Vietą, kur jis baigėsi, balsas.lt žurnalistams pavyko surasti. O apie visa kita tegul pasakoja tų įvykių dalyviai ir liudininkai.
Nežinojo net patikimi gynėjai
Lietuva jau 23-iąjį kartą mini tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną. Tačiau ir beveik ketvirčio amžiaus nepakanka atskleisti visas to meto įvykių detales. Portalo balsas.lt žurnalistai, prieš kurį laiką kartu su įvykių epicentre buvusiais tų dienų liudininkais atskleidę kai kurias menkai žinomas detales, šį kartą leidosi ieškoti tunelio, kuriuo mirtino pavojaus akimirką iš sovietų kariuomenės atakuojamų Parlamento rūmų būtų galėjusi pasitraukti aukščiausi Lietuvos vadovai, bent jau dalis gyvų likusių deputatų ir Aukščiausiosios Tarybos (AT) gynėjų.
Gandas apie tunelį, tomis rūsčiomis 1991-ųjų sausio dienomis iškastą nuo Seimo rūsio iki inžinierinių tinklų kolektoriaus, glūdinčio po žeme netoli Parlamento rūmų, redakciją pasiekė senokai. Tačiau puse lūpų užsimindami, kad tai visai ne mitas, žinantys apie paslaptingą kelią Parlamento gynėjai ir kai kurie politikai vis nesiryždavo apie jį papasakoti. Sakydavo, kad dar per anksti. O daugelis kitų, tarp jų net labai patikimi Parlamento gynėjai, apie jį net nežinojo.
„Vaikščiojo visi per vienintelį laisvą paliktą tarpą nuo Neries upės pusės – per kiemelį, kuris buvo neužbarikaduotas. Pro čia ir visi AT deputatai ateidavo, ir užsienio delegacijos atvažiuodavo“, – prisimena vienas iš AT gynėjų savanoris Gasparas Genzbigelis, į Parlamentą atėjęs sausio 10 d., ir išbuvęs jo viduje iki vasario 28 d. Tačiau ir jis, vadovavęs vienai iš grupelių, tikrinusių, kad į Parlamento rūmus nepatektų nepatikimi asmenys, apie kasamą tunelį nežinojo.
„Žinojau, kad rūmų kieme buvo ketinama gręžti gręžinį – maždaug toje vietoje, kur dabar įvažiavimą į Seimo kiemelį užstoja vadinamasis šlagbaumas. Nuo to gręžinio turėjo būti nutiestas vamzdis iki Seimo vandentiekio sistemos. Tai turėjo būti rezervinė vandens tiekimo sistema, jeigu sovietai būtų apsupę rūmus ir užsukę vandenį. Ir ventiliaciją dirbtinę buvome įrengę. Mes net neabejojome, kad Seimas bus puolamas – kiekvieną naktį laukėme. Galvojome, kad bandoma mūsų budrumą susilpninti, ištaikyti momentą, kai prie Seimo žmonių sumažės. Toks neapibrėžtumas tęsėsi gana ilgai. Ir tik vėliau, kai paaiškėjo, kad puolimo nebus, gręžinio idėjos buvo atsisakyta. Bet negirdėjau, kad būtų kasamas ar planuojama kasti tunelį“, – sakė Sausio 13-osios medaliu apdovanotas Parlamento gynėjas.
AT gynėjas Gasparas Genzbigelis Vilniaus būrio štabe (asm. archyvo nuotr.)
A. Nasvytis: reikėjo ne brėžinių, o žinoti, kur „įsikirsti“
Kad tunelio tikrai būta, portalui balsas.lt patvirtino ir vienas garsiausių mūsų šalies architektų, pirmasis nepriklausomos Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis. Anot jo, tunelį rausę Parlamento rūmų gynėjai su greta besisukiojančiu statybos ir urbanistikos ministru (1990-1992 m.), kuris buvo vienas iš tuometės AT rūmų projekto autorių, beveik nesikonsultavo.
„Nebuvo kada konsultuotis. Ir kur „įsikirsti“ į kolektorių jokių brėžinių nereikėjo. Jiems svarbu buvo žinoti, kurioje vietoje pradėti kasti ir į kurią pusę raustis, kad pasiektų kolektoriaus ventiliacijos šachtą. Vietoje reikėjo žiūrėti ir matuoti, nes buvo kasama iš pastato vidaus, iš rūmų“, – prisimena A. Nasvytis. Paklaustas, kur toliau būtų ėję žmonės, tuneliu patekę į kolektorių, vienas garsiausių Lietuvos architektų sakė, kad išėjimai buvo keli.
„Vienas išėjimas iš kolektoriaus – kitoje pusėje Gedimino prospekto, prie tunelio, kuriuo dabar automobiliai važiuoja, maždaug ten, kur dabar vadinamasis Seimo bendrabutis pastatytas“, – pasakoja vienas garsiausių Lietuvos architektų A. Nasvytis. Kitas – į Neries upės pusę.
Architektas Algimantas Nasvytis (nuotr. „Fotodiena.lt“ / Audriaus Bagdono)
Reikėjo slapto išėjimo
Apie paslaptingąjį kelią sutikusio papasakoti tuomečio Krašto apsaugos departamento (KAD) generalinio direktoriaus, Laikinosios gynybos vadovybės nario Audriaus Butkevičiaus teigimu, iš karto po sausio 13-osios buvo pradėta ieškoti galimybės išeiti iš Parlamento rūmų nepastebėtiems priešininkų. Todėl ir buvo nutarta išrausti tunelį.
„Po sausio įvykių, kai Parlamentas buvo apsuptas gynybiniais įtvirtinimais, o aplinkui buvo gana daug sovietų kariškių, mums reikėjo rasti būdą įnešti į Parlamentą ir išnešti iš jo reikalingas medžiagas, kai kada ir ginklus, reikėjo išsiųsti žmones į užduotis taip, kad stebintys išorėje nematytų, kas vyksta. Aš ir pats porą kartų naudojausi šiuo tuneliu, kai važiavau susitikti su svarbiais asmenimis, pavyzdžiui, lenkų „Solidarumo“ karinio sparno organizacijomis aptarti galimybių rengi mūsų karius jų stovyklose. Man reikėjo, kad priešininkai negalėtų stebėti šių susitikimų, ir kai išeidavau tuneliu esantiems išorėje atrodydavo, jog tuo metu esu rūmuose. Tai buvo aktualu ir kitiems politikams“, – aiškina A. Butkevičius.
Tunelį rausė pasieniečiai
„Pro rūmus ėjo didžiulis gelžbetoninis kolektorius – stačiakampio formos „vamzdis“, kurio plotis beveik 3 metrai, aukštis irgi kone toks pat. Juo buvo nutiestos elektros, vandentiekio komunikacijos. Vienas jo galas rėmėsi į Neries upę“, – mažai kam žinomas detales atskleidžia A. Butkevičius.
Pasak jo, kartu su broliais architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, kurie buvo AT pastato projekto autoriai, jie nustatė, kurioje rūmų vietoje reikėtų kasti, kad pakliūtų į šį kolektorių, atitvėrė tą vietą ir pradėjo rausti.
„Tunelį kasė Virginijaus Česnulevičiaus (buvęs KAD Pasienio apsaugos skyriaus viršininkas, Sausio įvykių metu AT gynybos vadovybės narys, miręs 2008 m. – red. past.) vadovaujami vienos pasienio užkardos vyrai. Radome ir specialistą, kuris mokėjo statyti požeminių konstrukcijų sutvirtinimus, kurių reikėjo, kad neįgriūtų gruntas. Tunelis, kurį išsikasėme iki kolektoriaus, buvo neilgas – apie 30 metrų. Jo aukštis taip pat buvo nedidelis – žmogus galėjo juo eiti pasilenkęs“, – prisimena A. Butkevičius.
Tuo metu apie 1991-ųjų sausio viduryje, netrukus po Sausio 13-osios išraustą tunelį, pasak A. Butkevičiaus, žinojo tik Vytautas Landsbergis, Kazimieras Motieka, Jonas Gečas ir dar keletas patikimų žmonių. „Bet visi jie buvo įpareigoti neskleisti informacijos. O iškastą gruntą panaudojome apsauginėms užtvaroms – žemė buvo pilama į maišus, iš kurių rūmuose buvo sukrautos apsauginės sienelės“, – portalui balsas.lt sakė jis.
Kam slėpti tai, ko jau nėra?
Slėpti informaciją tuo metu tikrai reikėjo, teigia Laikinosios gynybos vadovybės narys. Tačiau jau seniai apie tunelį, vedusį iš Seimo rūmų į kolektorių, kalbėti galima drąsiai.
„Atakuojant pusė, ruošdamasi pulti bet kokį pastatą, visų pirma analizuoja požemines komunikacijas ir ieško priėjimų. Bet įsivaizduoti, kad dar kada nors mūsų išraustas tunelis gali būti reikalingas, naivu. Juo labiau, kad šiuo metu jis jau net neegzistuoja. Mes jį statėme kaip laikiną gynybinį objektą, jis nebuvo reikiamai sutvirtintas, ir polaidžio vandenys jį paplovė. Todėl siekiant padidinti pastato tvirtumą jis vėl buvo užpiltas“, – ketinančių ieškoti šio slaptojo kelio viltis sugriauna A. Butkevičius.
Paklaustas, kodėl vis dar nedrįstama kalbėti apie kai kuriuos Parlamento gynybos aspektus, A. Butkevičius sako, kad apie tai, jog šis tunelis egzistavo, jis pats viešai prabilo jau prieš dešimtmetį. Kitų vengimas apie jį pasakoti A. Butkevičiaus teigimu gali būti susiję su noru „pateikti Parlamento gynybą kaip Pilėnus, kur visi, jeigu mus būtų puolę, gautų galą, o pasakojimas apie tunelį griauna mitą apie kai kurių politikų išskirtinę drąsą“.
Apie tai, kaip buvo saugomas inžinerinių tinklų kolektorius, ir kitas dar mažai kam žinomas 1991-ųjų sausio įvykių detales skaitykite kitoje straipsnio dalyje.
