės. Keldami į viršų ir didindami tą šiurpiai gražų, didingą statinį, į jį plaukia ir įsilieja bekraštė žmonių upė. Joje atpažįstame daugybę veidų.

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui tapytojas Šarūnas Sauka sukūrė milžinišką drobę, vaizduojančią puošnų Lietuvos rūmą ir garsiausius XX amžiaus istorinius veikėjus - tris pirmosios nepriklausomybės prezidentus, menininkus, dvasininkus, mąstytojus.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje pirmą kartą po karo minima 1863 m.  sukilimo 145-ųjų metinių sukaktis. Šimtmetis (1963) praėjo „nepastebėtas“ dėl visiškai suprantamų priežasčių: apie iškiliausią lietuvių tautos sąjūdį prieš carinę priespaudą nepatogu buvo kalbėti sovietinės okupacijos metais, nes vartant sukilimo istorijos puslapius pavojingai ryškėja okupacijų analogijos, tautos rusinimas, sistemingai vykdoma kolonizacija, rašo „Respublika“. Sukilimo vadai Ginkluotas sukilimas prasid...

Statistika sako, kad per 15 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvažiavo daugiau, nei pusė milijono gyventojų. Visuomenės apklausos taip pat rodo, kad daugelis jaunimo savo ateitį sieja ne su Lietuva, o su daug geresnes gyvenimo ir karjeros galimybes siūlančiomis Vakarų Europos šalimis. Globalizacijos procesui nepasipriešinsi. Lietuvos vyriausybė emigracijos klausimui pastaruoju metu skiria ypač daug dėmesio.

Lietuvių būde darbas vaidina nevienareikšmį vaidmenį. Aitvarų mito šalyje tai nėra nuostabu. Požiūris į darbą klostėsi tokiomis sąlygomis, kurioms ypač trūko laisvės. Baudžiauninko įvaizdis šiandien vis dar yra ne tik literatūrinė fikcija, bet kažkas iš mūsų kognityviosios atminties. Tik vienas iš dviejų lietuvių modernizacijos šimtmečių turėjo pakankamai laisvės darbui. Baudžiava buvo panaikinta 1861 metais, t.y. gerokai vėliau nei kaimyninėje Europoje ir net kituose baltų kraštuose.

Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai - Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga “Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys” - paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis.

Aš už Europos Sąjungą. Tačiau ne aš vienas matau, jog veiksmai, kuriais siekiama, kad referendume būtų pasakyta “taip”, seniai tapo “juoda propaganda”. Ir visi prikandę liežuvį tyli - juk kas bus, jei nebalsuosime už Europą? Tuomet reiks graužtis nagus, o paskui ir pirštus iki pat alkūnės. Kadangi man nagai ir pirštai dar reikalingi, pabandysiu šiuo rašiniu prisidėti prie agitacijos. Savaip.