Lietuvos nacionaliniame muziejuje pirmą kartą po karo minima 1863 m. sukilimo 145-ųjų metinių sukaktis. Šimtmetis (1963) praėjo „nepastebėtas“ dėl visiškai suprantamų priežasčių: apie iškiliausią lietuvių tautos sąjūdį prieš carinę priespaudą nepatogu buvo kalbėti sovietinės okupacijos metais, nes vartant sukilimo istorijos puslapius pavojingai ryškėja okupacijų analogijos, tautos rusinimas, sistemingai vykdoma kolonizacija, rašo „Respublika“.
Sukilimo vadai
Ginkluotas sukilimas prasidėjo 1863-iųjų sausį Lenkijoje. Sukilėliai kvietė prisidėti ir Lietuvą, kurioje jau dirvą ruošė Kosto Kalinausko (1838-1864) platinami atsišaukimai, „Aukso gromata“ ir „Mužickaja prauda“. Peterburge teisę studijavęs Gudijos bajorų sūnus išpažino prancūzų revoliucijos idėjas, karštai skelbė luomų lygybę. Puikiai išmanąs konspiraciją, įvairiai persirenginėdamas apkeliavo visą Lietuvą, ragindamas gyventojus dėtis prie sukilėlių. Pirmas stojęs į kovą, paskutinis įkliuvo rusams. Parodoje eksponuojama šifrograma Muravjovui apie Kalinausko suėmimą. Kalėjime jis paruošia drąsų kaltinamąjį aktą rusams, kuriame pabrėžiama: „Nepaisant viso teroro, Lietuva niekada nebus rusiška!“ Karo lauko teismo nuosprendį sušaudyti Muravjovas pakeičia kartuvėmis. Bausmė įvykdyta 1864 03 22 Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Zigmantas Sierakauskas (1826-1863), 1831 m. sukilime žuvusio patrioto sūnus, Peterburgo karo akademijos absolventas, buvo priimtas aukščiausiose sostinės draugijose, net caro rūmuose. Užsienyje lankėsi pas Gerceną, Garibaldį, buvo priimtas Napoleono III, jo prašė paramos sukilimui. Grįžęs į Lietuvą buvęs Rusijos kariuomenės štabo narys paskirtas sukilėlių karo vadu, lanko sukilėlių stovyklas, organizuoja jaunimą. Jo vadovaujami sukilėliai laimi vieną mūšį po kito, tačiau kautynėse prie Biržų patenka į gausios rusų kariuomenės apsuptį, sužeidžiamas ir atsiduria kalėjime. Pakartas 1863 06 15 Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Didelis vaidmuo organizuojant sukilimą teko kunigams. Jie skelbė iš sakyklų sukilimo idėjas, ragino gyventojus dėtis prie sukilėlių. Vienas garsiausių - Antanas Mackevičius. Kaip ir Simonas Daukantas, mokslų siekti į Vilnių atėjęs pėsčias, toliau lygiai taip pat iškeliavęs į Kijevą.
Sukilimui apėmus visą kraštą, rusų valdžia atsiuntė dar dagiau kariuomenės ir naują Vilniaus generalgubernatorių M.Muravjovą, kaipmat užsitarnavusį Koriko pravardę. Pasižymėjo ne tik žiaurumu, bet ir klasta, kiršino gyventojus, atsimetusiems sukilėliams žadėjo amnestiją ir žemės. Prasidėjo nesantaika, sekė pralaimėjimai, iš Anglijos atplaukęs laivas su ginklais nepasiekė kranto, o rusai siuntė vis daugiau kariuomenės. Sukilėlių jėgos mažėjo, miškuose besislapstančius jų likučius rusai gaudė, ėmė į nelaisvę ir korė.
1863 m. rugpjūčio pabaigoje Aleksandras II paskelbė sukilėliams amnestiją, bet egzekucijos tęsėsi iki 1865 m. Muravjovui už nuopelnus suteiktas grafo titulas, jo vardu pavadinti Mažeikiai. 1898 m. Vilniuje jam pastatytas paminklas. Parodoje eksponuojama karikatūra paminklo atidengimo proga. Po kartuvėmis sėdi šuo su generolo galva ir kardu prie šono. Užrašas: „Žmonių padermės išsigimėliui korikui Muravjovui - dėkinga Lietuva“.
Tik skaičiai
Visoje Lietuvoje įsiplieskęs sukilimas tęsėsi pusantrų metų. Pirmasis Alytaus apskrityje rusus sumušė istoriko T.Narbuto sūnus Liudvikas Narbutas ir čia pat krito didvyrio mirtimi. Paskutinis mūšis įvyko 1864 m. spalio 12 d. netoli Panevėžio. Iš viso būta 247 kautynių.
Niekas nežino, kiek gyventojų dalyvavo sukilime. Sukilėlių būrių būta apie 47, o juose - nuo 10 000 iki 77 000 vyrų. Pažymėtina, kad į laisvės kovą įsitraukė ir moterys - jų, kovotojų ir rėmėjų, priskaičiuota 1701. Iš viso iškelta 12 800 bylų. Mirties bausmė įvykdyta 129 (ar 182?) Kitomis bausmėmis (sunkieji darbai, tremtis, ėmimas į rekrutus...) nubausta apie 10 000, neskaitant žuvusiųjų kautynėse ir emigrantų.
Uždaryta 32 bažnyčios ir 20 vienuolynų. Daug jų atiduota stačiatikiams. Konfiskuota 1294 dvarų ir dauguma jų atiduota rusams. Parodoje eksponuojamas Kauno gubernijos žemėlapis, kur pažymėtos kolonistų apgyvendintos vietos.
Per visą kraštą įsiplieskusi kova dėl laisvės pralaimėta, tačiau ji paspartino baudžiavos likvidavimą, taigi turėjo prasmę. Ir ne tik tą. Sukilėliai, pralaimėję sukilimą, nepralaimėjo kovos už nepriklausomybę idėjos. 1863 m. sukilimas, kaip ir pokario rezistencija - vieni svarbiausių argumentų byloje apie nepalaužiamą tautos dvasią ir teisėtus jos siekius.
