Į kasmet Užsienio reikalų ministerijos organizuojamą neformalų Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimą“ atvykęs buvęs ilgametis Jungtinės Karalystės diplomatas, dirbęs Maskvoje ir su NATO, taip pat buvęs ambasadorius Latvijoje Ianas Bondas su portalu tv3.lt sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie didžiausias grėsmes mūsų regionui ir Rusijos ateitį.
Šiuo metu I. Bondas yra užsienio politikos programos direktorius Europos reformų centre.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis Seime pareiškė, kad dabar Lietuvos saugumo padėtis yra blogesnė nei šaliai kovojant už nepriklausomybę prieš 27 metus. Kaip mūsų saugumo situaciją vertinate jūs?
Nemanau, kad Lietuva pavojingiausioje situacijoje nuo nepriklausomybės atkūrimo, nes jūs esate NATO ir Europos Sąjungos (ES) nariai, turite daug sąjungininkų, kurie būtų pasiruošę jus ginti. Jausti didelis skirtumas nuo to, kas buvo prieš 25 metus ar daugiau.
Aišku, yra svarbių pažeidžiamų vietų ir mes visi vis daugiau apie jas mokomės. Kai kas liečia kariuomenę, mes pažeidžiami informaciniam karui, matome netikrų naujienų epidemiją, socialinių tinklų panaudojimą paveikti rinkimų rezultatus. Mes labai pažeidžiami kibernetinio saugumo srityje. Dauguma mūsų šalių nesiėmė priemonių, kad užtikrintų savo infrastruktūros saugumą nuo kibernetinių atakų.
Yra dalykų, dėl kurių verta jaudintis. Bet klaidinga rusus laikyti milžinais, o mus nykštukais. Realybė tokia, kad bendros NATO ir ES karinės ir ekonominės pajėgos gerokai pranoksta bet ką, ką gali suburti Rusija.
Žvelgdamas į netolimą ateitį, kokias pagrindines Rusijos Lietuvai keliamas grėsmes matote?
Mano manymu, yra dvi pagrindinės grėsmės. Pirmiausia, grėsmę kelia informacinis karas, manipuliacija informacine erdve, žmonės įtikinami, kad mes beveik pralaimėjome karą dar jam neprasidėjus. Tai rusiška technika – suformuoti informacinę erdvę taip, kad, jei konfliktas prasidėtų, jo dalyviai jaustųsi bejėgiai. O tai matėme Krymo atveju, kai Krymo gyventojai pralaimėjo nė nepaleidus šūvių. Jie tikėjo, kad neturi kito pasirinkimo.
Kita sritis, kur, manau, kyla dažnai nuvertinama grėsmė, Rusijos pinigų sklidimas mūsų finansų sistemoje. Ar tai būtų kriminaliniai pinigai, ar pinigai iš Kremliaus bendradarbių, Kremliaus paveiktų įmonių.
Nuo šių metų Lietuva savo gynybai skirs 2,06 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Kaip vertinate tokį žingsnį? Ar to užteks siekiant Rusijai parodyti, kad esame pajėgūs apsiginti?
Klausimas, ar jūs pasirengę, priklauso ne nuo to, kiek išleidžiate. Paprastai tariant, Lietuva – maža šalis. Galėtumėte išleisti nors ir pusę savo BVP gynybai ir vis tiek turėtumėte ribotą skaičių žmonių, pasiruošusių apginti savo šalį.
Svarbiausias klausimas – pasiryžimas. Manau, Lietuva parodė turinti žmonių, pasirengusių ir pasiryžusių apginti savo šalį, o tai man atrodo svarbiausias dalykas iš visų.
Aišku, 2 proc. BVP gynybai labai svarbu, norint parodyti NATO sąjungininkėms, kad rimtai žiūrite į savo gynybą, ir, jei jiems tektų siųsti savo karius ginti Lietuvą, būtų aišku, kad Lietuva pasirengusi juos paremti visomis išgalėmis.
Tai simboliškai svarbu. Tai turės šiek tiek praktinės naudos, bet svarbiausia, kad tai demonstruoja jūsų pasiryžimą ginti savo šalį.
Rugsėjį Rusija ir Baltarusija surengė bendras karines pratybas „Zapad 2017“. Ar manote, kad šis renginys – pratybos prieš galimą ataką?
Pirmiausia, manau, rusai bandė naujas technikas ir įrangą, žiūrėjo, kaip tai veikia tam tikromis sąlygomis. Bet tokio dydžio ir agresyvumo pratybų rengimas taip pat formuoja vakariečių požiūrį į tai, ar gebame apsiginti.
Man atrodo, kad blogiausias įmanoma atsakas iš Vakarų būtų pasakyti, pažiūrėkite, kokios galingos ir modernios Rusijos pajėgos, pažiūrėkite, kokie jie galingi, neturime šansų apsiginti. Atsakymas yra žiūrėti į tai, kaip elgiasi Rusija, ir galvoti, kaip galime jiems taip maksimaliai apsunkinti gyvenimą, kaip jie to siekia mums. Jei rusai ieško mūsų pažeidžiamų vietų, kokios jų pažeidžiamos vietos?
Realybė ta, kad Rusija yra šalis, pereikvojusi savo biudžetą gynybai. Pinigai, kuriuos Rusija sutaupė išaugus naftos kainoms, išleidžiami gerokai greičiau, nei šalis gali sau leisti. Aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga investavo milžiniškus pinigus į gynybą ir mes labai bijojome sovietų jėgos. Bet mes nežiūrėjome už to, nepastebėjome Rusijos ekonomikos silpnumo. Manau, iškilo pavojus pakartoti šį scenarijų. Turime matyti ne tik Rusijos stiprybes, bet ir silpnybes, o jų daug.
Savo ruožtu NATO šalys Lenkijoje pradėjo savo dešimt dienų truksiančias karines pratybas „Anakonda“. Kaip vertinate tokį atsaką Rusijai?
Na, tai atsakymas. NATO turėtų rengti daugiau pratybų, praktikuotis perkelti pajėgas iš JAV į Europą. Kol kas ginkluotosioms pajėgoms kyla problemų judant Europos viduje. Tikiuosi, kad ES spręs problemą, kodėl taip sunku vienoms ES šalių pajėgoms judėti į kitą narę. Yra tokių spragų.
Bet manau, kad NATO turi praktikuotis ir užtikrinti, kad yra pasirengusi nenuspėjamiems ateities įvykiams. Šaltojo karo metu NATO Sovietų Sąjungos stebėtojams visada norėjo pademonstruoti, kad yra rimtai pasiruošusi bet kam ir numalšintų bet kokį norą ją pulti.
Artėjančiuose Rusijos prezidento rinkimuose opozicija rinkėjus skatina boikotuoti rinkimus. Ko tikitės iš rikimų?
Viena vertus, kad ir kiek rinkėjų išreikš savo nuomonę, viešumoje sulauksime visai kitokio, gerokai aukštesnio skaičiaus. Pavyzdys – čečėnų balsai praėjusiuose Rusijos prezidento rinkimuose, viršiję 100 proc. rinkėjų.
Įdomu, ar po rinkimų Vladimiras Putinas atnaujins savo komandą, tai parodytų, kad jis vadovaus paskutinę savo kadenciją; ar toliau dirbs su esama komanda, tai parodytų, kad galime tikėtis kito stagnacijos laikotarpio ir tam tikrų Konstitucijos pakeitimų, užtikrinančių, jog V. Putinas ir toliau liks valdžioje.
Neseniai paaiškėjo, kad aršiausiam Kremliaus kritikui Aleksejui Navalnui uždrausta kandidatuoti į Rusijos prezidentus. Nepaisant to opozicija gana aktyviai dirba, kad paveiktų rinkimus. Ar jų darbai bus vaisingi?
Apie Aleksejų Navalną galiu pasakyti ir gerų ir nelabai gerų dalykų. Dalis jo pažiūrų yra labai nacionalistinės, jis nebūtinai būtų idealus partneris Vakarų pasauliui, jei vis dėlto gautų galimybę dalyvauti prezidento rinkimuose.
Labai žaviuosi Rusijos opozicija, kuri stengiasi dirbti sunkiausiomis ir dažnai pavojingomis aplinkybėmis. Nors jie rodo didžiulę drąsą ir mes turėtume morališkai remti režimo opozicionierius, tačiau dažnai atrodo, kad dabartinėmis sąlygomis jie neturi vilčių įnešti pokyčių į Rusijos politinę dirvą. Aišku, ilgainiui tai gali pasikeisti.
Kaip metėme stebėdami Sovietų Sąjungos griūtį, situacija greitai keičiasi, bet kol kas nepanašu, kad sistema sugrius. Aišku, taip neatrodė iš anksčiau, tačiau 1991 metais tai įvyko. Nedera nuvertinti sistemos galimybės subyrėti labai greitai, jei sąlygos palankios, tačiau nemanau, kad kol kas pasiekėme tinkamas sąlygas.
V. Putinas nėra Michailas Gorbačiovas. Viena vertus, turėtume būti dėkingi M. Gorbačiovui, kad jis nesiryžo naudoti ekstremalios fizinės jėgos, bandydamas išlaikyti Sovietų Sąjungą. Aišku, žinau, kad tiek Lietuva, tiek Latvija patyrė netekčių, todėl šiandien segiu savo neužmirštuolę. Tai puikiai žinau.
Bet jei žiūrėtume, kaip V. Putinas užgniaužė Šiaurės Kaukazo nepriklausomybės siekį, kur matėme dešimtis tūkstančių aukų, tai mums labai pasisekė, kad Sovietų Sąjungą 1991 metais valdė M. Gorbačiovas, o ne V. Putinas.
