Istorijos suvokimas padeda išsklaidyti šią savaitę vyksiantį NATO viršūnių susitikimą gaubiančią niūrią atmosferą. Prezidentas Emmanuelis Macronas sustiprino savo psichologinį karą prieš „smegenų mirties“ ištiktą Aljansą, pareiškęs, kad Vakarams reikėtų labiau bijoti terorizmo nei Rusijos arba Kinijos. Tuo metu Donaldo Trumpo pirštai tebebus pakibę virš potencialiai pragaištingų jo klaviatūros mygtukų: vienintelė JAV prezidento ūmiai pasiųsta tviterio žinutė galėtų, bent jau visuomenės ir mūsų priešininkų akyse, sužlugdyti Amerikos saugumo garantijas Europai, kurios yra NATO egzistavimo pagrindas.
Visa tai yra rimtos problemos. Tačiau NATO – labai atspari. Aljanso narės gali krūpčioti nuo pono Macrono pastangų atkreipti į save dėmesį, bet jis, palyginus su Ch. de Gaulle'u, yra sukalbamas ir konstruktyvus sąjungininkas.
Turkijos elgesys tampa išbandymu NATO teiginiams, kad ji yra vertybėmis grindžiamas aljansas. Šiaip ar taip, didžiąją dalį Šaltojo karo Ispanija ir Portugalija buvo diktatūros. Graikija ir Turkija taip pat ne visuomet buvo pavyzdingos demokratijos.
Pono Macrono pernelyg apibendrintas požiūris (kurį jis pats mieliau vadintų „vizionierišku“) gali būti gerai įvertintas namuose. Vis dėlto jis nepadeda kurti konsensuso, būtino, kad reikalai judėtų į priekį. Prancūzija pykdo Lenkiją, Baltijos šalis ir netgi Vokietiją. Prancūzijos prezidentas taip pat sudegino savo politinį kapitalą itin nevykusiu sprendimu blokuoti derybų dėl Šiaurės Makedonijos (Balkanų valstybės, kuri per šią savaitę vyksiantį viršūnių susitikimą tikisi sulaukti žalios šviesos savo narystei NATO) stojimo į Europos Sąjungą.
Kol kas Prancūzijos eretiško nusistatymo pagrindinis rezultatas – sugriežtėjęs ortodoksinis atlantizmas Vokietijoje. Vokiečiai nemėgsta prezidento Trumpo, bet jiems dar labiau nepatinka pernelyg susireikšminantys Prancūzijos politikai. Kai JAV administracija sumažino savo indėlį išlaikant NATO būstinę, šį trūkumą Vokietija nedelsdama padengė.
Rusijos puolimas prieš Ukrainą 2014 metais paskatino pavėluotą, bet naudingą NATO atgrasomųjų priemonių sustiprinimą. Sąjungininkų pajėgų rotacijos Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje reiškia, kad bet kokia Rusijos agresija prieš šias šalis kainuotų daug daugiau ir būtų sunkiau įvykdoma, palyginus su padėtimi prieš dešimt metų. Iš dalies tai lemia, kad potencialus Rusijos netikėtas puolimas šiaurės rytų Europoje nebeturėtų patekti netgi į Vakarų valstybėms kylančių pagrindinių problemų dešimtuką.
Tiesa, kad Kremliaus žaidimai pagal principą „skaldyk ir valdyk“ būna atgrasūs ir kai kada – veiksmingi. Rusija atakuodavo Vakarų politines sistemas – ne vien Jungtines Valstijas 2016-aisiais, bet ir Prancūziją (kaip turėtų prisiminti ponas Macronas]. Vis dėlto visam Aljansui Kinija dabar kelia daug didesnę grėsmę negu Rusija. Pekino režimas turi pasaulinių ambicijų, o jo pasiekiama erdvė ir įtaka – gerokai didesnė, nei galėtų apžioti Vladimiro Putino menkstanti galybė, palaikoma pajamomis už naftą.
Vakarų patiriami pagrindiniai iššūkiai – ne kariniai. Jie daugiausiai kyla iš ekonomikos sistemų trūkumų: nešvarių pinigų politikoje, įsivaizduojamo nesąžiningo santykio tarp rizikos ir naudos, taip pat kai kurių sričių didėjančio technologinio atsilikimo nuo Kinijos. To padariniai silpnina santarvę šalių viduje ir tarpusavyje, taip pat sukuria daugybę palankių galimybių mūsų priešininkams. Šios problemos – išsprendžiamos, bet sprendiniai reikalauja gilių apmąstymų ir skausmingų pasirinkimų, kuriuos daugiausiai turi atlikti nacionalinės vyriausybės. Tuo metu pastarosios, švelniai tariant, nelabai pajėgios atremti šį iššūkį.
Tiesa, kad NATO galimybės suteikti pagalbą šioje srityje yra ribotos. Tačiau tikrai nėra sąžininga kaltinti plaktuką, kad jis nėra atsuktuvas.
