Savivaldybių biudžetai: Vilnius prieš Lietuvą (I)

Beveik milijardas litų. Tiek pinigų Vilniaus miesto savivaldybė reikalauja priteisti iš valstybės. Nelinkusi dalintis centrinė valdžia tai vadina mėginimu atimti pinigus iš kitų savivaldybių.

Balandžio pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą reikalaudama atlyginti miestui nuostolius. Beveik milijardo litų skola per kelerius pastaruosius metus esą susidarė dėl to, jog Lietuvos sostinės biudžetui tenkanti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis yra gerokai mažesnė negu kitoms savivaldybėms, o sostinės savivaldybei priskirtoms funkcijoms skiriama nepakankamai pinigų.

Beveik tuo pačiu metu grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą – jiems parūpo, ar principai, pagal kuriuos tarp Lietuvos savivaldybių perskirstomos GPM lėšos, atitinka Konstituciją.

Bet yra ir kita medalio pusė: norint kam nors pridėti, paprastai reikia iš ko nors kito atimti. Iš ko ir kiek, kai visų Lietuvos savivaldybių biudžetai skylėti?

Sostinei pabodo būti maitintoja

Vilniui, vienam iš keturių miestų-donorų, pabodo būti kitų Lietuvos  miestų ir regionų maitintoja. Sostinės mero Artūro Zuoko teigimu, valstybė sostinei skolinga 939 mln. litų arba po 1 700 litų kiekvienam vilniečiui. Savivaldybė skaičiuoja, kad vien 2009-2011 metais GPM sostinei turėjo atitekti  542 mln. litų daugiau.

Vilniaus savivaldybė ginčija ir vieną iš savivaldybių biudžetų formavimo principų, pagal kurį dalis trijuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ir Mažeikių rajone surinkto GPM perskirstoma skurdesnėms savivaldybėms.

„Mes ginčijame skaičiavimo metodiką ir norime, kad būtų grąžinti tie pinigai, kurių miestiečiai neteko per 4 pastaruosius metus“, – balandžio pradžioje pareiškė Vilniaus meras A. Zuokas.

Į Vilniaus biudžetą iš tikrųjų patenka tik 40 proc. GPM, surenkamo iš miestiečių. Kitoms trims  savivaldybėms-donorėms atitenka daugiau, o likusioms 56-ioms visas 100 proc. Viena vertus, pagrindinio Lietuvos miesto apmaudas dėl tokios neteisybės ir noras, kad miestui paliekama dalis padidėtų bent iki 45-60 proc., pagrįstas. Sostinė – vienintelė savivaldybė, kuriai paliekama GPM dalis per dešimtmetį nepasikeitė, o kitos savivaldybės-donorės skurdesnėms seserims skiria jau kur kas mažiau. Dar daugiau – iš kadaise buvusių 8 savivaldybių-donorių beliko keturios.

Savivaldybės biudžetui paliekama GPM dalis nuo 2002 metų Vilniaus miestui nepadidėjo (proc.)

Atimti nėra iš ko

Anot sostinės mero, apie galimybes padidinti Vilniui atitenkančių pinigų dalį buvo kalbėta ir su centrine valdžia, tačiau viskas liko kaip buvo. Todėl A. Zuokas teigia manąs, kad premjeras „norėtų, kad Vilniaus miesto situacija būtų bloga“, o GPM proporcijų paskirstymą pavadino „politiniu sprendimu kenkti Vilniaus miesto gyventojams“. Todėl savivaldybei esą neliko kitos išeities apginti miestiečių interesus – tik kreiptis į teismą.

Premjero patarėjas V.Valentinavičius spaudoje suskubo atsakyti,  jog Andrius Kubilius tokius Vilniaus savivaldybės žingsnius vadina viešųjų ryšių akcija, „išimties“ reikalavimu ir mėginimu „atimti“ lėšas iš kitų savivaldybių.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė ministerijos išplatintame pranešime komentuodama Vilniaus savivaldybės sprendimą bandyti atgauti pinigus teismo keliu pripažino, kad Finansų ministerija svarstė „GPM dalies, liekančios Vilniui, galimo didinimo klausimą“, tačiau „atimti iš kitų“ nesiryžo, o valstybės biudžete atliekamų pinigų nėra.

„Turint mintyje, kad kitos savivaldybės tikrai nesutinka „susimesti“ GPM tam, kad Vilniaus biudžetas būtų pilnesnis, padidinus Vilniaus gaunamą GPM dalį tiesiog padidėtų valstybės biudžeto išlaidos“.

O padidėjusi centrinės valdžios skola, tęsia I. Šimonytė,  reikštų tą pačią skolos naštą ar mokesčių didinimus visiems Lietuvos gyventojams.

„Tuo pačiu mero reikalaujamu milijardu padidėtų centrinės valdžios skola. Mat kažkokių savo mistinių išteklių, kuriuos galėtų „duoti“ Vilniaus merui, Vyriausybė neturi“.

Skaičiai, kurių nėra

Finansų ministerija atsakyme Balsas.lt primena, kad ir pati savivaldybė turi gerinti savo finansų valdymą:

„Reikėtų nepamiršti ir priežasčių, dėl kurių dabar Vilniaus miestui kyla problemų. 2007-2008 metais buvo pradedami investiciniai projektai neturint finansavimo šaltinių. 2007 m. skola padidėjo 72 mln. lt, 2008 m. – beveik 100 mln. lt. Per 2010 m. sostinė savo skolą sumažino 19 mln. lt., o per 2011 m. skola padidėjo 112 mln. litų“.

Ta proga Balsas.lt primena, kad pati vyriausybė valstybės skolą taip pat sėkmingai padidino iki beveik 45 mlrd. net ir be esminių investicinių projektų įgyvendinimo, o lėšas atominei elektrinei arba suskystintų dujų terminalui taip pat žada skolintis, nors ir per valstybės įmones.

Vis dėlto akivaizdu, kad palyginti su kitų Lietuvos regionų gyventojais, vilniečiai mokesčių sumoka nepalyginamai daugiau. Sostinės savivaldybė net giriasi, kad 2012 m. vilniečių indėlis į valstybės iždą bus gerokai didesnis už Kauno ar Klaipėdos. Ir jai tenkanti GPM dalis gerokai didesnė negu Šiauliams ar Panevėžiui, nors pastarieji prieš kelerius metus išbraukti iš miestų-donorų sąrašo. O ką jau kalbėti apie kitus...

Savivaldybių-donorų indėlis į valstybės iždą  2012 metais

(Lėšos, kurias Finansų ministerija numato sukaupti valstybės iždo sąskaitoje, Vilniaus m. savivaldybės duomenys)

Tačiau duomenų, kokios yra įvairių Lietuvos savivaldybių biudžeto pajamos vienam gyventojui iš Finansų ministerijos gauti nepavyko. Esą „nekorektiška gretinti Vilnių su daugiau nei puse milijono gyventojų ir kelias dešimtis tūkstančių gyventojų skaičiuojantį mažą miestelį“. Kad toks palyginimas galbūt būtų iškalbingesnis, negu absoliutūs skaičiai, nes parodytų, kiek valstybė išleidžia „Jonui Jonaičiui“, gyvenančiam Vilniuje ir tokiam pačiam „Jonui Jonaičiui“, gyvenančiam, pavyzdžiui, Telšiuose ar Zarasuose, ministerijos atstovų įtikinti nepavyko, nes „šis rodiklis negali būti taikomas lyginant absoliučius skirtumus tarp savivaldybių“.

Todėl teks pasitenkinti absoliučiais skaičiais. Arba skaičiuoti patiems.

Taigi, Vilniuje (543 tūkst. gyventojų) vienam gyventojui iš GPM, atitenkančio savivaldybės biudžetui, tenka 616 litų, Klaipėdoje (177,8 tūkst. gyventojų) – 752, o Panevėžyje (109 tūkst. gyventojų) – 653 lt. Skirtumas nedidelis, bet akivaizdžiai ne sostinės naudai.

Kokios sylės žioji kitų Lietuvos savivaldybių biudžetuose ir kaip siūloma spręsti šią problemą, skaitykite rytoj.