Lietuvių būde darbas vaidina nevienareikšmį vaidmenį. Aitvarų mito šalyje tai nėra nuostabu. Požiūris į darbą klostėsi tokiomis sąlygomis, kurioms ypač trūko laisvės. Baudžiauninko įvaizdis šiandien vis dar yra ne tik literatūrinė fikcija, bet kažkas iš mūsų kognityviosios atminties.
Tik vienas iš dviejų lietuvių modernizacijos šimtmečių turėjo pakankamai laisvės darbui. Baudžiava buvo panaikinta 1861 metais, t.y. gerokai vėliau nei kaimyninėje Europoje ir net kituose baltų kraštuose. Sovietmetis, kurio viešoji (veikiau oficialioji) erdvė buvo užtvindyta apsimestinio socialinio solidarumo retorika, sugrąžino į XX a. antrąją pusę daugelį prievartinio darbo bruožų. Totalitarinėje ideologijoje darbas užėmė aukščiausiąją tribūną.
Kas iš to? Štai dar Simonas Daukantas rašė, kad iš nuoširdžiai svetimam ponui dirbančio žemaičio jo laikais buvo tiesiog pasišaipoma. Kas kita - dirbti sau. Sovietmetis, kurio svarbiausiosios ypatybės šiandien primenamos ar užmirštamos priklausomai nuo politinės rinkos bangavimo, ugdė tokias pat klastingas perversijas. Kas nuoširdžiai plušėjo kolchoze ar dalyvavo socialistiniame lenktyniavime? Kiek tokių buvo? Didele dalimi oficialusis darbštumas buvo tik imituojamas, didesnei daliai normalių lietuvių tiesiog stumiant valandas darbe ir geriausiu atveju taupant energiją darbui po darbo.
Oficialusis darbštumas tapo tik socialine kauke, su kuria buvo susijęs ištisas retorikos ir ją palydinčių elgsenų arsenalas. Dirbančių ir imituojančiųjų darbą formali lygiava tapo sovietinės ekonominės tvarkos girnapuse, paskandinusia tą tvarką kartu su visa sovietija. Tačiau ar neatsitiko taip, kad didelei daliai mūsų žmonių socialinės kaukės taip priaugo prie veido, kad pasidarė sunku jas nusimesti. Sakau, daliai mūsų žmonių, nes esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad šiandien ima įsiviešpatauti darboholiko tipas, kuris kelius į sėkmę įveikia savo ragais nagais. Ir ačiū Dievui.
Sovietinio darbo palikimas iki dabar reiškiasi įvairiausiais būdais. Kartais jis gali būti aprašomas vartojant vaizdingus palyginimus. Štai XX amžiaus pradžioje Amerikoje lietuvio įvaizdis neabejotinai siejosi su darbštuolio, nebijančio sunkaus ir juodo darbo, patikimo ir prognozuojamo darbininko savybėmis. O kokių savybių kolekciją šiandien liudytų tarybuko ar trečiabangininko tipažą? Žinoma, darbštumas ir čia figūruos, bet šalia jo atsiras ir klastingumo, nepatikimumo bei nepastovumo bruožai.
Šiandien darbas yra dar vienas reiškinys, dalijantis lietuvius į labai skirtingas grupes. Yra daugybė savo jėgomis gyvenančių, atsakomybę ir nesėkmių riziką sau prisiėmusių darboholikų. Yra ir vis labiau atsiskiriančių socialinių autsaiderių sluoksnis, kurį liudija ne tiek Darbo biržos statistika, kiek apgraibom nutuokiamas suvartoto pilstuko ir kontrabandinių cigarečių kiekis.
Nepasisekusių gyvenimų turime iki valiai. Darbo skonį dėl įvairių priežasčių praradusių taip pat yra labai daug. Niekas nepasakys, kiek iš tikro yra tinginių ar girtuoklių lietuvių. Ne toks šio komentaro tikslas. Norėta tik pabandyti užčiuopti tuos perversiškus sovietinio palikimo ypatumus, kurie vis dar stipriai veikia mūsų būdą ir politiką.
Štai kad ir neseniai komentatorių ir analitikų iškedenta statistika: kone pusė lietuvių mano, kad prie sovietų buvo geriau arba kad pats nesėkmingiausias Lietuvos istorijos tarpsnis yra pastarieji 15 nepriklausomybės metų. Nebandysiu darsyk šių sociologinių užuominų interpretuoti. Tiesiog susiesiu šiuos dalykus su darbo tema. Šiandien žinome, kad daugiausia tokių nusivylusiųjų per paskutinius Seimo rinkimus priklausė Darbo partijos rinkėjams. Tradiciškai nemažas skaičius sentimentaliai prisirišusių prie sovietinės praeities išliko tarp socdemų rinkėjų. Ką tai sako?
Atsargiai siūlyčiau tokią prielaidą, kuri jei ir nepaaiškintų visumos priežasčių, tai bet kiek padėtų susivokti. Didžiausias darbo paradoksas yra tas, kad buvusių sovietinių nomenklatūrininkų plejada su šiuo žodžiu labiausiai prisigretino prie tų Lietuvos regionų ar socialinių sluoksnių, kurie turi daugiausia problemų ne tik su darbo vietomis, bet ir su sovietine darbo tradicija. Darbo, kuris neva turėtų garantuoti minimalią gyvenimo kokybę, net nepabandžius darboholiko karjeros.
Egidijus Aleksandravičius: "Darbas" lietuvių būde ir politikoje (1)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_249223
