Ar Lietuvai kyla karo grėsmė? Toks klausimas, užduotas dar praėjusią vasarą, daugeliui turbūt būtų pasirodęs absurdiškas, bet dabar vis nauji pranešimai apie tolydžio stiprėjančią Rusijos ir Vakarų konfrontaciją verčia susimąstyti apie galimą įvykių mūsų kaimynystėje eigą. Tarptautinę teisę šiurkščiai pamynusio Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija ir nepaskelbtas karas Rytų Ukrainoje, jau nusinešęs šimtus gyvybių, tarsi per vieną naktį pakeitė pokarinės Europos saugumo realijas. Tai, kas dar vakar atrodė neįsivaizduojama, šiandien jau tapo realybe.
Agresijai nepasiruošę?
Ar dėl nenuspėjamų Kremliaus veiksmų kils naujas šaltasis karas? Kaip toli gali siekti Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai? Ar pradės Rusija plataus masto karinę invaziją į Ukrainą? Kur braižomos V.Putino įsivaizduojamo „rusiško pasaulio“, kurį pasišauta visomis išgalėmis „ginti ir globoti“, sienos? Ar jos apima Kazachstaną, Baltarusiją, o gal ir Baltijos šalių miestus bei rajonus, kuriuose etninę gyventojų daugumą sudaro rusakalbiai? Tai klausimai, atsakymų į kuriuos nežino niekas.
Lietuvos vadovai, kalbėdami apie V.Putino režimo mestus iššūkius visos Europos saugumo sistemai, aiškiai įvardija galimas grėsmes ir ragina stiprinti mūsų kariuomenę didinant finansavimą gynybai. Įvairiomis progomis primenama, kad mūsų šalį patikimai saugo NATO skėtis, o partnerių ryžtą kartu su Lietuvos kariuomene ginti mūsų šalį agresijos atveju esą puikiai pademonstravo birželį surengtos pratybos „Kardo kirtis 2014“, kuriose dalyvavo Danijos, JAV, Kanados, Lenkijos, kitų NATO valstybių kariai. Minima ir NATO sustiprinta Baltijos šalių oro erdvės apsauga. Su penktuoju NATO sutarties straipsniu siejamos Lietuvos saugumo garantijos viešojoje erdvėje aptarinėjamos tik visiškai neabejojant jų vykdymo realumu. Tai suprantama, nes bet kokios abejonės piltų vandenį ant Kremliaus propagandinio malūno, tačiau kai kurių NATO šalių spaudoje realių galimybių apginti Baltijos šalis ginkluotos Rusijos agresijos atveju tema anaiptol nėra tabu.
Spaudos puslapiuose ji pasirodė šį pavasarį, kai po Krymo aneksijos ir Rusijos sukurstyto ginkluoto konflikto Rytų Ukrainoje paaiškėjo, kad agresyvūs Kremliaus kėslai gali siekti kur kas toliau nei Ukrainos sienos. Antai Vokietijos savaitraštis „Spiegel“, remdamasis neįvardytais šaltiniais NATO organizacijoje, pranešė, kad NATO šalims būtų sunku apginti Baltijos valstybes nuo bet kokio pobūdžio Rusijos agresijos „konvencinėmis priemonėmis“, t.y. nepanaudojus branduolinių ginklų. O JAV dienraštis „The Wall Street Journal“ neseniai paskelbė straipsnį, kuriame, remiantis Didžiosios Britanijos parlamento dokumentu, skelbiama, jog NATO aljansas nėra pasiruošęs galimam Baltijos šalių užpuolimui.
Iššūkis – hibridinis karas
Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų Gynybos komiteto paskelbtoje ataskaitoje, kurioje atkreipiamas dėmesys į ambicingus Kremliaus planus stiprinti savo karines pajėgas ir modernizuoti nebranduolinę ginkluotę, teigiama, kad NATO šiuo metu nėra gerai pasiruošusi grėsmei, kuri kyla iš Rusijos pusės vienai iš šio aljanso narių. Skelbiama, kad britų kariuomenėje šiuo metu yra 156 pagrindiniai mūšio tankai, o Rusijos kariuomenė, remiantis 2013 m. Tarptautinio strateginių tyrimų instituto duomenimis, jų turi daugiau nei 2 800. Be to, Kremlius siekia iki 2020 m. modernių ginklų savo arsenaluose dalį padidinti iki 70 proc.
Britų parlamentarai atkreipia dėmesį į senstelėjusią NATO doktriną: aljansas gali tiesiog nesuspėti paskui besikeičiančią Kremliaus hibridinio karo strategiją. „Problemos, kurią NATO kelia hibridinis karas, esmė ta, kad aljanso įsipareigojimai kolektyviniam saugumui ir su tuo susijusios doktrinos reikalauja reaguoti į „ginkluotus“ užpuolimus. Tačiau Rusijos agresija, pavyzdžiui, prieš Lietuvą, gali visai neatrodyti kaip atviras karinis įsiveržimas. Labiau tikėtina, kad Kremlius pasitelktų rusakalbę žiniasklaidą, jog suagituotų čia gyvenančius etninius rusus ir siektų pakirsti svarbiausias valstybės funkcijas kibernetinėmis atakomis bei neuniformuotais specialiosios paskirties pajėgų kariais“, – rašoma straipsnyje.
Supainiojo Lietuvą su Latvija?
Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius nėra linkęs sureikšminti „The Wall Street Journal“ teiginio, kad NATO nėra pasiruošusi atakai prieš Baltijos šalis. „Skaičiau tą straipsnį ir, atvirai sakant, manau, kad „The Wall Street Journal“ supainiojo Lietuvą su Latvija. Kalbėti apie hibridinį karą labiau tiktų Latvijos ar Estijos atveju, ir ne vien dėl to, kad ten yra daugiau rusakalbių gyventojų, bet ir todėl, kad jos turi ilgą sieną su Rusija. O Rusijos siena su Lietuva yra labai menka: per Nemuną nieko neinfiltruosi, lieka tik mažas Suvalkijos ruožas. Tai, ką jie galėjo daryti Rytų Ukrainoje, yra beveik visiškai neįmanoma Lietuvoje. Ne tik dėl geriau prižiūrimų sienų: pavyzdžiui, rusakalbiai Suvalkijoje iškart būtų pastebėti.“
Hibridinio karo galimybę K.Grinius siūlo vertinti rimtai, bet, kita vertus, tai kartu esąs savotiškas įrodymas, kad Rusija nieko kitaip ir negalėtų daryti. Hibridinis karas Kryme, politologo manymu, buvo vykdomas sąmoningai ir labai atsargiai: buvo nuogąstauta dėl galimos NATO reakcijos. „Jei būtų buvę laiku reaguota, Rusija gal būtų atsitraukusi. Nebranduolinės ginkluotės srityje Rusija gerokai atsilikusi nuo Amerikos. Ir branduolinės ginkluotės stiprinimo, ir hibridinio karo galimybės pabrėžimas yra tam tikras ženklas, kad Rusija gerai supranta, jog nėra tokia, kokia kadaise buvo, ir kad ji nėra rimta NATO konkurentė.“
K.Girniaus manymu, Britanijos Bendruomenių rūmų Gynybos komitetas teisingai konstatavo: Rusija stiprėja, o NATO gynybos išlaidos mažėja. Pasak pašnekovo, tai neracionalu ir kenksminga – negalima visą laiką tikėtis, kad Amerika išgelbės.
Ar pagrįstas lietuvių nerimas?
O ką VL pašnekovas pasakytų tiems, kuris mano nujaučiantys artėjant naują Lietuvos okupaciją? „Aš manau, kad tokie nuogąstavimai tikrai nepagrįsti. Vis dėlto Lietuva yra NATO narė, Rusija puikiai žino, kad jeigu ji pultų Lietuvą, o jos sąjungininkai nereaguotų, NATO kaip organizacija žlugtų. Amerika ir kitos NATO šalys gintų Lietuvą ne tik dėl to, kad ji yra aljanso narė, bet dar ir todėl, kad apgintų pačią sąjungą. Nereaguojant sąjunga iširtų. Todėl Rusija tikrai nerizikuos. Gruzija buvo vienas dalykas, Ukraina – kitas, o NATO narės – trečias. Putinas nėra savižudis, ir nors jis agresyvus politikas, vėlgi reikia pabrėžti: Gruzijos karas po 5 dienų buvo nutrauktas, Ukrainoje, Kryme vėlgi labai atsargiai buvo bandoma“, – sakė K. Girnius.
Jo teigimu, būtų gerokai perdėta manyti, kad Lietuvai iš Rusijos pusės gresia koks rimtas karinis pavojus. „Reikia susirūpinti įvairiais dalykais, manau, reikėtų smarkiai padidinti išlaidas gynybai, naudinga būtų sustiprinti Šaulių sąjungą, bet kartu derėtų raminti žmones. Bus ekonominių pavojų, yra maža tikimybė, kad bus nutrauktas dujų tiekimas, bet ne kas nors kita.“
Paklaustas, ar skirtinga Europos sostinių reakcija į siūlymus griežtinti sankcijas Rusijai dėl įvykių Rytų Ukrainoje nereikštų, kad ir karinės grėsmės atveju iš jų išgirstume dvejonių, ar reikia ryžtingai gintis, o gal verčiau dar dėl ko nors nusileisti, pašnekovas tokią prielaidą atmetė. „Ne, tikrai ne. Ūkinės sankcijos yra vienas dalykas. Jos skirtingas šalis skirtingai veikia. Yra šalių, kurios nesirūpina dėl įvykių Rytuose, – sakykim, Italijai, Graikijai, Ispanijai pavojus ne rytuose, o pietuose, Libijoje, Sirijoje, kur vyksta karai, iš kur plūsta pabėgėliai. Jos mano, kad įvykiai Ukrainoje faktiškai nekelia jokio pavojaus NATO, o ekonominės sankcijos reiškia, kad jų pačių piliečiai nukentės. Būtent dėl to jos gali būti labai atsargios. O jei kiltų karo grėsmė, manau, būtų visiškai kita reakcija“, – sakė pašnekovas.
Kad išvaduota Lietuva tiktų gyventi
Žurnalistas, politikos apžvalgininkas Arūnas Brazauskas VL sakė tikrai neabejojantis, kad NATO gins Lietuvą, Lenkiją, kitas Baltijos valstybes, jei Rusija jas užpultų.
Pasak jo, negintų tik tokiu atveju, jei vienu metu prasmegtų skradžiai žemę, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir kitos galingiausios NATO šalys. Kitaip tariant, ištiktų kokia nors gamtinė katastrofa, kuri pati savaime būtų kaip karas ir pakeistų jėgų pusiausvyrą pasaulyje. „Kitas klausimas, kaip būtume ginami? Ir kokie mūsų pageidavimai dėl gynybos? Ar norėtume būti išvaduoti kaip Slavianskas ir Kramatorskas – tai yra, ar norėtume gatvių mūšių Vilniuje, ar galėtume pakentėti ir palaukti, kol jūrų blokados nualinta Rusija, kurios infrastruktūra buvo ilgai naikinama iš oro, pati išvestų kariuomenę?“
Pašnekovas sakė tokiu atveju linkėsiantis, kad NATO pirmiau atkovotų Kaliningrado sritį, o tik paskui pradėtų kovos veiksmus Lietuvoje. „Tačiau visa tai civilio šnekos. Manau, supratote: esu už tokią Lietuvos gynybą, po kurios šalis išliktų tinkama gyventi“, – sakė A.Brazauskas.
Parengė Arvydas Praninskas
