Londone šiandien ir ryt bus karšta, vietoj šventinių tostų NATO valstybių lyderiai turės rasti bendrą sutarimą dėl Turkijos, Rusijos ir gynybos finansavimo. O taip pat sutramdyti savo ego, daugiau kalbėti apie bendrą politiką, mažiau apie vidinius politikos išsišokimus. Specialistai sako, kad tai bus rimtas vienybės išbandymas Aljansui siekiant įrodyti savo aktualumą.
Pinigai ir jokio šampano
JAV prezidentas Donaldas Trumpas į Londoną atvyko norėdamas pamatyti įrodymų, kad Europos šalys didina savo išlaidas gynybai. Anksčiau jis ne kartą barė jas už tai, ką vadina veltėdžiavimu Amerikos sąskaita.
NATO pareigūnai tikisi, kad virtinė generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo praėjusios savaitės pranešimų apie išlaidas nuramino D. Trumpą, kuris 2018 metų viršūnių susitikimą sujaukė tūžmingomis tiradomis partnerių Europoje adresu.
J. Stoltenbergas penktadienį pažymėjo, kad kitais metais JAV sąjungininkės Aljanse savo išlaidas gynybai padidins bus 2016-ųjų padidinusios 130-čia mlrd. dolerių (117,9 mlrd. eurų).
Pakeliui į Didžiąją Britaniją D. Trumpas gyrėsi įtikinęs sąjungininkes Europoje didinti išlaidas gynybai.
„Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, NATO sąjungininkių, vykdančių savo įsipareigojimus, skaičius daugiau nei padvigubėjo“, – parašė jis socialiniame tinkle „Twitter“.
NATO narės taip pat sutarė sumažinti JAV įnašo į palyginti mažą Aljanso 2,5 mlrd. dolerių (2,27 mlrd. eurų) darbinį biudžetą viršutinę ribą. Tai reiškia, kad Vokietija ir kitos Europos šalys, išskyrus Prancūziją, mokės daugiau.
D. Trumpas turės galimybę aptarti šias priemones su J. Stoltenbergu, su kuriuo antradienį susitiks pusryčių.
Turkijos prezidentas antradienį taip pat patvirtino, kad nepritars Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams, kol Ankara nesulauks Aljanso paramos dėl kurdų. Prieš išvykdamas į NATO šalių lyderių susitikimą Londone, jis sakė, kad aptars šį klausimą su Lenkijos ir Baltijos šalių vadovais.
O štai „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas pažymi, kad nepaisant visko – NATO yra labai atspari.
„Aljanso narės gali krūpčioti nuo pono Macrono pastangų atkreipti į save dėmesį, bet jis, palyginus su Ch. de Gaulle'u, yra sukalbamas ir konstruktyvus sąjungininkas“, – BNS rašė jis.
Anot apžvalgininko, Turkijos elgesys tampa išbandymu NATO teiginiams, kad ji yra vertybėmis grindžiamas aljansas. Šiaip ar taip, didžiąją dalį Šaltojo karo Ispanija ir Portugalija buvo diktatūros. Graikija ir Turkija taip pat ne visuomet buvo pavyzdingos demokratijos.
Visgi E. Lucasas rašo, kad Vakarų patiriami pagrindiniai iššūkiai – ne kariniai: „Jie daugiausiai kyla iš ekonomikos sistemų trūkumų: nešvarių pinigų politikoje, įsivaizduojamo nesąžiningo santykio tarp rizikos ir naudos, taip pat kai kurių sričių didėjančio technologinio atsilikimo nuo Kinijos. To padariniai silpnina santarvę šalių viduje ir tarpusavyje, taip pat sukuria daugybę palankių galimybių mūsų priešininkams. Šios problemos – išsprendžiamos, bet sprendiniai reikalauja gilių apmąstymų ir skausmingų pasirinkimų, kuriuos daugiausiai turi atlikti nacionalinės vyriausybės. Tuo metu pastarosios, švelniai tariant, nelabai pajėgios atremti šį iššūkį.“
Tiesa, anot jo, kad NATO galimybės suteikti pagalbą šioje srityje yra ribotos. Tačiau tikrai nėra sąžininga kaltinti plaktuką, kad jis nėra atsuktuvas.
Reikalai ne tokie blogi, kaip atrodo
Politologas Linas Kojala kalbėdamas apie „Turkijos problemą“ ir tai, kad jie baugina Baltijos šalis, sako, kad NATO ir Turkijos santykiai yra gana komplikuoti. Tai galima matyti daugelyje dėmenų: ginkluotės iš Rusijos įsigijimo momentai, santykiai su kai kuriomis Europos šalimis.
„Tiesa, tai savaime nereiškia, kad situacija yra tokia bloga. Susitarti galima ne tik NATO lyderių susitikime, bet ir vėliau. Tai galima padaryti pakankamai greitai. Tam tikra prasme tai yra politinė pozicija, kuria norima patraukti dėmesį [bauginimas nepritarti Baltijos šalių gynybos planų atnaujinimui] Bet, žinoma, tai nėra tas gestas, kuris stiprina solidarumą, kai jo labai reikia“, – sakė politologas.
Anot jo, NATO viduje šiuo metu yra nemažai dilemų.
„Sakyčiau yra du dėmenys, vienas jų – praktika. Veiksmai kariniame lygmenyje, gynybos, integravimo ir bendradarbiavimo srityje viskas tikrai yra gerai, matome daug naujų NATO sukurtų svarbių atsakomybių. Tarkime, priešakinio bataliono dislokavimą Baltijos šalyje ir Lenkijoje, oro erdvės saugumo stiprinimą mūsų regione, deklaracijas NATO viršūnių susitikime, kurios kalba apie solidarumą ir bendrystę. Tokie praktiniai dalykai atrodo tikrai neblogai“, – sakė L. Kojala.
Visgi, pasak jo, lyderių bendravime yra šiokių tokių problemų, kurios rodo, kad jie NATO, be kitų dalykų, sprendžia ir savo vidaus problemas.
„Macrono tezės arba Erdogano pasisakymai nebūtinai yra nukreipti į NATO, bet daugiau į vidaus reikalus“, – svarstė politikos mokslų specialistas.
Tai, kad Turkija atsisuko į Baltijos šalis, pasak specialisto, susiję su NATO darbotvarke, nes būtent dabar turėtų būti svarstomi NATO gynybos planų Baltijos šalims papildymai, atnaujinimai. „Tai neturėtų kelti abejonių, papildomų svarstymų. Tokiu būdų pritraukiamas dėmesys savo klausimams“, – sakė politologas.
Anot jo, Turkija nebūtinai yra didžiausia NATO problema šiuo metu.
„NATO pirmiausia turi atsakyti į strateginio lygmens klausimus dėl savo tolesnio egzistavimo ir, kad tam tikslui pritartų visos valstybės. Nes dabar, matyt, paklodės tampymo į skirtingas puses metas, atskiroms šalims išreiškiant savo nacionalines pozicijas ir pamirštant, kad Aljanso stiprybė yra solidarumas ir kolektyvinė gynyba. Taigi, nesakyčiau, kad būtinai Turkija yra didžiausia bėda. Yra ir kitų šalių, kurios elgiasi panašiai. Tik tiek, kad Turkijos veiksmai yra griežčiau išreiškiami arba kontroversiškiau vertinami“, – sakė politologas.
Turkija nepatikima narė
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) vadovė Margarita Šešelgytė sako, kad Turkijos pareigūnai lyg ir paneigė gandus, jog blokuos Baltijos šalių gynybos planų atnaujinimą [antradienį popiet Turkijos prezidentas tai patvirtino]. Visgi, anot specialistės, reikia atsižvelgti į Turkijos interesus, o toks pareiškimas yra ne kas kita, bet derybinis momentas, korta.
„Turkai turi savo siekius šiame NATO viršūnių susitikime ir tie siekiai susiję su vienos iš kurdų organizacijos įtraukimu į teroristų sąrašus. Antras dalykas, kalbama apie tai, kad Turkija bandys užsitikrinti finansavimą pabėgėlių perkėlimui į Siriją, į naujai užimtas teritorijas. Tai kontroversiškas klausimas ir didžiosios valstybės: Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija nemano, kad tai, ką Turkiją padarė – teisinga. Taigi, ši valstybė susidurs su dideliu skepsiu. Gali būti, kad Turkija grasina labai rimtais dalykais bandydama gauti sau naudingų nuolaidų. Man atrodo, kad sveikas protas nugalės, nes NATO rytinio flango gynyba svarbi visai organizacijai“, – sakė politologė.
Anot, M. Šešelgytės, kalbant apie Turkiją, yra svarbūs ne tik šios šalies santykiai su Rusija.
„Į Turkiją galima žvelgti per kelias dimensijas. Viena jų – stiprėjantis autoritarizmas toje šalyje, o štai NATO yra demokratiška organizacija. Kyla problemų. Stojimo į NATO kriterijuose yra aiškiai įvardyta sąlyga – demokratinis valdymas. Turkija nėra tokia valstybė. Antras dalykas yra tai, kad kartu su autoritarizmu stiprėja ir parama islamui. Stiprėja proislamistinės nuotaikos tiek visuomenėje, tiek vyriausybėje. Tai, svarbus elementas, nes dauguma NATO valstybių yra krikščioniškos. Kyla klausimas ar Turkija nenusigręžia nuo Vakarų, nesuka link islamiškojo pasaulio“, – svarstė M. Šešelgytė.
Pasak jos, svarbus dalykas yra ir besikeičianti dinamika regione, galių balansas.
„Panašu, kad Turkija suprato savo svarbą regione, žaidžia savo žaidimus ir tai daro nesitardama su NATO partneriais. Klausimas ar taip turėtų būti? Jei Turkija įsivelia į konfliktą, ji gali prašyti aktyvuoti 5 kolektyvinės gynybos straipsnį, ir per Turkiją [į konfliktą] gali įsivelti ir kitos valstybės, o to – nenorima“, – aiškino politikos mokslų specialistė.
Anot jos, būtent apie tai kalbėjo ir Prancūzijos prezidentas, minėdamas „NATO smegenų mirtį“.
Žinoma yra ir Rusijos klausimas. „Turkija autoritarėja, o Rusija yra svarbus žaidėjas ne viename regione. Taigi, jų interesai vis dažniau sutampa. Reikšmės turi stiprūs prekybiniai ryšiai tarp Rusijos ir Turkijos, net ir gynybos sektoriuje. Turkija perka ginkluotę ne iš NATO partnerių, bet iš Rusijos. O ginkluotės pirkimas yra politinis sprendimas, įsipareigojimas, sąveikumo klausimas. Tai, kad JAV išbraukė Turkiją iš F-35 projekto, parodė, kaip svarbu tai yra [ginkluotės pirkimas iš Rusijos]“, – svarstė M. Šešelgytė.
Pasak jos, Turkija tapo nebepatikimu NATO partneriu. Visgi tai nėra pati didžiausia NATO problema.
„NATO dramblys kambaryje, apie kurį nenori niekas kalbėti, yra valstybių tarpusavio santykiai. Čia yra visa paletė: nuo gynybos finansavimo iki nekoordinuojamų sprendimų, tarkime JAV vienašališkas sprendimas atitraukti savo pajėgas iš Sirijos. Taip pat ir Irano, Rusijos klausimai, kur vieni mano vienaip, kiti kitaip. NATO viduje yra išsiskyrę požiūriai“, – kalbėjo TSPMI vadovė.
Politologė įsitikinusi, bet kokia kibirkštis ir nesutarimas NATO viduje naudingas Rusijai, o idėja, kad NATO gali neginti tam tikro regiono, jiems skamba dar patraukliau.
