Lietuvai 23-ąjį kartą minint tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną, politologai ir intelektualai diskutuoja, ar tikrai dabar lietuviai mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne budėjimą naktimis prie Parlamento ar Televizijos bokšto.
Bet kas būtų ištikę Seimo rūmus bei juose buvusius žmones, jeigu sovietų tankai tąnakt nebūtų sustoję po to, kai užgrobė Televizijos bokštą? Ar ruošdamiesi priešintis be ginklų aukščiausieji šalies vadovai prognozavo, kad bus pralietas gyvu žiedu svarbiausius objektus apjuosusių žmonių kraujas? Ir pagaliau – laikas ar ne laikas prabilti apie viską, kas iki šiol nutylėta?
Atsakyti į šiuos klausimus balsas.lt paprašė žmonių, tomis sausio dienomis buvusių pačiame įvykių centre: Nepriklausomybės Akto signatarą, buvusį, Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių ir pirmąjį krašto apsaugos ministrą, 1990–1991 m. Laikinosios gynybos vadovybės narį Audrių Butkevičių, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupė narį, Nepriklausomybės Akto signatarą, Krašto apsaugos vidaus reikalų komisijos pirmininką ir 1991 m. sausio 13-sios naktį suformuotos trečiosios vyriausybės vicepremjerą Zigmą Vaišvilą bei pirmąjį Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadą, dabar atsargos pulkininką Joną Gečą.
Maskva turėjo savo planą
Z. Vaišvila: Atsargos karininkų organizacijos „Ščit“ (Skydas – red. past.) nario M. Pustobajevo knygoje „Agresijos kronika“ skaičiau, kad tuo metu Vytautas Sakalauskas, buvęs paskutinis Lietuvos tarybinis ministras pirmininkas jau buvo iškviestas iš Mozambiko į Maskvą sudaryti kolaborantų vyriausybę. Ir V. Kriučkovas V. Sakalauskui išaiškino, ką reikės daryti. Lėktuve buvo rašoma būsimos vyriausybės sudėtis.
Šiaurės miestelis: technika laukė signalo
A. Butkevičius: Šiaurės miestelis, iš kurio turėjo išvykti represinės pajėgos, buvo apsuptas namų. Kai kuriuose butuose sėdėjo mūsų žmonės ir mes matėme visus pasiruošimus: dar nieko neįvyko, o visa karinė technika jau buvo paruošta, buvo užvesti mašinų varikliai, vietomis išardyta siena, kad galėtų išvažiuoti tankai ir šarvuota technika. Nė menkiausios abejonės nebuvo nei dėl tikslo, kodėl čia sukviesti žurnalistai, nei dėl to, ką jie turi parodyti, nei dėl karinės technikos ir kariškių panaudojimo.
J. Gečas: Kokios nuotaikos yra sovietinių karininkų šeimose – irgi buvo svarbu žinoti. Kai kas net bandė šantažuoti – mėtė lapelius į karininkų namus su tekstais, kad jeigu jūsų vyrai šaudys į taikius žmones, tai ir jums Lietuvoje nebus vietos, tas pats laukia ir jūsų šeimų. Tai buvo aptarinėjama karininkų šeimose, veikė psichologiškai.
Iš vienos pusės tai buvo sėkminga akcija, iš kitos– buvo galima ir išprovokuoti: lietuviai nacionalistai, fašistai nori sovietinių karininkų šeimas išžudyti Lietuvoje. Tai nebuvo oficiali akcija, tikriausiai tai kieno nors savarankiška iniciatyva.
Oficiali akcija irgi buvo – platinami lapeliai kariniuose daliniuose ir karininkų šeimose. Juose buvo B. Jelcino ir V. Landsbergio kreipimaisi.
A. Butkevičius: Buvo ir provokatorių. Kieno nors nervai galėjo neišlaikyti, ir galėjo į kareivių koloną, važiuojančią tuneliu, pradėti kas nors šaudyti. Ir būtų prasidėjusi kruvina reakcija – kaip vyko Kaukaze, Čečėnijoje. O karo nesinorėjo, nes mūsų strategija iki sausio 12 d. buvo nesmurtinis pasipriešinimas.
J. Gečas: Ryšininkai, Vidas Čepulis, 308 kabinete AT buvo įrengę pelenavimo įrangą ir mes klausėmės sovietinių kariškių pokalbių. Ir kai pajudėjo kolona iš Šiaurės miestelio, mes girdėjome visas komandas, visa tai yra įrašyta. Ir trumpabangininkai įrašė tuos pokalbius. Ir vadovybė, ir Seimas žinojo, kas vyksta.
Ar bus šaudoma, ar bus važiuojama į minią, ar laukti kruvinos atakos – nuomonės buvo įvairios. Sprendžiant iš įvykių Taškente, Tbilisyje, buvo galima laukti žiaurių dalykų, nes ten kastuvėliais buvo daužoma, kapojama, buvo daug žuvusių. Bet kad bus toks agresyvus šturmas, aš asmeniškai nesitikėjau. Tikėjausi – apsups, lazdomis išvaikys, bet kad naudos kovinius šaudmenis, kovinę amuniciją – aš nelabai tikėjau. Tai buvo šokas daugeliui. Ir visiems Parlamento gynėjams buvo aišku – jeigu jie taip bokštą puolė, tai Parlamentą puls visomis priemonėmis.
Pirmasis SKAT vadas J. Gečas (nuotr. Balsas.lt)
Parlamento gynėjų ginklai: medžiokliniai šautuvai, spygliuota viela, trotilas ir lazeris
J. Gečas: Viduje artėjant sausio 13-ąjai buvo apie 1 tūkst. žmonių. Dalis jų buvo organizuoti – pasieniečiai, šauliai, Krašto apsaugos departamento darbuotojai. Savanorių tarnybos dar nebuvo – tik sausio 17 d. buvo priimtas įstatymas dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos. Ir kokie 500 žmonių buvo tiesiog atėję iš gatvės – kas su strypu, kas su medžiokliniu šautuvu, kas su peiliu. Reikėjo pasirūpinti, kad jie gautų valgyti, nes daugelis savaitę ir dvi neišėjo iš Parlamento. Reikėjo, kad jie kažkur galėtų pamiegoti, nusiprausti. Reikėjo paskirstyti į postus: kas gina kurį langą, ir kad kiekviename poste būtų bent po vieną šautuvą.
Visas Parlamento stogas buvo padengtas strypais ir spygliuota viela bijant, kad desantininkai gali nusileisti ant stogo. Ant metalinių strypų buvo iškeltos distancinio valdymo minos. Juk nebūtinai per minią eit – galima įeiti ir per langus, ir per stogą, ir tam buvome pasiruošę.
Ir rūmų viduje buvo barikados. Pradžioje jos buvo iš baldų padarytos – baldai suversti prie langų, kad bent kokia priedanga būtų. Vėliau jos buvo pakeistos maišais su smėliu, paskui sutvirtintos prieš pučą, pagaliau tos barikados buvo užminuotos.
Aukščiausiosios Tarybos stogas 1991 m. sausį (nuotr. Balsas.lt)
Mokslininkai pasiūlė lazerį. Iš karto pasklido gandas – va jie čia iš amerikiečių ar iš kažkur gavo lazerinius ginklus. Jis 1 000 m atstumu būtų galėjęs apakinti sraigtasparnio pilotus, 10 m atstumu būtų galėjęs ir stiklą pradeginti. O pultu galėjome jo spindulį nukreipti. Tas ryškus žalsvas spindulys – apvedėme juo Tauro kalną, „nuslinkom“ iki Gedimino pilies – tai reakcija buvo: „Va matote, gynėjai kokius ginklus turi“.
Chemikai pagamino ašarines dujas, nors iki tol nebuvo bandę to daryti, pagamino ir nervus paralyžiuojančias dujas. Ašarinių dujų gamybą organizavome viename dezodorantų gamybos ceche, jį uždarę. Paskui net ir policija kurį laiką buvo aprūpinama tais balionėliais, pagamintais pogrindžio sąlygomis.
Kitas mokslininkas pagamino sprogmenis – trotilą sodo namelyje, gavome dujokaukių – iš buvusių aukštųjų mokyklų karinių katedrų.
Atvežami į Parlamentą ginklai buvo labai seni, juos reikėjo remontuoti, išbandyti, žmones parengti jais naudotis, nes ne visi anksčiau buvo šaudę. Todėl rūsyje buvo įrengtas mokymo centras, remonto dirbtuvės ir šaudykla. Kaip tik tiesiai po Kovo 11-osios sale šaudykla buvo, ir pradėjo AT nariai skųstis, kad parako dūmai sklinda į salę. Tada buvo uždrausta dienos metu treniruotis šaudyti. Naktimis treniruodavosi.
Puse lūpų kalbama apie tunelį, tunelio kasimą. Esmė ta, kad tuneliai egzistavo, ir mūsų problema buvo ne kaip pasitraukti tais tuneliais, bet kaip juos apsaugoti, kad jie tais tuneliais neateitų, nes tuneliai eina už kelių metrų nuo AT. Jie milžiniški, mašina tais tais kolektoriais gali važinėti, ir jų apsauga sudėtinga buvo. Vėlgi – detaliau apie tai kalbėti problemiška, nes tie tuneliai tebeegzistuoja ir šiandien. Jie neužversti, neužkasti – kaip tada buvo galima jais ateiti, taip ir dabar.
Patriotai – ties įstatymo riba
Z. Vaišvila: Ginklus žmonės išsikasė tėvų, senelių soduose, iš rūsių, slaptaviečių ir atsivežė į Parlamentą. Mūsų vyriausybei, paskirtai sausio 13-osios naktį, vienas iš rimčiausių išbandymų buvo, kaip juos legalizuoti.
J. Gečas: Ilgą laiką buvo„tampoma“ istorija su iš Panevėžio atvežtais pistoletais TT. Jie buvo paimti iš sukarintos nežinybinės apsaugos. Jie saugodavo tiltus, gamyklas, kitus strateginius objektus, žmonės paėmė ir atvežė, net aš kurį laiką nešiojausi jų atvežtą pistoletą TT. Po to jie išvažiavo, ginklai liko, buvo perduoti į Krašto apsaugos departamentą. Praėjo kiek laiko ir iš jų jau buvo pareikalauta pagal Lietuvos įstatymus – kur ginklai? Ir jiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos, buvo teisiami žmonės.
Pabėgusių iš kalėjimo jaunų žmonių buvo. Ieško jų policija, o jie Parlamento viduje. Susirašinėjome, teko ir su prokurorais susitikti: už automobilio nuvarymą ar kokią smulkmeną to meto mūsų požiūriu nuteistas žmogus – tegul jis būna geriau Parlamente, nes čia naudingas.
Ir savanorių tarnyba – mes gaminome bent kelių rūšių ginklus. Tai buvo neteisėta: iš kur gaunamas metalas, brėžiniai, kas daroma, kokiame name?
Taip pat Algirdo Petrusevičiaus, kuris buvo suimtas ir teisiamas, istorija. Jis pradėjo pats Kaune gaminti ginklus 1991 metais, ikipučiniu laikotarpiu. Matyt, žmogus turėjo polinkį kolekcionuoti, susikaupė pas jį. Ne visi tie ginklai, kuriuos tada gynėjai turėjo, ir dabar legalizuoti, yra tokia problema.
Atsitraukimo planas: Seimas turėjo degti?
J. Gečas: Buvo parengi pasitraukimo punktai, kur gynėjai, kiti žmonės, esantys Parlamente, ir tie, kurie yra išorėje, jeigu liks gyvi, bet bus sužeisti, galėtų pasitraukti. Buvo tokie punktai „atsigulėjimo, išlaukimo, pasigydymo“ VU patalpose, Verkių parke, senelių namuose. Ir tie žmonės, kurie organizavo, kaupė medikamentus, maisto atsargas, labai rizikavo.
A. Butkevičius: Nei Televizijos bokšte, nei Konarskio gatvėje, nei mieste mes ginklų nenaudojome ir griežtai kovojome su bet kokiu galimu ginklo panaudojimu. Aš buvau sudaręs net specialų padalinį kovai su provokatoriais.
Tik Aukščiausioji Taryba būtų gynusis. Jau sausio 12 d. AT Prezidiumas priėmė sprendimą, kad AT, Vyriausybė ir Valstybės bankas turi tūri ginami bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir ginklu. Nesmurtinis pasipriešinimas per jo į ginkluotą pasipriešinimą, bet tik konkrečiuose objektuose.
Jeigu ji (Aukščiausioji Taryba – red. past.) būtų atakuojama ginklu, tikėjau, kad įmanoma bus išvesti pakankamai daug žmonių. O po to Aukščiausiosios Tarybos pastatas turėjo degti.
Žmonių dvasią palaikė ne tik kunigai
J. Gečas: Įtampa buvo didelė: uždara erdvė, galimybė išeiti iš rūmų puolimo atveju minimali. Aikštėje dar gali pasitraukti, už namo pasilėpti, o viduje pasislėpti nebus kur ir tu žūsi. Ateina žinia, kad atvažiuoja tankų kolona – paskelbiamas pavojaus signalas, ir kas miega – keliasi, visi bėga į savo postus ir laukia. Ir važiuoja per Pedagoginio instituto tiltą tankų kolona – kur ji pasuks? Pravažiuoja per tunelį. Praeina pora valandų – iš kitos pusės atvažiuoja, vėl aliarmas. Buvo žmonių, kurie neatlaikė, teko kviesti greitąją ir išvežti.
Čia mokslininkai psichologai padėj – jie subūrė brigadą, kalbėdavosi. Kunigai – Robertas Grigas, Algimantas Keina, Sigitas Tamkevičius, žemaičių vyskupas Jonas Boruta, Alfonsas Svarinskas. Ypač R. Grigas buvo populiarus. Ant elementaraus stalelio laikomos Šv. mišios, klausomos išpažintys, dalijama Komunija – tai žmones ramino.
A. Butkevičius: suvokiau, kad žmonės gali žūti
Kaip aš galiu neprognozuoti aukų? Manęs klausia: „Jūs planavote?“ Žinoma, planavau. Aš tiksliai žinojau, kad komunistai išves šarvuotą techniką į miestą, aš žinojau, kad yra dalinami šaudmenys. Mes žinome, kas vyks, tai kaip aš galiu neprognozuoti?
Mano mama buvo ten, tėvas buvo ten, aš pats buvau ten, tiesiog toks buvo pasirinkimas. Aš galėjau veikti kaip kvailys, kopijuodamas didelės valstybės gynybos metodus, vaidinti drąsų partizaną ir pakišti krūvą žmonių su tais 5 „šauninkėliais“, arba galėjau laimėti, labai aiškiai išsidėliodamas prioritetus su minimaliomis aukomis.
Tiesą sakant, aš iki pat paskutinio momento turėjau viltį, kad jie sustos, aš netikėjau, kad jie veršis per minią. Kai aš pamačiau, kas vyksta, man pačiam tai buvo...
Kai kas bando įsivaizduoti, kad prie Televizijos bokšto buvo stichinė sueiga. Mes pasiuntėme prie bokšto savo aktyvistų, savanorių, ir jų pagrindinis uždavinys buvo suformuoti žiedą apie bokštą ir iš niekur neleisti jiems prieiti. TSRS kariškai buvo priversti veržtis per minią, jeigu jie norėjo įvykdyti savo uždavinį.
Mes radome metodą gintis, gynėmės panaudodami tuos nedidelius žmonių resursus, kuriuos turėjome. Daugybė žmonių, kurie buvo prie bokšto, buvo mūsų pačių atvežti į Vilnių autobusais iš visos Lietuvos.
Kas sustabdė agresorius?
J. Gečas: Jeigu po šaudymo prie bokšto, čia nebūtų likę žmonių, tai Parlamentas būtų užimtas. Tai, kad jie nesitraukia, žūsta, bet nesitraukia – buvo didesnė gynyba negu Parlamento gynėjai viduje. Žmonės išorėje buvo parodymas pasauliui, kaip tauta demokratiškai be ginklų priešinasi sovietinei agresijai.
Paraginti žmones skirstytis buvo galima, bet jie vis tiek būtų rinkęsi, būtų buvę. Mes turėjome parengę atskirus būrius, raudonkryžius. Jų štabas buvo M. Mažvydo bibliotekoje (tuo metu Respublikinė biblioteka – red. past.), Vincas Vyrukaitis jiems vadovavo. Ir buvome parengę planą, kur vesti žmones iš aikštės, jeigu būtų atakuojama, kad jie nebūtų traiškomi. Ir su medikais budėjimas buvo suderintas, jeigu butų sužeistų, aukų.
Apie 2 val. nakties buvo duota komanda, kad visi žmonės atsitrauktų nuo Parlamento rūmų per 10–15 metrų, nes ir gynėjams viduje, jeigu iki pat lango žmonės stovi, nėra kaip šauti. Ir pirmojo šūvio problema buvo: kas duos komandą, kada šauti – ar kai lipa, ar kai įlipo, ar kai ateina prie tavęs kareiviai, ar kai veržiasi?
Kariškių vadavietė: nutraukti šaudymą
J. Gečas: Kas juos sustabdė? Daug kartų esu klausęsis jų pokalbių įrašus. Matyt tiems, kurie buvo aikštėje prie bokšto, patiems buvo užviręs kraujas ir jie pradėjo šaudyti, o iš sovietinių kariškių valdymo punkto ėjo desperatiškos komandos:„Prekratit strelbu, ubeditelno prošu prekratit strelbu“ (Nutraukti šaudymą, primygtinai prašau nutraukti šaudymą – red. past.). Ir ta komanda kartojama ir kartojama. Jie suprato, kad įsivelia į kruvinas žudynes, ir po to tankai atsitraukė. Visiems tankams buvo duota komanda: „Dremat na meste“ (Snūduriuoti vietoje – red. past.). Ir dvi valandas jie stovėjo ir laukė, o kažkur vadovybėje, gal Maskvoje, gal Šiaurės miestelyje, buvo svarstoma, ką daryti.
Vienareikšmiai – buvo suplanuota užimti Parlamentą, bet gal jų infiltruoti žvalgai pranešė, ir buvo galvojama: žmonių begalė, viduje gynėjai, kraujas bus didelis. Ir matyt sprendimas buvo priimtas po nesėkmingo ir žiauraus Televizijos bokšto puolimo.
Žmonių, prie bokšto ir čia susirinkusių, vaidmuo čia yra pagrindinis. Ta gyvoji barikada ne iš plytų, ne iš smėlio maišų, bet gyvoji barikada sustabdė tolimesnį agresijos plitimą.
A. Butkevičius: V. Kriučkovo memuaruose pateikiami faktai liudija, jog už visos šios akcijos stovėjo pats M. Gorbačiovas. Pasakos, kad jis miegojo ir nieko nežinojo. Jis puikiai suvokė, kad žaidimas visiškai kitaip pasisuko ir šturmuoti Parlamentą viso pasaulio kamerų akivaizdoje (nepaisant to, jog tuo metu vyksta kovos Irake, visi stebi dvi paraleliai vykstančias krizes), yra tiesiog neįmanoma. Aš manau, jog sustabdė televizijos kameros. Nesu toks optimistas, kad galvočiau, jog būtų sustabdęs kraujas.
Gynėjai į savus nešaudė
A. Butkevičius: Aš esu vėliau kalbėjęs su žmonėmis iš „Alfos“, net su M. Golovatovu (būrio, 1991 m. sausio 13 d. puolusio beginklę minią prie Televizijos bokšto, vadas, praėjusių metų vasarą sulaikytas ir paleistas Austrijoje – red. past.) kalbėjausi. Eidami į LTV patalpas jie tikėjosi, kad į juos bus šaudoma, todėl patys šaudė į sienas siekdami įbauginti galimus šaulius.
Tas karininkas nešiojo kūno šarvus, kurie buvo sudaryti iš plokštelių – tokių žvynų, ir viena kulka rikošetavusi, galimas dalykas nuo grindų, praėjo įžambiai tarp dviejų titano plokštelių ir pakliuvo į inkstą. Jis iš karto nepajuto, o pirmo aukšto koridoriuje pasakė, kad silpna, ir per kelias sekundes nugriuvo. „Alfos“ kariškiai irgi buvo pasimetę. Tai rodo, kad jie savo žuvusįjį paliko, ir mes jį paėmėme ir nuvežėme į ligoninę. Tad išgirtoji „Alfa“ nebuvo tokia efektyvi ir geležinių nervų – kai reikėjo mušti žmones ir kai vienas iš jų žuvo.
J. Gečas: A. Paleckio kalbos, kad savi šaudė į savus – absoliutus melas, nes buvo skrodimai, medikai patvirtino kulkų kalibrus, sužeidimus. Krašto apsauga neturėjo nei tankų vikšrų, nei 762 nei 556 kalibro šovinių – iš viso tokių automatinių ginklų nė vieno vieneto nebuvo Krašto apsaugos departamente, vadovybės apsaugos departamente ar kitoje struktūroje. Mes juos įsigijome jau gerokai po pučo. Kulkų kalibrai tokie, kokius turėjo tuo metu būtent ginkluoti desantininkai. Ne departamentas su tankais atvažiavo – nufilmuota yra, kas šaudo.
Z. Vaišvila: Man norisi grįžti prie to, kas vyko vyriausybėje. Aukščiausioji Taryba buvo širdis visomis to žodžio prasmėmis. Atsimenu, kad atvykus dirbti į Vyriausybės rūmus, palyginti su Aukščiausiąja Taryba, buvo labai tuščia ir nejauku. O juk pastatus teskyrė keli šimtai metrų. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis tuo metu buvusieji pasienyje. Vyriausybės rūmus saugojo tik VRM J. Dervinio vadovaujamas būrys, šiek tiek savanorių. Po sausio 13-osios atsirado ir AT apsaugos skyriaus žmonių.
Tačiau svarbiausia – išsaugoti medžiagą. Dingusi yra Sausio 8-osios įvykių ir Sausio 13-osios komisijų medžiaga, reikšminga pirmosios vyriausybės laikotarpio medžiaga, vaizdinė VRM ir kita medžiaga. Niekas jos neieško, niekam nerūpi, nors tai būtina surasti. Ir istorijai, ir tiesai nustatyti.
Medžiaga būtina ir Sausio 13-osios bylai, nes toli gražu, ne visų ir vietinių asmenų veikla tirta šioje prokuratūros byloje. Stebina prokuratūros pozicija – kelinti metai viešai kalbama apie Valstybės dokumentų dingimą, tačiau net ikiteisminis tyrimas dėl to nepradėtas.
O kur vis dėlto tą lemtingąją naktį dingo premjeras Albertas Šimėnas? – klausė Balsas.lt vyrų, tomis sausio dienomis buvusių pačiame įvykių centre. Ir kaip sausio 13-sios naktį buvo skubiai formuojama trečioji atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybė? Ar tikrai tuomet dauguma mūsų buvome patriotai? Ir ar tikrai mūsų patriotizmas išseko, kaip karštą vasarą išsenka upės? O jei taip – tai kodėl?
Ką A. Butkevičius, Z. Vaišvila ir J. Gečas atsakė į šiuos klausimus – skaitykite trečioje straipsnio dalyje.
Taip pat skaitykite:
Sausio 13-sios liudininkai: laikas atskleisti tiesą (I d.)
