Apie situaciją Ukrainoje, Rusijos prezidento V. Putino kalbą ir galimus Kremliaus ateities planus aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ir Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala.
Žinutė ir rusams, ir Vakarams
„Jeigu prieš du mėnesius, kai buvo protestai susiję su Navalnu įgavę pagreitį, ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, bet visoje Rusijoje, mes pradėjome kalbėti, kad va, režimo pabaiga netoli, kad sutrūkinėjo socialinis kontraktas su visuomene. Pradėjome skaičiuoti, kokie čia galimi Rusijos raidos scenarijai.
Šiandien, po poros mėnesių, jau kalbame ir galvojame apie tai, ką gi Rusija darys Ukrainoje, kaip ji toliau elgsis su Lukašenka. Manau, kad per porą mėnesių jis (V. Putinas – aut. past.) pakeitė diskursą, jis pakeitė temas. Jis tą sugebėjo padaryti, reikia pripažinti“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Pasak jo, stiprią retoriką užsienio atžvilgiu V. Putinas savo kalboje pirmiausia orientuoja į vidaus auditoriją, bet žinutė siunčiama ir užsieniui.
„Kad jūs mūsų nepažeminsite, kad jūs mūsų neizoliuosite ir mes toliau turime teisę ir norą būti arbitru Europos saugumo sistemoje. Žinutė Vakarams tokia, ypač tiems Vakarams, kurie vadovaujasi mums daug klausimų keliančia bandymo rasti sugyvenimo su Rusija recepto strategija“, – teigė NSGK pirmininkas.
Per eskalaciją į dialogą ir į derybas. Toks, anot L. Kasčiūno, yra Rusijos santykių su Vakarais planas.
„Tokią strategiją Putinas dabar ir taiko“, – tvirtino politikas.
Rusija žvangina ginklais, nes nebeturi daugiau svertų
Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pirmadienį pareiškė, kad Rusija sutelkė prie Ukrainos sienų ir aneksuotame Krymo pusiasalyje daugiau kaip 150 tūkst. karių.
Visgi vėliau Kremlius atsitraukė. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu ketvirtadienį paskelbė įsaką kariams grįžti į savo dislokacijos vietas iki gegužės 1 d.
Buvo atitraukta Pietų ir Vakarų karinės apygardos, kurios dalyvavo pratybose netoli Ukrainos sienų ir okupuoto Krymo teritorijoje. Pasak S. Šoigu, 41-osios armijos karinė technika, kuri buvo dislokuota Voroneže, netoli sienos su Ukraina, liks.
„Rusija žvangina ginklais ir demonstruoja, kad ji yra pajėgi tokiu būdu sąlygoti geopolitinius procesus“, – teigė L. Kojala.
Visgi, anot RESC direktoriaus, tai gali būti suvokiama ir kaip stiprybė, ir kaip silpnybė.
„Be karinės agresijos šiandien Rusija daugybės svertų Ukrainos atžvilgiu nebeturi, nors prieš pastarąjį dešimtmetį galbūt juos dar turėjo“, – tikino politologas.
Pasak jo, Ukrainos gyventojų nuostatos šiai dienai yra daug labiau provakarietiškos nei anksčiau, Ukraina labiau linkusi stoti į NATO – daugiau nei 50 proc. ukrainiečių palaiko narystę aljanse, prekyba su Rusija sumažėjusi bene trimis ketvirtadaliais.
L. Kojalos teigimu, Ukrainoje gerokai sumažėjo ir rusiškų televizijos kanalų, o jų skleidžiama informacija dabar veikiau suvokiama kaip dezinformacija, o ne draugiškos valstybės žiniasklaida.
„Įvyko daugybė struktūrinių pokyčių, kurie Rusijai palieka iš esmės vienintelį ginklą – tiesiogine to žodžio prasme, – ginkluotę“, – teigė L. Kojala.
Bando Ukrainai pakabinti girną po kaklu
L. Kasčiūnas teigė, kad jei Rusija okupuotų dalį Ukrainos, išlaikyti šią teritoriją jai būtų sunku dėl pasikeitusios Ukrainos visuomenės, kuri kardinaliai transformavosi per šešerius metus. Todėl, anot politiko, Rusijos strategija keliasi į politinį lauką. NSGK pirmininko tvirtinimu, čia Kremliaus užduotys jau septynerius metus išlieka tos pačios.
„Generalinis motyvas <...> iš Rusijos pusės – padaryti viską, kad Kijevas sėstų derėtis su separatistais, pripažintų juos, suteiktų jiems ypatingą statusą, juos amnestuotų, integruotų juos į Ukrainos politinį gyvenimą, tai reiškia, kad Kijevas moka už tą gyvenimą, o Maskva toliau juos kontroliuoja.
Tai yra milžiniška girna po kaklu Ukrainai, kuri leidžia kontroliuoti ne tik vidaus politiką, bet ir visą geopolitinę Ukrainos orientaciją. Supraskime, kad su tokiais regionais, tokiais svetimkūniais kalbėti apie Ukrainos narystę NATO vakariečio akimis būtų labai sudėtinga“, – teigė L. Kasčiūnas.
Narystė NATO – tolima ar artima?
Apie Ukrainos narystę NATO pastarosiomis savaitėmis taip pat kalbama daug garsiau. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis mėnesio pradžioje paragino NATO paspartinti jo šalies stojimo į bloką planą, pareiškęs, kad būtina pasiųsti signalą Rusijai, didėjant įtampai tarp kaimyninių šalių.
„Vien reformos Rusijos nesustabdys, – pabrėžė V. Zelenskis. – NATO yra vienintelis kelias užbaigti karą Donbase [Rytų Ukrainoje]. MAP (narystės veiksmų planas) Ukrainai būtų realus signalas Rusijai“, – teigė V. Zelenskis.
„Gerai, kad tai vėl yra diskusijos objektas, nes narystės veiksmų planas, kaip idėja, kabo jau ilgą laiko tarpą, mažų mažiausiai 13 metų nuo Bukarešto NATO viršūnių susitikimo, kuriame buvo labai aiškiai ir tiesmukai pasakyta, kad Ukraina ir Sakartvelas gali praverti NATO duris kažkada ateityje“, – pasakojo L. Kojala.
Pasak jo, Ukrainos narystės NATO tema turi potencialo būti iš naujo vystoma, iš naujo ieškoma galimybių padėti, L. Kojalos žodžiais, nors ir mažytį žingsnelį į priekį.
L. Kojalos teigimu, Vokietijos ir Prancūzijos atstovai pakartojo, kad Ukrainos narystės perspektyva tolima, tačiau politologas siūlė prisiminti Lietuvos integracijos istoriją.
„Dar iki [Lietuvos] narystės likus keleriems metams, nebuvo būtinai garantuojama, kad tą pavyks įgyvendinti jau 2004-aisiais. Kai kam atrodė, kad tai pareikalaus dar 10–20 metų. Bet galiausiai durys prasivėrė.
Aišku, Ukrainos situacija daug labiau komplikuota, apie 7 proc. jos teritorijos yra okupuota, jau nekalbant apie tai, kad besitęsia atviras karas ir Ukrainos sąlytis su Rusija visuomet buvo artimesnis. Aplinkybės skiriasi, bet pats potencialas narystės susiduria su panašiomis dilemomis kaip ir Baltijos šalys“, – sakė RESC direktorius.
Vakarai nenori veltis į karą
„Viskas labai sudėtinga. Mes žiūrime lietuvių akimis, bet pažiūrėkime vakarų europiečio akimis, pirmiausia prancūzo arba vokiečio akimis“, – teigė L. Kasčiūnas.
Pasak jo, jei mums Ukraina yra ta gynybinė linija, kurią, NSGK pirmininko žodžiais, „mes jaučiame savo širdimi ir protu“, tai daugeliui europiečių tai – Europos periferijos dalis, kurios konflikto židiniai ir liktų lokalaus konflikto rėmuose.
„Ką reikštų vokiečio arba prancūzo akimis Ukrainai suteikimas narystės veiksmų plano ar visavertė narystė? Tai reiškia, kad tu iš esmės importuoji Ukrainos problemas į aljanso vidaus sistemą. Reiškia, kad 5 straipsnis plečiasi į Ukrainą. Čia yra žinia, kuri europiečius verčia labai rimtai svarstyti ir mąstyti“, – sakė politikas.
Ir tokius Vakarų pasvarstymus, L. Kasčiūno teigimu, Rusija puikiai žino ir, eskaluodama konfliktą, paverčia savo įkaite.
„Tai labai sudėtinga situacija, kur išmanevruoti labai nelengva“, – tvirtino NSGK pirmininkas.
„Paklauskit, ar kas nors kokioje nors Prancūzijoje labai norėtų, kad tai taptų visos NATO galvos skausmu. Jie turbūt atsakytų, kad gal geriau pirma išspręskite problemas, po to laukiame jūsų NATO. Bet kaip tu išspręsi problemas, kai niekas Ukrainai nepadeda jų išspręsti. Tai yra labai sudėtingas klausimas ir galvosūkis“, – pridūrė L. Kasčiūnas.
Visa L. Kasčiūno ir L. Kojalos diskusiją apie galimus Rusijos veiksmus ateityje ir kokios sankcijos sustabdytų Kremlių – laidos „Dienos pjūvis“ įraše, kurį rasite teksto pradžioje.
