Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis prieš mėnesį Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje surengtoje konferencijoje Druskininkuose pristatė LRT pasiekimus: gerėja laidų kokybė, didėja vartotojų auditorija ir įstaigos pajamos, visuomeninis transliuotojas labiau įsiklauso į visuomenės reikmes bei lūkesčius. LRT vadovas didžiavosi ypač informacinėmis laidomis: jos esą parodo visuomeninio transliuotojo objektyvumą, dalykinę kompetenciją, aukštus profesinės raiškos standartus.
Vargu ar reikėtų abejoti, kad tokie projektai, kaip įvairūs dainų ir šokių „dešimtukai“, prisideda prie įstaigos pajamų didinimo. Tačiau kiek jie susiję su įstatymo pavesta visuomeninio transliuotojo misija, kurią čia, kaip atrodo, įkūnija tokios subtiliu humoru ir didaktiniu veržlumu trykštančios asmenybės kaip Jurijus Smoriginas, galima, žinoma, ir ginčytis.
Vis dėlto šis straipsnis – ne apie tai. Visuomenininko transliuotojo programų tinklelis – LRT tarybos galvos skausmas, o iš dalies – ir jos charakteristika. Čia norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną LTV raiškos epizodą, kuris, mano nuomone, būdingai atspindi šios įstaigos sampratą apie jos misiją ir profesinę atsakomybę.
Prieš savaitę suskambo tarnybinis telefonas. „Čia – „Panorama“. Šiandien rengiame reportažą apie Šilutės rajone esantį Hugo Šojaus dvarą, kuris yra apleistas, nyksta. Nors techninis projektas finansavimui gauti yra parengtas, tačiau ES struktūrinių fondų finansinė parama jam neskiriama. Norėtume jūsų komentaro: kodėl Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) nefinansuoja kultūros paveldo objekto, įrašyto į Lietuvos tūkstantmečio programą?“ – girdėti ragelyje malonus kolegės žurnalistės iš nacionalinės Lietuvos televizijos balsas.
Išgirdęs šį platų, painiai ir nekonkrečiai suformuluotą klausimą, kolegės pasiteiravau: ar esate susipažinusi su nustatyta ES paramos skyrimo tvarka ir keliamais reikalavimais? Žurnalistė buvo sąžininga: „Ne, nieko apie tai nežinau. Tačiau mes norėtume jūsų komentaro“.
Kadangi sprendimai dėl projektų finansavimo iš 2004-2006 m. ES paramos biudžeto jau seniai priimti ir pagrindinis dabarties rūpestis – suskubti paskirstytas paramos lėšas laiku panaudoti (faktiškai, iki 2008 m. rugsėjo, todėl laiko kai kuriems projektams iš tiesų likę labai mažai), o ne tuščiai svajoti, kad jau sykį paskirstytos jos būtų dar kartą kažkaip iš naujo svarstinėjamos (kokiu pagrindu?), kolegei pasakiau: prašom atvykti, paaiškinsiu kaip veikia ES paramos skyrimo mechanizmas, koks čia yra LVPA vaidmuo ir kokios aplinkybės lėmė, kad H. Šojaus dvaro atkūrimo projektui finansinė parama paskirta nebuvo, bet jis tapo įrašytas į sąrašą rezervinių projektų, kurie gautų finansavimą tuo atveju, jeigu ne visi paramos pinigai būtų panaudoti.
Susitinkam. Kolegei paaiškinu, kad 2004-2006 m. finansinio laikotarpio turizmo projektų kategorijoje buvo gauta net 191 paraiška, pretendavusi į 1,146 mlrd. Lt paramą, o ES struktūrinių fondų parama pagal šią priemonę siekė tik 300,9 mln. Lt. Tad sutartys dėl projektų finansavimo galėjo būti pasirašytos vos su ketvirtadaliu pareiškėjų, gavusių pačius aukščiausius įvertinimus.
Šilutės rajono savivaldybės administracijos projektas dėl H. Šojaus dvaro pritaikymo turizmo reikmėms, kurio bendra projekto verte – 13,744 mln. Lt, o prašoma paramos suma – 9,945 mln. Lt, buvo pripažintas tinkamu finansavimui gauti ir pasiūlyta jam skirti 8,391 mln. Lt. Projekto svarba, nauda, jo įgyvendinimo suplanavimas, organizavimas bei valdymas buvo įvertinta 46 balais iš 100 galimų, taigi truputį mažiau nei 50% nustatytų kriterijų potencialo.
Projektas pasirodė esąs pakankamai geras, kad patektų į pirmąjį geriausiųjų projektų trečdalį, tačiau nepakankamai įvertintas, kad pakliūtų tarp 45 geriausiųjų, su kuriais buvo pasirašytos sutartys dėl jų finansavimo ES paramos lėšomis. Todėl H. Šojaus dvaro atkūrimo ir pritaikymo turizmo reikmėms projektas tapo įrašytas rezervinių paraiškų eilės pradžioje.
„Na, gerai, – toliau domėjosi korespondentė, – o į ką atsižvelgiama apskritai vertinant projektus?“
Atsakiau, jog vertinama jų socialinė svarba, nauda, taip pat projektų vykdytojų organizacinis bei dalykinis potencialas. Gali būti geras, svarbus ir naudingas projektas, bet išryškėti nedideli vykdytojų administraciniai bei organizaciniai gebėjimai. Tokiais atvejais panašių projektų įvertinimai taip pat patiria tam tikrų nuostolių ir jiems sunkiau konkuruoti su tais, kurie geba parodyti itin aukštas projektų valdymo kvalifikacijas.
Drauge atkreipiau kolegės dėmesį į tai, kad LVPA nėra ta institucija, kuri priiminėja sprendimus dėl projektų finansavimo. Lietuvos verslo paramos agentūra tėra vykdančioji institucija, kurios funkcijos – pagal nustatytus kriterijus atlikti projektų vertinimus, vykdyti jų priežiūrą ir kontrolę. Agentūros parengtos projektų vertinimo ataskaitos pateikiamos projektų atrankos komitetui (tarp jo narių nėra nei vieno LVPA atstovo!), kuris savo ruožtu teikia rekomendacijas ūkio ministerijos vadovybei. Vadovaudamasi projektų atrankos komiteto rekomendacijomis ir paraiškų vertinimo ataskaitomis, ūkio ministerijos vadovybė priima sprendimą dėl paramos skyrimo.
Į žurnalistės pastabą, esą man, „kaip kultūrininkui“, nejaugi „nesvarbu“, kad „apleistas ir griūva kultūros paveldo objektas“, įrašytas į „Lietuvos tūkstantmečio programą“, atsakiau, kad mano asmeninė nuomonė čia neturi jokios reikšmės, kadangi projektai vertinami pagal objektyvius kriterijus, bet ne pagal „kultūrininkų“ norus ar abstrakčius pamąstymus. Tačiau pabrėžiau, kad projektas perspektyvų turi: jeigu projekto svarbą pripažins Klaipėdos regiono plėtros taryba ir projekto vykdytojai kreipsis dėl ES paramos skyrimo iš 2007-2013 m. finansinio laikotarpio lėšų, jie turi visas galimybes gauti finansavimą ne konkurso tvarka.
Tiek informacijos turint, bent vidutinių gabumų žurnalistui, man regis, yra įmanoma suprasti kodėl nebuvo pasirašyta sutartis dėl paramos skyrimo H. Šojaus dvaro projekto įgyvendinimui ir koks yra LVPA vaidmuo, skiriant ES paramą.
Tačiau „Panoramos“ „formate“ pasirodžiusi viena iš „plienines ledi“ imituojančių vedėjų jau pirmu sakiniu išrėžė: „Unikalus Hugo Šojaus dvaras Šilutėje negauna struktūrinių fondų paramos, nors yra kultūros paveldo vertybė, įtraukta į Lietuvos tūkstantmečio programą. Neskirianti finansavimo agentūra (!!! – V.V.) teigia, kad neverta kišti pinigų, jei mato, jog vieninteliam Mažojoje Lietuvoje išlikusiam dvaro kompleksui prireiks valstybės paramos ir ateityje.“
Teisybės dėlei čia dera pažymėti, kad, aiškindamas žurnalistei kaip veikia projektų atrankos mechanizmas, buvau pastebėjęs, jog viena svarbių projektų vertinimo dedamųjų yra kuriamų objektų potencialas generuoti lėšas ir laiduoti jų išsilaikymą projektus jau įgyvendinus. Vis dėlto ši pastaba buvo pasakyta visai kitam kontekste, kalbant apie projektus apskritai, bet ne apie konkretų H. Šojaus dvaro projektą, nepaisant to, kad šis principas bent iš dalies galioja ir šiam projektui. Tačiau teiginys, jog į šį objektą „neverta kišti pinigų“, nes „prireiks valstybės paramos ir ateityje“ yra visiškai dezinformuojantis ir tai ne „finansavimo neskiriančios“ agentūros, bet pačios LTV tvirtinimas. Tai, kad minėtas projektas gavo nepakankamą finansinei paramai gauti ekspertų įvertinimą, matyt, lėmė ne šis vienas, bet ir daugelis kitų faktorių.
„Esam nustebę, kodėl projektas nefinansuojamas“, – „Panoramos“ žiūrovus, reportažo iš Šilutės autorių valia, toliau graudina Nerijus Gricevičius, Šilutės rajono savivaldybės Planavimo ir plėtros skyriaus vyr. specialistas. Žiūrovai, aišku, nežino, tačiau Šilutės rajono savivaldybės administracijos atstovai ir „Panoramos“ korespondentai tai, be abejo, žino. Žurnalistams apie visa tai ne tik pasakiau žodžiu, bet netgi raštu įteikiau svarbiausių faktų, liečiančių H. Šojaus dvaro projektą, suvestinę. Tačiau štai ką jie parodė.
Ir ne tik parodė, bet šią dezinformaciją, tiesa, truputį kitaip orkestruotą, išplatino dar ir per portalą Delfi.
Būdinga, kad visa dalykinė, faktais grįsta ir žurnalistams pateikta informacija, tiek iš „Panoramos“ siužeto, tiek iš pranešimo „Delfi“ portalui, buvo išbraukta, o paliktas vien iš konteksto ištraukos nuomonės fragmentas, kaip savotiško diletantizmo ar įžūlaus biurokratiškumo iliustracija.
Natūralus klausimas: kam viso to reikia? Ko siekiama beprasmiškai kurstant aistras? (Reportažo moralas: štai į dienos šviesą išvilkti biurokratai, „žlugdantys“ kultūros paveldo apsaugą, nežinia kam ir kaip eikvojantys ES paramą!) Ar nebūtų paprasčiau žmones apie ES paramos kryptis ir jos skyrimo kriterijus tiesiog informuoti, o ne ieškoti sensacijų ten, kur jomis nė nekvepia? Pagaliau kaip toks reportažas vertintinas – kaip profesionalumo stoka ar kaip neskaidriai funkcionuojančios ir nesąžiningai pareigą atliekančios žiniasklaidos profesinės raiškos epizodas?
Yra daug nuomonių apie objektyvumą, bet sąžiningumo sąvoka ilgesnę laisvos spaudos patirtį turinčių šalių žiniasklaidos praktikoje, paprastai, suprantama vienodai:
* Straipsnis arba reportažas parengtas nesąžiningai, jei praleisti reikšmingi ir ypatingai svarbūs faktai.
* Straipsnis arba reportažas parengtas nesąžiningai, jei menkavertė informacija pateikiama kaip ypač svarbi.
* Straipsnis arba reportažas parengtas nesąžiningai, jei jame sąmoningai ar nesąmoningai klaidinami ar apgaudinėjami skaitytojai, klausytojai ar žiūrovai.
* Straipsnis arba reportažas parengtas nesąžiningai, jei reporteris perša savo pažiūras ar principus subtiliai juos pridengdamas.
LRT taryboje yra didelę profesinio darbo patirtį turinčių žurnalistų: Rimvydas Valatka, Romas Sakadolskis, Edmundas Ganusauskas, Gediminas Ilgūnas. Ten posėdžiauja ir daugiau profesiniam sąžiningumui, manyčiau, neabejingų asmenybių: rašytojas Marcelijus Martinaitis, režisieriai Gytis Lukšas ir Saulius Vosylius, politologas Alvydas Jokubaitis, gamtosaugininkas Romas Pakalnis ir kiti.
Kaip manote, gerbiamieji LRT tarybos nariai, kiek tokia „informacinių“ laidų kūrimo praktika iš tiesų dera su deklaruojamais LRT principais ir tuo pasididžiavimu, su kuriuo LRT generalinis direktorius viešai kalba apie visuomeninio transliuotojo informacinių laidų kokybę bei patikimumą?
