Net ir būdama NATO nare, Lietuva privalo kurti nacionalinę programą valstybės gynybiniam potencialui atkurti, kad būtų apsisaugota nuo naujų grėsmių, spaudos konferencijoje „Ar Lietuva saugi po NATO skydu?“ kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius.
Pasak signataro, šiuolaikiniame pasaulyje beveik neegzistuoja atviro karinio konflikto grėsmė, tačiau esama naujų grėsmių, tokių kaip kiberatakos ar energetinis spaudimas, ir jų atrėmimui būtina ruoštis, kadangi neaišku, ar NATO gebės mus nuo jų apginti.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas tvirtino, kad NATO yra įsipareigojusi esant reikalui padėti Lietuvai, NATO gynybiniai planai egzistuoja, į juos įtraukta ir Lietuva. Tačiau labai svarbu, kad egzistuotų ne tik įsipareigojimai, bet ir realus pasirengimas.
„Įsipareigojimas ginti yra, pasirengimas ginti turi būti. Tam reikėjo kelis metus paskirti, kad atsirastų gynybos planai. Planai atsiranda, reikia išmokti juos vykdyti. Kariuomenė turi rengti daug pratybų, tarptautinių pratybų, ir visa tai vyksta jau pusantrų metų. Ruošiami planai, detalizuojama viskas yra. Be pasirengimo, be apmokymo, karinio rengimo bet kokie planai gali likti tik popieriuje“, – aiškino A. Anušauskas.
Pasak A. Anušausko, Rusija per paskutinį dešimtmetį gynybos išlaidas padidino daugiau negu tris kartus, todėl NATO savo gynybinį potencialą šioje srityje irgi turi padidinti, o Lietuva, jeigu prireiks – sugebėti gintis pati. A. Anušausko teigimu, Lietuva nesudeda visų vilčių tik į NATO: šiemet buvo surengti pirmieji rezervininkų mokymai po 10 metų pertraukos, kuriuose dalyvavo 100 rezervo karių, o į kvietimą atsiliepė tris kartus daugiau.
Oksfordo valstybės kūrimo ir valdymo instituto direktorių tarybos nario Igno Stankovičiaus nuomone, nors NATO ir yra įsipareigojusi padėti Lietuvai, negalima pamiršti, kad šią organizaciją sudaro atskiros valstybės, kurios turi savus interesus, ir kariškiai vis tiek elgsis taip, kaip jiems įsakys politikai. Be to, jis priminė, kad NATO kūrėsi tada, kai pasaulis buvo dvipolis, o dabar aiškaus bendro priešo nebėra, ir dėl NATO identiteto kyla klausimų.
A. Butkevičius dabar kviečiamų rezervininkų skaičių pavadino „niekiniu“. Jo teigimu, norint, kad NATO suteiktų pagalbą, Lietuva turi būti pasiruošusi gintis ir pati, o dabar to nėra.
„Ignoruojant savo pačių galimybes gintis, nesukuri prielaidų tau suteikti pagalbą. Į gynybos sistemos vadovų postus buvo atėję žmonės, visiškai nesuinteresuoti šitos sistemos auginimu. Jiems tai buvo formalumas, galimybė sumažinti išlaidas biudžete, labai dažnai buvo nukerpamos lėšos nuo gynybos sistemos, neduodam gynybos sistemai netgi to, ką esame įsipareigoję kaip NATO nariai“, – kalbėjo signataras.
I. Stankovičius taip pat išreiškė mintis, kad Lietuvai didžiausia grėsmė yra ji pati: susidaro įspūdis, kad Lietuva pati nežino, ką veikti su savo karinėmis pajėgomis. I. Stankevičiaus nuomone, dabar Lietuvoje trūksta ilgalaikės kultūros, ilgalaikio politinio matymo, bet valstybė privalo aiškiai apsispręsti, ką daryti iškilus iššūkiams, ir stebėti tarptautinę situaciją, kad galėtų gauti kuo daugiau naudos.
A. Anušauskas pripažino, kad praeityje kai kuriais atvejais atsakingi asmenys galėjo priimti ir kitokius sprendimus dėl kariuomenės ir kad jam taip pat atrodo, jog iš biudžeto šalies gynybai skiriama nepakankamai pinigų. Vis dėlto jis mano, kad perdėto pesimizmo demonstruoti neverta.
„Ne per seniausiai vyko mokymai, šiek tiek kito lygio, gal iš dalies ir politinio, kuomet buvo modeliuojama, kaip veiktų tas penktasis straipsnis, priėmimo mechanizmas. Turiu pasakyti, palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį, kai buvo mažiau NATO narių, vis dėlto tie sprendimai dėl bendrų pajėgų panaudojimo priimami ženkliai greičiau, tai savaitės, poros savaičių klausimas“ , – sakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
„Kai mūsų sąjungininkai persiginkluoja dar modernesne ginkluote, išties atsivėrė Lietuvai galimybės įsigyti ir modernesnės ginkluotės už labai nedidelę savikainos dalį. Tokie būdai ieškomi, jie bus surasti artimiausiu metu, bet net ir turit ginkluotę ją reikia naudoti. Jūs sakot, kad 100 ar 300 rezervininkų nedaug, matyt 1000 ar 10000 rezervininkų irgi bus nedaug, bet tai kovinio vieneto dalis, žmonės, apmokomi konkrečioms pareigoms“ , – tvirtino A. Anušauskas.
Į tai atsakydamas I. Stankovičius teigė, kad kalba čia vis tiek eina apie dideles karines operacijas ir kad jis abejoja, ar tokio tipo karas dabar apskritai gali kilti. Pasak jo, daug realiau, kad galimi priešai bandytų naudotis vidinėmis valstybės visuomenės problemomis ir ją dar labiau destabilizuoti, taip didindami savo įtaką, ir būtent tam reikia ruoštis.
„Reikia kalbėti ne apie buvusius, o apie būsimus karus. Fronto ataka kad bus, kad mus užpuls Rusija ar kas nors, netikiu. (..) Žiūrėkim, kokios krizės galimos Lietuvoj ir kaip mes turim jas įveikti. Būtų kvaila galvoti, kad priešiškos jėgos Lietuvoje nepasinaudos, sakykim, socialine įtampa, jei ta įtampa pasieks tokį lygį, kad galima sukurti krizinę situaciją. Čia pavojus labai realus. Ką daro kariuomenė tokiu atveju? Sėdi ir laukia? Ar turi ką nors daryti? Čia nelengvas klausimas“ , – svarstė I. Stankovičius.
A. Butkevičius irgi išsakė nuomonę, kad Lietuvos gynybos sistema turi būti permąstyta. Dabartinė, pasak jo, žodis žodin perimta iš užsienio vadovėlių ir neatsako į realias mažai valstybei kylančias grėsmes.
„Pagrindinis klausimas: kaip užmaskuota bus grėsmė, kuri bus pateikta mums? Neateis rusas ant tanko ar lenkas neįvažiuos ant tanko, bet grėsmės bus pateikiamos kažkokiais kitais pavidalais, kada bus labai sunku pasinaudot netgi NATO penktuoju straipsniu, nes tu negalėsi net įrodyt kad tai užpuolimas, o užpuolimas bus. Paimkim visas kiberatakų ar atakų prieš energetinius objektus galimybes, valstybę lengva sutrikdyti panaudojant tokias priemones. Ar mes ruošiamės tokiai situacijai? Aišku, kad nesiruošiam“ , – pažymėjo A. Butkevičius.
A. Anušauskas nesutiko su tokiu teiginiu: pasak jo, NATO naujojoje strategijoje įvertinami nauji pavojai, kaip kiberterorizmas, o Lietuva naujų saugumo problemų irgi nepamiršta.
„Lietuvoje šiuo metu svarstoma nauja Nacionalinio saugumo strategija, kur įvertinamos ir naujos grėsmės, rizikos veiksniai, siekiant, kad į šį dokumentą būtų atsiremiama, kai kuriami kiti teisės aktai, tarp jų ir biudžeto, numatant išlaidas toms sritims, kurios anksčiau neatrodė kaip grėsmė. Juk Lietuva viena iš pirmųjų valstybių, kuri pradėjo kalbėti apie energetines grėsmes, ir kalbama, kad tos grėsmės gali ir NATO veiklą sutrikdyti“ , – aiškino A. Anušauskas.
A. Butkevičiaus teigimu, nepaisant to, skirti tiek dėmesio pasiruošimui konvenciniam karui yra klaidinga. Jo nuomone, daug realiau, kad valstybės slėps savo interesus po neva nevaldomomis grupuotėmis, kurios su ginklu veiktų Lietuvos teritorijoje, kurias kaip aiškiai karines grėsmes įvardinti bus sunku. Jis priminė istorinius pavyzdžius – bermontininkus, Želigovskio armiją, ir sakė, kad ruoštis reikia būtent tam.
„Turėtų būti kuriama nacionalinė programa valstybės gynybiniam potencialui sukurti, tai leistų peržiūrėti grėsmių arsenalą. (..) Su tokio pobūdžio grėsmėmis, su provokatyviomis situacijomis, kurios gali paskui save atvesti naują politinę situaciją, mes esame pajėgūs susidoroti. Mes turime turėti gynybines pajėgas kaip politinį instrumentą visų pirma, o ne kaip karinį“, – pabrėžė A. Butkevičius.
