Lietuvai 23-ąjį kartą minint tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną, vėl pasigirsta balsų, kad visa tiesa apie to meto įvykius taip ir nebus atskleista.Tačiau sužinome vis daugiau.
Sausio 13-ąjai paminėti skirtuose renginiuose ne kartą skambėjo kvietimas bendrai kaupti asmeniniuose archyvuose surinką medžiagą ir dalintis gyvąja atmintimi – kad tai, ką matė ir jautė kiekvienas, užpildytų sausos chronologijos tarpueilius menkiausiomis tų dienų įvykių detalėmis ir patirtais išgyvenimais, kuriuos galėtų pajusti ir tie, kurie juos skaitys po daugelio dešimtmečių.
Išsaugoti gyvąją atmintį kviečia ir vienas iš Balsas.lt pašnekovų – pirmasis Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadas, dabar atsargos pulkininkas Jonas Gečas.
„Atėjo metas istorikams pabandyti vadovaujantis moksline metodika tuos įvykius išdėstyti popieriuje. Bet chronologija be gyvų prisiminimų bus tik karkasas. Tik žmonių paliudijimai gali atskleisti istoriją, kuri buvo ir paini, ir sudėtinga, įtempta ir intriguojanti. Net toje pačioje aikštėje ar prie TV bokšto, ar Sitkūnuose budėjęs žmogus – jis matė „iš savo kampo“, – sakė Parlamento rūmų gynėjas.
Žvelgdamas į nuotraukas stenduose jis prisipažino prisimenantis visus įvykius, tačiau paminėti visų, jose užfiksuotų žmonių pavardes jau būtų sudėtinga. Vienas SKAT-o kūrėjų apgailestavo, kad vis daugiau tų dienų įvykių dalyvių išeina anapilin, kartu išsinešdami ir prisiminimus.
„Pavyzdžiui, pirmasis valstybės sienos apsaugos vadas Virginijus Česnulevičius su savim išsinešė daugybę atsiminimų. Šarūnas Vasiliauskas, kuris buvo vienas iš pirmųjų Krašto apsaugos departamento kūrėjų... Mes prarandame gyvąją atmintį, nes nesugebame iš tų žmonių išklausti, surinkti nuotrupas, kurias jie galėtų sudėti į tą mozaiką“, – Balsas.lt sakė J. Gečas.
Tad kartu su juo ir su Nepriklausomybės akto signatarais Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi ir pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi bei Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupė nariu, Krašto apsaugos vidaus reikalų komisijos pirmininku ir 1991 m. sausio 13-sios naktį suformuotos trečiosios vyriausybės vicepremjeru Zigmu Vaišvila, tomis sausio dienomis buvusiais pačiame įvykių centre, prisiminkime dar keletą epizodų ir pabandykime pajusti to meto žmonių nuotakas.
Kur lemtingąją naktį dingo premjeras A. Šimėnas?
A. Butkevičius: Į užsienį Liudas Bumbulis, mano karininkas, Algirdą Saudargą (pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos užsienio reikalų ministras, 1991 m. sausį išsiųstas su misija reikalui esant atstovauti valstybei emigracijoje – red. past.) permetė per sieną, sėkmingai įvykdyta buvo operacija.
O apie A. Šimėną aš pasakysiu puse lūpų. Jis ruošėsi vykti pas M. Gorbačiovą, A. Sinevičius (1990 -1991 m. prekybos ministras – red. past.) net naują kostiumą jam buvo įtaisęs. Ką jis ten būtų padaręs – labai sunku atsakyti. Tai gal ir gerai, kad jis... (...)
Z. Vaišvila: Albertas, sako, kažkur surašęs (kas tuo metu įvyko – red. past.), kai jis jau bus amžinatilsį, tada kažkas pagarsins. Aš ne viską mačiau, bet turiu savo nuomonę, kaip kas vyko. Bet tai yra tik mano nuomonė.
Atsiminkim sausio 13-sios naktį. Atvažiavusi į parlamentą K. Prunskienė visas detales žinojo – su kokia mašina išvažiavo, kada išvažiavo A. Šimėnas. Mano nuomone, ir V. Landsbergis, ir R. Ozolas neatviri šioje situacijoje – turiu omeny epizodus, kai naktį Vyriausybės rūmuose pradėjo rinktis vyriausybė...
Paskaitykite Vaidoto Antanaičio (miškų ūkio ministras – red. past.), a. a. Kosto Birulio (ryšių ministras – red. past.) atsiminimus, ir pirmosios vyriausybės knygoje ministrų paliudijimus. Į Vyriausybės rūmus paryčiais atvykusi K. Prunskienė žinojo, ne tik su kokia mašina ir kada išvyko A. Šimėnas, bet ji pasakė, jog žino Maskvos nuomonę, kas čia bus, kad AT jau viskas, kryžiukas, ir kad išvengti kraujo praliejimo belieka vienintelis šansas – kad būtų tokia kuo mažiausiai pasikeitusi vyriausybė , kuri su Maskva, nežinau, kokie žodžiai buvo pavartoti, bet esmė – ras bendrą kalbą ir panašiai.
Tai man patvirtino beveik visi pirmosios-antrosios Vyriausybės ministrai, su kuriais kalbėjausi, kol dar įspūdžiai nebuvo atvėsę. Visa tai diktofonų įrašuose fiksavo ir Aukščiausiosios Tarybos komisijos tos nakties įvykiams tirti komisija. Pavyzdžiui, mane apklausinėjo ir įrašą darė V. Žeimelis.
Po Sausio 13-osios 10-mečio minėjimo (tuo metu buvau Signatarų klubo vadovu) kreipėmės į Seimą dėl Aukščiausiosios Tarybos Sausio 8-osios ir Sausio 13-osios įvykių tyrimo komisijų medžiagos viešo paskelbimo. Tam, kad tauta žinotų ir kad niekas nespekuliuotų šiais įvykiais. Paaiškėjo, kad šie dokumentai dingę.
Prieš kelerius metus Parlamento gynėjų konferencija kreipėsi į Seimo vadovybę, prašydama to paties – žinoti teisybę. Ir gavo tą patį atsakymą – dokumentai dingę. Dingę ir dalis K. Prunskienės vadovaujamos vyriausybės dokumentų, ir svarbūs VRM dokumentai, nuotraukos, filmuota medžiaga. Ir ramu. Visiems gerai?
Z. Vaišvila: niekas mano sutikimo neklausė
Vyriausybės nariu ir vicepremjeru tapau, to net nespėjęs suvokti ir netekęs žado. Po to, kai dingo A. Šimėnas, sausio 13-sios naktį nebuvo laiko rinkti komandą. Netyčia įėjau į plenarinių posėdžių (dabar – Kovo 11-osios) salę, kai G. Vagnorius pristatinėjo mano paskyrimo klausimą man net nežinant.
Kai pradėjau suprasti, apie ką kalbama, amą praradau. Nesąmoningai apėjau salę ir atsistojau tarp eilių tiesiai prieš G. Vagnorių, mačiau, kaip visi kelia rankas. Tik manęs nei klausė, nei aš sutikimą daviau, jeigu formaliai žiūrėtume. O kiti Vyriausybės nariai nebuvo pakeisti, liko eiti pareigas, nes nebuvo laiko rinkti naują komandą. Todėl tą naktį suformuota vyriausybė buvo tokia: senoji vyriausybė be vadovybės ir mudu su G. Vagnoriumi.
Pasitikėjimo tikrai nedaug buvo po tokių staigių posūkių. G. Vagnorius pradžioje nevyko į Vyriausybės rūmus ir pakvietė ministrus į Aukščiausiąją Tarybą. Šių bent jau dalis, dievaži ką galvojo. Kai kas manė, kad gal ruošiamasi juos Aukščiausioje Тaryboje vos ne uždaryti. Tad kaip dažniausiai būdavo, santykius reguliuoti teko Zigmui.
Zigmas Vaišvila (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Tautos vienybė pavojaus akivaizdoje – tik gražus mitas?
Z. Vaišvila: Matėm tomis dienomis ir naktimis visko: ir kaip didieji patriotai, atsiprašydami dėl reikalų, išeina iš Aukščiausiosios Tarybos, ir kaip nežmoniškoje įtampoje laukėme tą naktį, kada susirinks deputatų kvorumas, nes, visų pirma, reikėjo Parlamento vardu užsienio reikalų ministrui A. Saudargui, sugebėjusiam ištrūkti į Varšuvą, suteikti įgaliojimus formuoti Vyriausybę užsienyje. Laukiam ir skaičiuojam. Ir tikrai maloniai buvau nustebintas, matydamas atėjusius V. Beriozovą, J. V. Paleckį.
O kur dalis mūsų patriotų, kai trūksta vos vieno kito balso?.. Todėl gyvenime nėra vien juoda ir vien balta. Žmones reikia vertinti, visų pirma, pagal jų elgesį, darbus. Tą naktį buvo bendras pareigos ir atsakomybės supratimas, kad turime pasipriešinti ir padaryti viską, kas įmanoma. Kita vertus, žinojome, kad reikia žūt būt išvengti kraujo praliejimo.
O kiek žmonių tuose įvykiuose dalyvavo? Tikrai ne visi. T. Šernas apie tai labai paprastai paaiškino prieš porą metų. Iš maždaug 100 butų namo, kur jis su tėvais tuo metu gyveno Lazdynuose, anot jo, trys butai buvo prie bokšto, du – stovėjo kitoje barikadų pusėje. Kiti laukė. Tas skirstymas juoda-balta, savas-nesavas yra dirbtinis. Buvo tokių, kurie tiesiog laukė, kas bus, o buvo ir tokių savanorių, kurie nesitraukė tol, kol juos su greitąja išvežė.
Ir ne vien lietuviai mūsų pusėje buvo. Žmona pasakojo, kai jau viskas prasidėjo, naktį iš sausio 12 į 13 pas mus atėjo iš 9 aukšto kaimynai rusai. Sako: ,,Duokit vaikus mums, pas mus gal neieškos “. Ir miegančias dukras nunešėme pas juos. Kitas epizodas – skambina Reginai (Z. Vaišvilos žmona – red. past.) į namus iš Visagino, tada dar Sniečkumi vadinosi, sako: ,,Atvežkit vaikus pas mus, pas mus tikrai neieškos“.
Vėliau tą pačią naktį mano sesuo Edita atvyko iš Šiaulių ir mūsų dukras išvežė į Žagarę pas mano krikšto tėvelius Norvaišus. Vežė su greitosios mašina, subintuotas. Kiekvienas darė tai ir taip, kaip suprato ir manė, kad būtina padaryti. Vėliau dukras pervežė į Klaipėdą, ir vyresnioji dukra Jūratė svetima pavarde lankė mokyklą Reginos buvusios klasės auklėtojos H. Strigauskienės klasėje. Pasirodo, ne be reikalo – prieš kelerius metus perskaičiau A. Anušausko straipsnį apie KGB tokiems atvejams paruoštą planą – visi giminaičiai ir adresai buvo žinomi, vietose paruoštos grupės ,,susėmimui“.
J. Gečas: Ar tada mes buvome vieningi, vieninga tauta buvo? Nė velnio nebuvom mes vieningi. Buvo tokių, kurie aktyviai įsijungė į Krašto apsaugos departamentą, vadovybės apsaugos departamentą, savanorius, į Šaulių sąjungą. Sudėkime juos visus – bus apie 15 tūkst. Sudėkime tuos, kurie vežė maistą, aukojo savo žiedus gynybos fondui, vežė malkas, budėjo naktimis – prie Parlamento 30-40 tūkst. sausio 13-sios naktį, dar visur kitur Lietuvoje. Gausime 100 tūkst. Bet tai iš 3 milijonų.
Juk buvo tokių, kurie manė kad reikia kitaip – žingsnis po žingsnio eiti ar kitaip. Ir trečia grupė buvo – kategoriškai prieš: milicijos, saugumo darbuotojai, nomenklatūra, kuriems tai buvo jų gyvenimo pabaiga. Todėl kalbėti apie vieningą Lietuvą, kuri siekė nepriklausomybės, negalima – buvo ir kita pusė. Ta kita pusė pastoviai veikė, buvo įtakojama iš išorės. Ir dabar yra veikiančių ne Lietuvos labui, menkinančių gynėjus, tuos įvykius, tuos tūkstančius, kurie budėjo.
A. Butkevičius: Manau, kad ne (Balsas.lt klausė, ar šiais laikais būtume tokie pat vieningi, kaip 1991 m. – red. past.). Ekonomine situacija to paaiškinti negaliu. Akivaizdus politikų demonstravimas, kad jie nieko bendro neturi su savo valstybės interesais, toks šunuodegiavimas svetimų valstybių farvateryje.
Lietuvos politikos ypatumai labiau galbūt paaiškinami JAV interesais, o ne Lietuvos interesais, ir tai visi mato, tai kodėl šitie žmonės turėtų atiduoti savo gyvenimus, kai tie, kurie prisiekė aukotis vardan tautos, ciniškiausiu būdu demonstruoja visiškai kita? Žmonės labai tiksliai ir labai greitai pajunta lyderio išdavystę. Ir lyderio išdavystė tempia paskui save visuomenės apatiją. Žmonės atakuoja tada, kai yra vadas. Ne tik charizmos nėra, bet net nėra žmogaus, kuris norėtų ką nors keisti. Tai yra tragedija.
Z. Vaišvila: Norėtųsi, kad ir šiandien turėtume savigarbos, nekompleksuotume ir ne visus uždavinius pavestume Briuseliui už mus spręsti. Turime žinoti, jausti atsakomybę dėl valstybės likimo – jei esi vadovaujančiame poste, tu privalai tai daryti, o ne imituoti.
Norėčiau palinkėti kolegoms turėti stuburą ir mokėti ginti savo poziciją, bet neleisti politiniais ir populistiniais argumentais ,,drapalinti“ valstybės struktūrų, atimant iš jų funkcijas, atimant įstatymo suteiktas galias ir visa kita. Jei ši tendencija nebus sustabdyta, tai teks kalbėti apie sąmoningą destrukcijos darymą. Jei tai tik nekompetencija, tai taip pat tokie vadovai turėtų žinoti savo vietą.
Kur dingo dokumentai arba kada ateina laikas atskleisti tiesą?
Z. Vaišvila: VRM, ministro kabinete tuo metu jau buvo visa įranga, leidžianti stebėti, kas vyksta prie Parlamento. VRM struktūros įvykius fotografavo, filmavo. Kur visa ši medžiaga? Tokių archyvų manau, daugiau niekas neturi. Tai – ne tik mūsų istorija, bet ir medžiaga sausio 13-osios bylai.
J. Gečas: Žinoma, kad buvo F. Miterano, Prancūzijos prezidento, ir V. Havelo laiškas ar kreipimasis. O kur tas laiškas yra – originalas? Kad galima būtų pacituoti, matyti originalą, faksimilę įdėti į knygą? Kokiame archyve? AT archyve ar asmeniniame kieno nors archyve?
Z. Vaišvila: Informacija sklido iš visur. Ir A. Skučo (AT Apsaugos skyriaus vadovas – red. past.) vadovaujamas skyrius, ir milicija duodavo, ir KAM-as duodavo, ir pasienis, kuriam a.a. V. Česnulevičius vadovavo, ir KGB šaltinis, kurį žinojo tik Zigmas ir V. Landsbergis. Po paskutinio susitikimo su šiuo šaltiniu, berods, sausio 10-osios pavakare, vos išnešiau kailį.
Aš nesakau, kad reikia visai išsirengti, bet archyvai neturi dingti. Toks mano požiūris. Priimti sprendimą – naudojame ar nenaudojame, kitas dalykas. Bet Generalinė prokuratūra Sausio 13-osios byloje jais privalo disponuoti. Ir dar ne vienas asmuo toje byloje turi tapti įtariamuoju. Kol tai neįvyks, tai ir bus galimybė spekuliuoti.
O nagrinėjant Sausio 13-sios bylą laikas baigti spekuliuoti posakiais „Vykdė TSRS įstatymus“ . Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas M. Burokevičiaus ir kitų nuteistųjų Sausio 13-osios byloje, skundą konstatavo vienareikšmiškai – po 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvoje galiojo Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai. Taškas.
Dėkui Dievui, 1990 m. spalyje mūsų Aukščiausioji Taryba spėjo papildyti Baudžiamąjį kodeksą straipsniais dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Todėl stebina ir mūsų aukščiausiųjų politikų nesusigaudymas, ir net prokurorų mindžiukavimas, tinkamas neatsikirtimas tiek Vakarų, tiek Rytų politikams, bandantiems spekuliuoti argumentu, kad ir sausio 13-ąją, ir Medininkų poste TSRS kariškiai ir omonininkai veikė pagal TSRS įstatymus.
Pradiniame etape prokuratūra atliko labai daug – kad ir ne visi „veikėjai“ dar nuteisti, bet dviprasmybė dėl to, kurie įstatymai Lietuvoje galiojo po Kovo 11-osios, baigta. Tik neužmirškime to.
Dėl M. Gorbačiovo. Pridėti V. Kriučkovo knygą, dar aibė parodymų yra – kariškiai keikė M. Gorbačiovą paskutiniais žodžiais, kad „pardavė“. Ir pareikšti įtarimus jam. Pradžiai bent specliudytoju. Ne tik Austriją, bet ir Vokietiją patikrinsime (2011 m. vasarą Austrijoje buvo sulaikytas ir paleistas „Alfa“ būrio Vilniuje vadas M. Golovatovas – red. past.)
J. Gečas: Aš manau, kad apie didžiąją dalį, beveik absoliučiai didžiąją dalį to meto įvykių jau laikas kalbėti. Yra tam tikrų niuansų, galbūt ne visai vykusių sprendimų, įsakymų, kai kurių pavardžių nesinorėtų minėti, jų veiksmų komentuoti, nes tiek asmenys tebėra gyvi... Galbūt ir mano požiūris buvo neteisingas, nors aš tuomet galvojau kitaip...
A. Butkevičius: Žinote tikrai ne viską, bet ne todėl kad būtų ką slėpti, o todėl, kad nėra pakankamo domėjimosi šios situacijos giluminiais klodais – ir iš visuomenės pusės, ir iš istorikų pusės, o iš politikų tuo labiau. Yra sukurta labai patogi pozicija: mus mušė, mus mindė tankais, mus skriaudė, o mes – tie „mykoliukai vaižgantiški“, kurie tik čirpina smuikelėm. Kaltas didysis kaimynas, o mus išgelbėjo herojiškas vadas, už kurio yra pilka beveidė masė, kuri atliko statisto vaidmenį, drąsiai stovėjo.
Aš šiek tiek utriruoju tą vaizdą, bet jis yra labai patogus politikams. Ir kai pabandai paaiškinti šitos situacijos užkulisius, prasideda „žviegimas“ – vieni prisigalvoja sąmokslo teorijų, o kitiems tu griauni mitą apie tai, kaip vienas išgelbėjo visus.
Bet jeigu vertinsime Vilniaus įvykių efektą, tai milžiniška pasaulio spaudimo banga, susijusi su mūsų laisvės byla, TSRS vadovybei, konkrečiai M. Gorbačiovui, prasidėjo akimirksniu po to, kai prieš mus buvo panaudota karinė jėga. Ir kai man meta kaltinimus, kad mes panaudojome civilius žmones prie bokšto ir pakišom žmones po tankų vikšrais, aš priimu kaltinimą, bet aš žinau, kad tai buvo pats efektyviausias metodas, atnešęs mažiausiai aukų palyginus su tuo, kas būtų įvykę, jeigu aš būčiau davęs įsakymą šaudyti.
------
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią TSRS kariuomenė 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą, tačiau neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Prie Televizijos bokšto tą naktį žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis Lietuvos laisvės gynėjų.
Taip pat skaitykite:
Sausio 13-sios liudininkai: laikas atskleisti tiesą (I d.)
Sausio 13-sios liudininkai: laikas atskleisti tiesą (II d.)
