Praėjusią savaitę Lietuvą gelbėti vėl pasisiūlė Gediminas Kirkilas. Žmogiškai žiūrint - drąsu ir net įžūloka. Visai neseniai pretendentas į gelbėjimo rato statusą tapo ketaus luitu po socdemų partijos kaklu. Net tie, kas vis dar balsavo už jo partiją, reitinguodami nuspyrė iš pirmos vietos sąraše į trečią.
Drąsą ir pasiaukojimą buvusiam premjerui turbūt įkvėpė ne tik papsima pypkutė. Jos skleidžiami dūmai taip negriaužia akių, kaip tą daro ašarinės dujos arba socialdemokratų lyderio pažadų turinys. Aišku, įsidrąsinti buvusiam premjerui padėjo kiaušiniai, pamarginę Seimo langus, bei juos pramušę akmenys. Tvirtai jaustis bei kikenti į kumštį skatina ir tai, kaip greitai naujoji Vyriausybė prisigamino priešų net ten, kur galėjo turėti sąjungininkų. Nekartodama senų konservatorių klaidų LSDP nelaukia naujų rinkimų išvakarių ir jau dabar pasiskelbė formuojanti šešėlinį kabinetą bei alternatyvią programą.
Patyręs kompartijos propagandos skyriaus augintinis nepuolė ieškoti originalių sprendimų. Tiesiog prisiminė seną instrukciją – jei meluoji, meluok įžūliai. Perfrazuojant – jei žadi, žadėk be stabdžių. Juk juos, kaip patvirtins bet kuris „kelių erelis“, sugalvojo bailiai.
Pirmiausia nutarta, jog reikia vėl kartoti seniai duotus ir esant valdžioje netesėtus pažadus. Kaip ir prieš aštuonerius, ir prieš ketverius metus, socialdemokratai siūlo kuo greičiau įvesti gyventojų pajamų mokesčių progresinius tarifus. Netgi europine patirtimi remiasi. Jos turbūt pasisėmė tik dabar, nes, būdami valdžioje dvi kadencijas, rado tūkstantį priežasčių to nepadaryti.
LSDP ūmai panoro įvesti ir skirtingą nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims priklausomai nuo turto vertės. Mat dabar tai, mokesčių didinimo fazėje, populiaru ir gražiai skamba. Esant valdžioje, kai buvo laikas tą padaryti - irgi, matyt, trukdė „tamsios jėgos” bei koks nors žydų ar masonų sąmokslas. Valdžioje buvę socdemai juk visai nenorėjo nekilnojamojo turto supirkinėtojams ir spekuliantams sudaryti šiltnamio sąlygų. Bet sudarė. Taip jau, matote, išėjo - išpūstos būsto kainos užkrautos ant tūkstančių paskolas paėmusiųjų pečių. „Atsibudę“ socdemai juos dabar pribaigtų. Mokestis, įvedus jį dabar, paskatins nekilnojamąjį turtą pardavinėti ir vertės kritimas padarys prasiskolinusius jo savininkus elgetomis. Gerai, kad tai ir vėl tik populistiniai riksmai, o rimtai vertinti šiandieninių socdemų, kai jie ne valdžioje, pažadus yra tiek pat prasmingas užsiėmimas, kaip investuoti į buvusį EBSW ir šiandieninį „flyLAL“ koncernus. Patikėjai? Taip tau ir reikia – tikėk ir lauk, ir būk ramus.
Toliau savo parengtoje „gelbėjimo nuo dešiniųjų“ programoje socialdemokratai ilgai galvos sau nesuko – paskelbė, kad viską darys tiesiog atvirkščiai. Iškart sugrąžins panaikintas lengvatas smulkiajam ir vidutiniam verslui, sumažins mokesčius ūkininkams, neapmokestins pensijų, socialinių išmokų.
Taip pat esą grąžins pridėtinės vertės mokesčio lengvatinį tarifą vaistams, knygoms, laikraščiams ir kitiems periodiniams leidiniams, maisto produktams, šildymui ir keleivių vežimo paslaugoms savivaldybių nustatytais maršrutais. LSDP siūlo sumažinti degalų akcizą, peržiūrėti akcizus degtinei ir alui. Taip įsibėgėjus su pažadais dar beliko paskelbti, kad visiems bus sugrąžinta tai, ką dešinioji Vyriausybė sugebės atimti. Kodėl nepažadėjus?
Visam tam, jei vėl patikėsime rože prisidengusiųjų lozungais, tereikia smulkmenos – grąžinti G. Kirkilą į premjero postą. Pinigai jiems ne problema. „Pinigų reikia? Pinigų yra!“ – kažkada (irgi jų valdymo laikais) skelbė „Sekundės“ bankas, EBSW ir kitos finansinės piramidės. Tą patį dar visai neseniai, socialdemokratų vyriausybėms linksint galvomis, aiškino Lietuvos oro linijų kompanijos parceliuotojai.
Keista, kad socdemai dar nepažadėjo greitai įvesti euro. Juk jau irgi buvo žadėję. Argi galima pamiršti graudžias ir įsižeidusias Algirdo Mykolo Brazausko ir jo ministerių fizionomijas, kai prieš porą metų nepavyko apmulkinti Europos Komisijos?
Kodėl nepamėginus dar kartą? Juk EK ką tik įspėjo, kad valdžios sektoriaus deficitas Lietuvoje šiemet sieks 3 proc. BVP, kitąmet 3,4 proc. ir viršys Mastrichto sutartyje numatytą ribą. O jei taip nutiks – euro ir vėl nebus. Visi paėmę paskolas šia valiuta toliau drebės dėl devalvacijos, o mūsų žadėtojai kaltins Europos biurokratus.
Bet tai tik grynai finansinė dalis. Dar smagiau būtų, jei G. Kirkilas, kad visai visiems patiktų, pažadėtų įvykdyti liustraciją, priimti naują teismų įstatymą ir kovoti su monopolijomis, užtikrinti šalies energetinį saugumą, išvalyti nuo veltėdžių ir vestuvių generolų bei pulkininkų šalies specialiąsias tarnybas.
Kodėl netgi darsyk nepažadėjus atsistatydinti iš gelbėtojų, jei nesumažės korupcija. Nesikuklinkite, Gediminai, pažadėkite viską, kam ligi šiol visomis išgalėmis priešinotės ir trukdėte. Viską, dėl ko apgavote. Tik papildykite savo pažadus kai kuriomis mažytėmis sąlygomis – kad būtų aiškiau.
Pavyzdžiui, pasakykite, jog tam, kad pažadai ir gelbėjimo operacija būtų įgyvendinti, reikia grąžinti į premjero patarėjus ar į kitas reikšmingas pareigas vyriausiąjį ir nepakeičiamiausiąjį iš Lietuvos „valstybininkų“ - Albiną Janušką. Argi neakivaizdu, kad tik su jo patarimais galima strategiškai apgauti net pasaulinę ekonomikos krizę?
Laikas, žmonių užmaršumas, finansinės bėdos ir gerai pakabintas liežuvis gal ir padės įveikti smulkią kliūtį – rasti tais pažadais dar tikinčiųjų, kurie norėtų būti išgelbėti. „Dujotekanai“, „Leo LT“ bei „Maximai“ pavojus kol kas negresia ir prie naujosios valdžios. O norėdami įtikinti dar ką nors, šluostykite dulkes nuo senų plakatų, kol jų galutinai neperpiešė Algirdas Paleckis ar Mindaugas Murza.
LAISVOJI BANGA
