Nors Lietuvoje uždrausti prorusiški televizijos kanalai, dalis gyventojų randa būdų, kaip nuskinti draudžiamą vaisių ir stebėti propagandistų turinį. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė A. Ūsienė tikina, kad metų metus formuotas prorusiškas mąstymas nepasikeis staiga „nukirpus“ informacijos kanalus.
Vos prasidėjus karui sakėte, kad buvo „štilis“, tai yra į Lietuvą nukreipta propaganda buvo aptilusi. Kaip nuo to laiko melagienų srautas keitėsi, koks jis yra dabar? Galbūt buvo metas, kai propagandos „štilį“ keitė „štormas“?
Natūralu, kad prieš karą informacinės atakos stiprėja: informacinių operacijų daugėja, jos darosi labai intensyvios. Nors JAV pranešinėjo, kad karas bus vos ne dienomis, valandomis, mes visi galvojome, kaip ir Ukraina, – žmonėms buvo atmetimo reakcija. Bet kai dabar pasižiūri atgal, fiksavome vien prieš Lietuvą nukreiptų atakų milžinišką kilimą. Beveik 500–600 atvejų fiksuota vien prieš Lietuvą, tada staigus sumažėjimas, techniniai dalykai, persigrupavimas, žiūrėjimas, kas bus, o tada kreivė vėl pradeda kilti.
Tradiciškai, vykstant karui, informacinis karas nesibaigia. Bet Rusijos propagandos mašina, kuri visą laiką neigė, kad karas bus, galiausiai galimai pajautė šoką, kai karas iš tikrųjų prasidėjo. Jie dar žongliravo sąvokomis, kaip „specialioji operacija“, bet pritilo, bandė įsikirsti, kas vyksta. Kad tam tikri propagandos guru žinojo, kad karas vyks, netgi matėsi iš tam tikrų žinučių. Nutekėjo naujienų paruoštukai – jie planavo transliuoti, kad Kyjivą užėmė per 3 dienas. Buvo netyčia paviešinti straipsniai, parašyti apie dar neįvykusius įvykius. Propaganda kiek nutilo ir dėl to, kad buvo pradėta stabdyti rusiškų televizijų transliacijas, dezinformacijos srautas mažėjo grynai dėl techninių dalykų. <...> Dabar jau matosi grįžimas į vėžes – apie 400 atvejų per mėnesį, bet nėra augimo stipraus, kokį matėme prieš karo pradžią.
Propagandistus labai išprovokavo gegužės 10 d. Seimo rezoliucija, kuria parlamentarai pripažino Rusiją teroristine valstybe. Visa propagandinė mašina atmušinėjo šitą rezoliuciją. Grasino, kad Rusija atšauks Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, o tai – visiškai nauja žinutė. <...> Įsijungė labai daug Dūmos deputatų ir kitų propagandistų – tiesiog visas choras.
Kaip dar bandoma diskredituoti mūsų valstybę? Į kokias skaudžias vietas taikosi, galbūt Lietuva turi kažkokį Achilo kulną?
Per visas sritis – gynybą, užsienio politiką, konstitucinių pagrindų apsaugą, ekonomiką, energetiką, socialinę apsaugą – bandoma įteigti, kad Lietuva yra nepavykusi valstybė. Neva mes neturime tikro valstybingumo, neva esame nesavarankiški, esą viską mums diktuoja Vašingtonas, Briuselis, kad šokame pagal JAV, NATO dūdelę.
Propaganda apie Lietuvos gynybą viską apima: tiek narystę NATO, tiek karinių pajėgų plėtrą, įsigijimą, pratybas, Ukrainos karinį rėmimą. Propagandistai taikosi ir į mūsų užsienio politiką: santykius su kaimynais, Kinija, JAV, Sakartvelu, Ukraina. Visur mes atseit lūzeriai, nevykdome savarankiškos užsienio politikos, mūsų politika esą kenkia Lietuvai.
Dar teigiama, kad neva iš vienos sąjungos perbėgome į kitą: iš SSRS į Europos Sąjungą. Deda lygybė ženklą, nors čia absoliučiai skirtingos prigimties sąjungos. Šaukia, kad pas mus nėra žodžio laisvės, kad mus valdo režimas, kaip ir Ukrainą. Kaltina, kad mes perrašinėjame istorinius faktus – daugiausiai kalba apie Antrąjį pasaulinį karą arba 1940 m. Lietuvos okupaciją.
Jie bando įrodyti, kad Lietuvos valstybingumas, sukurtas Mindaugo karalystės, LDK laikais, visiškai nebuvo lietuviškas, baltiškas, kad esą yra slaviškas, rusėniškas, kad mūsų valdovai buvo stačiatikiai. Tokių interpretacijų pilna.
Mūsų Achilo kulnas – rusai į jį taikosi mažiausiai, kaip bebūtų keista, – yra socialinės apsaugos sferos. Jie dažnai sako tiesą, bet įpina propagandinių manipuliacijų. Kremlius Lietuvą vaizduoja neigiamai demografine prasme, kad gimstamumas mažėja, o emigracija, savižudybių skaičiai auga. <...> Tačiau jeigu palyginsime Rusiją ir Lietuvą, jie daugelyje sričių prasčiau gyvena. Esmė ta, kad jie savo žiniasklaidoje to nenagrinėja. Ir ta tiesa, kurią sako apie mus, ji tampa manipuliatyvi: kito akyje mato krislą, bet savo vežime nemato rąsto.
Į kokią auditoriją orientuota ši propaganda, kuri nukreipta prieš Lietuvą? Ji vis vien pasiekia mūsų gyventojus, tad kam skirta didžioji dezinformacijos dalis?
Skirta išlaikyti priešo įvaizdžiui – mes esame Rusijos priešų sąraše. Jeigu žiūrėti procentiškai, kiek iš Kremliaus informacinio lauko skirta Lietuvai, kiek Rusijai, tai virš 40 proc., imant metinį vidurkį, vis tiek bus skirta Lietuvai. Tai transliuojama per Lietuvai skirtus propagandinius kanalus: Sputnik, Baltnews, Rubaltic arba kitus vietinius portalus, kurie minimi Valstybės saugumo departamento metinėse ataskaitose.
Iš kitos pusės, informacija neturi sienų. Kai kurios televizijos arba portalai draudžiami, bet jeigu žmogus labai labai norės, ras būdų, kaip galėtų tuos kanalus pasiekti. Yra įvairių priedėlių ir satelitinių antenų, kuriais, nesakysiu kaip, bet galima norimą transliaciją pasiekti. Kartais ir pats uždraustas portalas keičia savo adresus, lokalizaciją. Būna, kad rezervuoja keletą interneto adresų ir jeigu teismas uždraudžia vieno lietuviško kanalo, kuris skleidžia propagandą, veiklą, iš karto prasideda veikla kitame, kuris labai panašus arba dubliuojasi. <...> Vieną uždraudi – kitų atsiranda. Kaip slibinas su keliom galvom – vieną nukerti, kita išauga.
Kaip paprastas žmogus, tarkime, jūs ar aš, bando apeiti sistemą, kad pasižiūrėtų prorusiškus kanalus?
Mano telefonas, pavyzdžiui, neleidžia kai kurių uždraustų rusiškų portalų matyti. Bet, tarkime, leidžia stebėti baltarusiškąjį BelTA. Tai valstybinė naujienų agentūra, kontroliuojama Lukašenkos režimo. Baltarusijos ir Rusijos informaciniai laukai labai tarpusavyje susiję, tai aš ten pamatysiu žinias, kaip jie deklaruoja esantys sąjunginė valstybė.
Po rinkimų į Baltarusiją atvažiavo dirbti Rusijos propagandistų ir jie tuos pačius naratyvus transliuoja. Jeigu šis kanalas yra mano telefone, jei aš galiu pasiekti, vadinasi, gali ir kažkas kitas, kam įdomu tai. Šitaip Rusijos propaganda pasiekia mūsų piliečius, nors tai yra Baltarusijos informacinis laukas, skirtas Baltarusijos piliečiams.
O kaip yra su televizija? Prasidėjus karui, Lietuva uždraudė transliuoti rusiškus kanalus. Tačiau gegužės 9 dieną kalbantis su žmonėmis, atėjusiais pagerbti sovietų karių, matosi, kad jie toliau žiūri tuos uždraustus kanalus, kartoja propagandines istorijas. Apibūdinkite, kokie tai yra žmonės, kurie gviešiasi informacijos iš Rusijos, ir kiek jų turime Lietuvoje?
Tyrimai rodo, kad tai yra daugiau pasienio gyventojai, kur patys žmonės yra rusų arba lenkų tautybės, rusakalbiai ar lenkakalbiai. Pasienio rajonai, kaip rodo anksčiau darytos Rytų Europos studijų centro apklausos, yra problematiškiausi. Tai Vilniaus rajonas, Šalčininkai, Švenčionys, Klaipėdos regionas. Daugiausiai tai žmonės, kurie priklauso tautinėms bendrijoms, kalba rusų kalba namie ir ten žiūri tokias televizijas. Tad netgi nukirpus tokias televizijas, problema neišsispręs čia ir dabar.
Reikia suprasti, dėl ko šie kanalai buvo uždrausti. Per tas televizijas ir portalus buvo transliuojama propaganda ir vyko karo kurstymas, palaikymas karinių veiksmų. Labai sunku pasakyti, ar žmonės, kurie žiūri tas televizijas, palaiko karo veiksmus. Bet jie yra prisotinti naratyvais, kurie metai iš metų nesikeičia, kad esą lietuviai – naciai, rusofobai, kad Rusija atseit taiki valstybė, ir tenori „demilitarizuoti“ Ukrainą. Jeigu tokius teiginius metai iš metų žmonės girdėjo ir savo aplinkoje turi, tai nutraukus tą maitinimą, taip greitai galvose niekas nepasikeis. Jie nebent turi prarasti atmintį, kad propagandinių žinučių nesakytų, nes naratyvams, įskiepytiems galvose, pakeisti reikia laiko.
Juk ir Mozė po dykumą žydus vedžiojo 40 metų. Sakoma, kad jie esą pasiklydo, bet iš esmės vedžiojo tam, kad pasikeistų ta karta, kuri turėjo vergo sąmonę ir sindromą. Turi užaugti nauja karta, kuri to negirdi, kad kažkas pasikeistų. Reikia tų žmonių, kurie gyventų demokratinėje informacinėje erdvėje, o ne girdėtų vieną ir tą patį.
Koks Lietuvos vaidmuo šitame informaciniame kare nuo to laiko, kai prasidėjo Rusijos invaziją į Ukrainą? Ar esame atsparūs propagandai?
Bendrąja prasme manyčiau, kad taip – mes, kaip valstybė, esame atsparūs. Krašto apsaugos ministerija vykdo apklausas, kurios rodo, kad apie 70 proc. Lietuvos gyventojų žino, kad vyksta informacinis karas ir kad jo kaltininkė – Rusija. O apie NATO aljansą ir narystę jame teigiamai galvoja daugiau nei 80 proc. gyventojų. Vadinasi, visuomenė suvokia, kad mūsų narystė NATO yra naudinga nacionaliniam saugumui ir žino, kas norėtų, kad mes tos narystės neturėtume.
Be to, kaip visuomenė mobilizavosi ir remia Ukrainą, rodo, kad lietuviai atsparūs propagandai ir jaučia empatiją ukrainiečiams. Gyventojai suvokia, kad jeigu ne Ukraina arba ji pralaimėtų, Lietuva gali būti kita ir kad pas mus gali ateiti į namus okupantai.
Ekspertai pastebi, kad Rusija informacinį puolimą prieš Ukrainą vykdo jau nuo 2014 m. Krymo aneksijos. Sistemingai kartojama, kad jie „naciai“, „fašistai“, kad neva engia rusakalbius ir juos reikia „demilitarizuoti“. Ką propaganda, nukreipta į Lietuvą, turi bendro su Ukrainos įvaizdžiu, kurį konstruoja Kremlius?
Rusijos propagandos mašina turi propagandines matricas, kurias iš esmės tik adaptuoja pagal šalį. Kartojasi tie patys naratyvai. Kad Rusija tą patį sako apie Lietuvą, tai rodo, kokia primityvi yra Rusijos propagandos mašina, ją pakankamai nesunku demaskuoti. Pavyzdžiui, bandymas perrašyti istoriją, taikomas tiek mums, tiek Ukrainai. Bandymas kelti teritorines pretenzijas, žiūrint iš istorijos taško, vėlgi – tiek mums, tiek Ukrainai, tiek Lenkijai. Sako, esą Kaliningrado gabalas Lenkijai atiduotas neteisėtai.
Vyrauja suvereniteto neigimas, kad Ukrainą valdo režimas, neva pronacistinis, kurį reikia pakeisti. Mums tai irgi bandoma įteigti. Bandoma įteigti, kad Ukraina – nepavykusi valstybė, kuri neturi teisės egzistuoti, tas pats sakoma ir Lietuvai.
O štai Ukraina iki 2014 m. buvo užliūliuota kitokių Rusijos žinučių: kalbėta apie bendrą pasaulį, bendrą civilizaciją, broliškas tautas. Įsivaizduoju, kad dauguma ukrainiečių buvo ant to naratyvo tarsi užmigę, todėl Ukraina nesugebėjo žaibiškai reaguoti į Krymo aneksiją. Jiems buvo toks šokas, kad juos užpuolė ir atima dalį teritorijos, kad, palyginti, mums būtų toks pat šokas, jeigu mus užpultų latviai. Bet per 8 metus ukrainiečiai, uždraudę visas rusiškas televizijas, paruošė savo sąmonę, kad Rusija – agresorius. Laikas sužaidė ukrainiečių naudai – jie sugebėjo pasiruošti karui, kuris dabar vyksta.
Tad taip, paralelių matome labai daug. Mes, lietuviai, naciais tapome anksčiau negu ukrainiečiai. Rusijos užsienio reikalų ministerija reguliariai, kas keletą metų, išleidžia ataskaitas apie neonacizmo atgimimą pasaulyje. Ten net Australija kaltinama nacizmu. Dar kartojama, kad Vakarų civilizacija, yra žlugusi. Kad tikroji krikščionybė, tikrosios vertybės esą yra tik Rusijoje, kad čia kažkokia Gayropa.
Ar matote šitame informacinio karo burbule kažkokių prošvaisčių? Kur link juda jėgų persvara, kaip gali viskas toliau rutuliotis?
Dabar Vakaruose Rusija informacinį karą kol kas pralaimi. Nesvarbu, kad girdime Henrio Kissingerio, Emmanuelio Macrono ar kokių Italijos politikų pasisakymų, kurie naudingi Rusijai. Bendrąja prasme didelis lūžis Ukrainoje įvyko, bet Rusijos gyventojai įsitikinę, kad Vakarai prieš juos vykdo propagandą. Visiškas informacijos izoliavimas, net uždarymas paskutinių šiek tiek liberalesnių žiniasklaidos kanalų, kaip „Echo Maskvy“, „Novaja gazeta“, „Meduza“, tik rodo, kad mums, Vakarams, Rusijos informacinis laukas nepasiekiamas. Kremliaus režimas absoliučiai ten dominuoja ir dominuos. Rusijos visuomenė nesuvokia, kad jų valstybės aparatas prieš juos pačius naudoja juodžiausias propagandos technikas. Kaip Vakarų informacijai pasiekti rusus, rakto nerasta.
Manau, kad tektoniniai lūžiai gali įvykti tik tada, kai Ukraina laimės karą. Aš nesakau, „jei“, aš sakau kai Ukraina laimės. Kitaip negali būti, nes ji privalo laimėti. Priešingu atveju, mes kariausime su Rusija.
Tad informaciniame fronte pokyčiai gali įvykti, kai Ukraina laimės karą. Nežinau, ar staiga, ar palaipsniui, bet Putinas bus pakeistas, jo valdantysis sluoksnis nuverstas, kažkokios kovos tarpusavio išsirutulios. Sunku prognozuoti, bet kaip patys rusai sako, gali būti ir pilietinis karas, gali būti, kad kažkoks kitas vadovas ateis, labiau ar mažiau putiniškas.
Bet kol Rusija su Kremliaus režimu išliks tokia pati, kokia yra dabar, jos karas informacinis prieš Vakarus bus vykdomas ir toliau. Rusijos visuomenės mes, kaip Vakarų civilizacija, su savo informacijos gausa, nuomonių pliuralizmu, mes nepasieksime.
