Lietuva mini tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną. Įprastai ji suvokiama kaip gedulo dėl žuvusiųjų, praradimų diena, tačiau tai buvo ir pergalės diena. Pergalės – nes pasaulis pamatė taikiai savo nepriklausomybę ginančią valstybę, o nuo kitų šalių vadovų ir paprastų piliečių akių nukrito rožiniai akiniai, kuriuos jiems buvo uždėjęs „perestroikos“ vadas M. Gorbačiovas – SSSR atskleidė, kad ji tebėra imperija, kurioje ne tik nepaisoma prigimtinių tautų teisių, bet negailestingai traiškomas sistemai pasipriešinęs žmogus.
Prisiminti visuomenei mažiau žinomas, o gal ir visai nežinomas to meto įvykių detales balsas.lt paprašė žmonių, tomis sausio dienomis buvusių pačiame įvykių centre: Nepriklausomybės Akto signatarą, buvusį, Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių ir pirmąjį krašto apsaugos ministrą, 1990-1991 m. Laikinosios gynybos vadovybės narį Audrių Butkevičių, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupė narį, Nepriklausomybės Akto signatarą, Krašto apsaugos vidaus reikalų komisijos pirmininką ir 1991 m. sausio 13-sios naktį suformuotos trečiosios – G. Vagnoriaus vadovaujamos vyriausybės vicepremjerą Zigmą Vaišvilą bei Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadą, dabar atsargos pulkininką Joną Gečą.
Prisiminti 1991-ųjų sausio įvykių chronologiją galite specialiose interneto svetainėse „Baisi naktis. Įvykių kronika" ir „Sausio 13-oji tauros atmintyje".
O mes pašnekovų klausėme:
Ar aukščiausieji jaunos valstybės vadovai žinojo apie rengiamą ginkluotą ataką ir kaip jai ruošėsi? Turėjo ar neturėjo Parlamento gynėjai ginklų, o jei turėjo – kokių? Kokios įtakos tų dienų įvykiams turėjo Kazimieros Prunskienės vadovaujamos vyriausybės kainų pakėlimas ir kas būtų ištikę Seimo rūmus bei juose buvusius žmones, jeigu sovietų tankai, pralieję mūsų kraują prie Televizijos bokšto, nebūtų sustoję? Kur tą lemtingąją naktį dingo premjeras Albertas Šimėnas? Ir pagaliau – laikas ar dar ne laikas prabilti apie viską, kas iki šiol nutylėta?
Kad bus panaudota jėga – neabejojome
A. Butkevičius: Apie sausio įvykius, kurie turėjo mus ištikti, mes žinojome pakankamai anksti – nuo 1990 m. rugpjūčio prasidėjo rimti pokyčiai mūsų derybiniuose santykiuose su tuometine TSRS vadovybe. Iki to laiko kai kuriose srityse į derybas buvo einama vos ne toliau, negu buvo įmanoma tikėtis.
Pavyzdžiui, sėdime derybose pas maršalą, TSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininką Moisejevą. Ir jis man tiesiai sako: „Žinai, mes esame gavę iš politinio biuro tam tikras direktyvas dėl derybų, tai aš tau parodysiu“. Jis išsitraukia lapą popieriaus, paduoda man, aš skaitau ir netikiu savo akimis. Pirmas punktas, cituoju: „Po statusu Vooružionnich sil SSSR na teritoriji Litovskoi Respubliki“ (dėl TSRS Ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje – red. past.). 1990 metai. Jie kelia klausimą, įvardydami Lietuvą ne tik kaip ne LTSR, jie kalba apie TSRS GP statusą (kitoje valstybėje – red. past.). Aš jį iš karto čiumpu už „guziko“ ir klausiu: „Kokį statusą jūs įsivaizduojate?“ O jis man tiesmukai, kareiviškai: „Ti ne bespokoisia, davai vozmiom po Varšavskomu dogovoru, budete kak poliaki“ (Tu nesijaudink, padarykime pagal Varšuvos sutartį, būsite kaip lenkai – red. past.). Be abejo, tai buvo Varšuvos pakto valstybė, bet tuo metu tai jau buvo žingsnis didelis.
Ir staiga tai baigėsi, užsidaro durys, derybos nutrūksta, ir mes žinome, kad yra priimtas sprendimas mus atakuoti. Maždaug nuo rugpjūčio mėnesio prasideda pasiruošimai: kariškiai fiksuoja tam tikrus atakos objektus, čia permetami atskirų karinių dalių žmonės, jie tikrina savo galimybes ir taškus, siunčiama speciali grupė, sudaroma tam tikra koordinavimo grupė Rygoje.
J. Gečas: Tai, kad ataka bus, buvo žinoma tiek iš kariškių, lojalių Lietuvai, iš jų šeimų narių, tiek iš Maskvos, nes politiniame lygmenyje buvo išnaudotos visos priemonės. Nei blokada, nei spaudimas, nei derybos – niekas rezultatų Maskvai, M. Gorbačiovui (TSRS prezidentui – red. past.) nedavė.
Z. Vaišvila: Prieš kelerius metus varčiau buvusio KGB vado V. Kriučkovo memuarus „Asmens byla“. Ten atvirai parašyta, kaip M. Gorbačiovas viską planavo. Iš TSRS Gynybos ministerijos pavaldumo aibė oro desanto divizijų perduodama KGB pavaldumui. Tarp jų ir Pskovo divizija.
Gruodžio antroje pusėje prasideda pas M. Gorbačiovą pasitarimai, kuriuose tariamasi dėl veiksmų plano. Dalyvauja visi jėgos ministrai – B. Pugo, D. Jazovas, V. Kriučkovas. Tiesiai šviesiai V. Kriučkovas aprašo, kas darbotvarkėje: Lietuva ir Latvija. Estijos neliečia. Jokie veiksmai sausį Estijoje neplanuojami. M. Gorbačiovas šituose pasitarimuose tiesiai šviesiai sako, V. Kriučkovas tiesiog cituoja: „Tokias pajėgas, tokias pajėgas – tada, tada“. Ir net asmeninis M. Gorbačiovo nurodymas „Alfa“ grupę Vilniuje naudoti.
Atsargos karininkų organizacijos „Ščit“ (Skydas – red. past.), kuri pasiūlė mums pagalbą tiriant Sausio 13 įvykius, nario M. Pustobajevo knyga „Agresijos kronika“ knyga labai informatyvi, pavyzdžiui, aprašyti M. Burokevičiaus apsilankymai CK pas M. Gorbačiovo patarėjus.
M. Gorbačiovo kabinete surežisuotas planas. Ir aišku, kad dirigavo jis. Sausio įvykių metu M. Gorbačiovas žaidė dvigubą žaidimą. Dabar jau disponuojama dokumentais: nuo 1990 gruodžio 1 d. M. Gorbačiovas planuoja veiksmus prieš mus žinodamas, kad bus Kuveito-Persų įlankos karas, kad Amerikai reikės rusų pritarimo.
Zigmas Vaišvila (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
J. Gečas: Buvo aišku, kad M. Gorbačiovas irgi buvo spaudžiamas Jazovo, Kriučkovo, Pugo, kurie paskui sudarė GKČP (Gosudarstvennij komitet črezvyčiainogo položenija, Valstybinis ypatingosios padėties komitetas 1991 m. rugpjūtį Maskvoje – red. past.) įvesti tvarką Baltijos valstybėse, nes nuo jų užsikrės kitos, ir bus blogai.
Grėsmė buvo aiški, net laikas maždaug buvo aiškus, kadangi į Lietuvą buvo permesti svetimi daliniai. Visų pirma, jie geriau parengti negu čia dislokuoti sausumos kariuomenės kariai. Kita vertus, tai sena praktika, kai represijoms naudojami ne vietiniai kariškiai, nes čia jų šeimos, butai, pažįstami, o atvežami kariškiai iš kitų regionų, kurie nieko nepažįsta: atvažiavo, atlieka užduotį ir juos išveža iš čia.Todėl kai atvyko Pskovo desantinės divizijos daliniai, buvo aišku, kad viskas – pribrendo ir bus.
Informacijos netrūko ir iš priešininkų stovyklos
A. Butkevičius: Kad prieš mus bus panaudota jėga, informaciją mes gavome per savo „kariškus“ šaltinius ir žvalgybą. Ir politiniais kanalais – mes bendravome su B. Jelcino aplinka (pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas, išrinktas 1991 m. birželio 12 d. – red. past.). Aš manau, kad vis dar ne laikas apie juos kalbėti, bet buvusios TSRS KGB padalinyje Lietuvoje mes turėjome labai aukšto rango asmenis, kurie tą informaciją mums duodavo. Sakykime, apie sausio įvykius – kur, kada ir kas bus atakuojama – mes žinojome valandų, minučių tikslumu. Kad mes būsime puolami ir būsime atakuojami jėga – jokių abejonių nebuvo.
J. Gečas: Jau prieš kelias dienas buvo galima nujausti. Kai kurie objektai buvo užimti anksčiau, bet nuo sausio 8 d. ypač didelis aktyvumas prasidėjo. Žinojome ir todėl, kad mūsų ryšininkai, Vidas Čepulis, 308 kabinete Aukščiausiojoje Taryboje (AT) buvo įrengę pelengavimo įrangą, ir mes klausėmės sovietinių kariškių pokalbių.
Z. Vaišvila: Po sausio 8 d. įvykių atvažiuoja iš Linksmakalnio, kuris vadinosi „Zapadnoje ucho SSSR“ (TSRS ausis, nukreipta į Vakarus – red. past.), ukrainietis karininkas, persirengęs civiliais rūbais, ir man duoda stenogramas: mano, V. Landsbergio, K. Motiekos pokalbių su Lozoraičiais, su kitais, ir paaiškina, kaip sistema dirba, kaip identifikuoja žmogaus balsą. Ir pateikė rekomendacijas, kaip elgtis, paaiškino, per kiek laiko tie mūsų pokalbiai iššifruojami. Sako: „Tavo balsas sunkiai identifikuojamas, o Landsbergio, Motiekos – labai gerai“.
Buvo ir labai patikimi KGB šaltiniai, apie kuriuos žinojau tik aš ir V. Landsbergis. Jų informacija tvirtinosi 100 proc. Таčiau ir dabar, deja, apie tai negaliu kalbėti.
TSRS kariuomenė – į pagalbą kitataučiams prieš nacionalistus?
A. Butkevičius: TSRS vadovybė ruošėsi sukurti dirbtinį rusakalbių ir lietuviškų nacionalistų, kaip jie mus vadino, konfliktą. Šitas konfliktas turėjo būti plačiai transliuojamas per pasaulines visuomenės informavimo priemones, ir tada kaip civilinių asmenų gynėja turėjo įsijungti TSRS kariuomenė, kuri turėjo įvesti tvarką ten, kur buržuazinių nacionalistų – mūsų – valdžia nesugeba susitvarkyti.
Oponentas nuo sausio pradžios pradėjo kvieti į Lietuvą užsienio žurnalistus. Tuo metu ant TSRS sienų stovėjo KGB kariuomenė – nė vienas užsienio žurnalistas be specialaus leidimo ir specialios TSRS vadovybės akreditacijos nebuvo įleidžiamas. Bet atvyko japonai su „lėkštėmis“, atvyko CNN su didžiulėmis naujienų „lėkštėmis“, jau nekalbant apie Europos valstybių žurnalistus. Visi jie čia buvo sukviesti su TSRS KGB žinia ir jie turėjo parodyti tam tikrą vaizdelį.
Tos kameros turėjo fiksuoti civilių asmenų konfliktą, ir jam užgesinti turėjo būti įvestos karinės pajėgos. Jokia paslaptis, kad iš eilės karinių gamyklų turėjo būti suformuotos civilių kolonos ir jos turėjo eiti link RTV komiteto, o visam reikalui suvaldyti, atseit, užgesinti susidūrimui, turėjo būti įvestos karinės pajėgos.
Kariuomenė turėjo būti įvesta užfiksavus susidūrimą tarp rusiškai kalbančių asmenų ir lietuvių, šturmuoti bokštą turėjo civiliai rusakalbiai, nepatenkinti RTV vykdoma veikla. Jie planavo, kad tie rusakalbiai bus mušami ir šaudomi, jie kūrė legendą apie mūsų pasiruošimą šaudyti. Prisiminkite skleidžiamus pasakojimus – aš buvau kaltinamas, kad yra sudaryti sąrašai, ką reikia sušaudyti, ką reikia sunaikinti.
Mes žinojome: jeigu jiems pavyks pateikti savo vaizdą, tada jie pasiteisins prieš pasaulį, nes „gorbiomanija“ buvo didžiulė. Gorbis (M. Gorbačiovas) buvo nuėmęs šaltojo karo įtampas, ir čia kažko nepatenkinti lietuviai niekam neturėjo rūpėti. Niekas net nesuvokė, kad grius Varšuvos paktas. Jų prasiskaičiavimas buvo tik tas, kad šitos televizijos parodė nė jų vaizdelį, o mano vaizdelį.
A. Butkevičius: Be abejo, jis (organizacijos „Jedinstvo" mitingas ir jo dalyvių bandymas įsiveržti į AT rūmus sausio 8 d. – red.past.) turėjo būti paruošiamuoju etapu. To šturmo metu turėjo būti įsiveržta į Parlamentą, tai turėjo būti galimybė parodyti, kad žmonės rodo savo panieką ten susirinkusiems asmenims, o toliau turėjo būti kulminacija, kuri turėjo leisti panaudoti karines pajėgas – turėjo būti didžiulis susidūrimas prie TV bokšto.
Buvo aišku, kad reikia neleisti ateiti rusų civiliams asmenims. Pasikvietėm rusų demokratų, jie kalbėjosi su čia esančių rusiškų darbininkiškų organizacijų žmonėmis, aš asmeniškai kalbėjau su gamyklų vadovais. Pokalbis buvo labai tiesus: „Kiek jūs esate pasiruošę prisiimti ant savo sąžinės kraujo?“ Susitarėme, kad jie padarys viską, kad savo žmonių neišvestų. Ir tik keliasdešimt vadinamųjų draugovininkų pabandė simuliuoti rusakalbių maištą Lietuvoje.
Visą laiką buvo tikimasi, kad mes šaudysime. Jiems buvo reikalingas priešininkas, būtina, kad mes parodytume, kad mes turime ginklų, šaudytume, ir tai būtų pretekstas kariuomenės panaudojimui Lietuvoje. Kai tai nevyko, jiems teko provokuoti patiems, bet tas sumanymas su rusakalbių panaudojimu sužlugo.
Z. Vaišvila: Kadangi visi žinojo – 9 val. turėjo tas šturmas būti, tai buvo sutarta, M. Misiukonis (pirmosios LR vyriausybės vidaus reikalų ministras – red. past.) išvakarėse V. Landsbergio kabinete prižadėjo, kad atsiunčia Omoną, tuo metu dar neskilusį, iš prospekto pusės (ten, kur dabar aukšta tvora, tuo metu nieko nebuvo), ir pastato medinę tvorelę. Ir mūsų tas specbūrys neleidžia jų į kiemą, nes ten stiklai, neapsaugota teritorija – žinojome, kad per ten veršis. Išvakarėse vėlai vakare dar ir M. Misiukonio kabinete dalyvaujant P. Liubertui bei kitiems dėl to tarėmės. Tai nei 8 val., nei vėliau pažadėto Omono – gerąja prasme – nebuvo (jis vadinosi VRM specialios paskirties milicijos padalinys ir buvo pavaldus tiesiogiai ministrui).
Kai minia nuo čiurkšlės šiek tiek atsitokėjo ir nebesiveržė, aš pamačiau prispaustą prie stiklo karininką – iš kokardų pažinau, kad mūsų milicijos karininkas. Manau, kad tai buvo E. Kaliačius (1999–2005 m. Vilniaus policijos vadovas – red. past.). Aš einu ir sakau: „Rupūs miltai, kur buvot?“ Atsakymas pribloškė: „Ministras liepė 9 val. būti“.
Z. Vaišvila: M. Misiukonis praganė ginklus
O naktį iš sausio 11 d. į 12 d. šis OMON-as skilo. Skambinu M. Misiukoniui – nekelia. Žinau, kad turi būti, nes išvakarėse šnekėta, tada kaip tik Laikinoji gynybos vadovybė buvo įsteigta. Tai skilus OMON-ui ir praradus vieną ginklų sandėlį, nuvažiavau į ministeriją. Nenorėjo įleisti, bet prasiveržėm pro patrulius, laisvai pro atviras duris įėjome į ministro kabinetą – durys buvo atviros į ministro kabinetą. Išsirikiavę visi pavaduotojai. Ministras stovi išėjęs iš už darbo stalo ir klausosi karininko iš įvykio vietos raporto (tik pernai sužinojau, kad tai buvo Kauno jungtinio mūsų milicijos būrio vadas V. Kondratjevas, kurio vadovaujamas būrys buvo nusiųstas poilsiui tą naktį į Valakampius, kur buvo įsikūręs OMON-as ir vienas VRM ginklų sandėlių).
V. Kondratjevo būrio neplanuotas atsiradimas sumaišė kortas – atsirado nereikalingi liudytojai. Karininkas įsikarščiavęs raportavo ministrui, kaip kas buvo, kaip vyrai juodais ,,ploščiais“ vadovavo, akivaizdžiai tarybiniai saugumiečiai, kurie ir dirigavo. Pasakojo, kaip elgėsi mūsiškiai, kaip ir jiems kliuvo į kailį, kaip galima buvo išgelbėti VRM ginklų sandėlį, bet kažkodėl niekas to nedarė (...) Žodžiu, jie paspruko ir paneriais iki Vilnelės ir iki ministerijos. Žmogus įsikarščiavęs, atsakingas už 25 žmonių būrį, už atsivežtą automobilį, ginklus jis mato, kad vyksta perversmas valstybėje. Jis ministrui aiškina, ministras klausosi, pavaduotojai klausosi. Ir aš klausausi nuo kažkurio epizodo.
M. Misiukonis, lyg ir diplomatas, iš kitos pusės, mano vertinimu, atsakingais momentais jo atsargumas buvo peraugantis į baimę. Kai reikia priimti sprendimą, tada paralyžius, o tame epizode – ir savitvardos praradimas, nes karininkas, nematydamas manęs įėjusio į kabinetą ir tęsdamas raportą, susirinkusiems patvirtino, kad Laikinoji gynybos vadovybė, švelniai tariant, iš ministro lūpų prieš tai girdėjo netiesą (...) Matau, kad susišnekėti nėra jokių galimybių. Tada kreipiausi į pavaduotojus. Sakau, vyrai, matot, kad ministras negali priimti sprendimų, o juos reikia priimti būtina. Turime tartis, kas įvyko ir ką daryti. Tai, sakau, pasitarkite ir kuris nors jūsų būkite po 15 min. V. Landsbergio kabinete. Lauksime. Ir išėjau.
Mes M. Misiukoniui kalėm ir kalėm – tai tu duosi ginklų Parlamento apsaugai legaliai ar neduosi? V. Landsbergio apsaugai „išmušti“ iš jo vieną kitą šaunamą vienetą buvo kryžiaus žygis. Pavyzdžiui, K. Prunskienę saugojo OMON-as, pavaldus tiesiogiai M. Misiukoniui. O Aukščiausiosios Tarybos vadovybę – jos apsaugos skyrius, kuriam M. Misiukonis stengėsi nieko neduoti. Ir tą naktį (kai skilo OMON-as – red. past.) didžiąją dalį ginklų praganė. Vėliau ir kitą VRM ginklų sandėlį praganė.
Aš suprantu M. Misiukonio poziciją – teko tarp Maskvos manevruoti: visokiais komandiruočių pretekstais ministerijoje praktiškai visą laiką buvo štabelis iš Maskvos. Beje, K. Prunskienės vadovaujama vyriausybė taip ir nebuvo išsprendusi VRM sistemos finansavimo perėmimo – Maskva mokėjo šiai sistemai atlyginimus, tik pradėjus dirbti G. Vagnoriaus vadovaujamai vyriausybei, nedelsdami pradėjome spręsti, pradėdami nuo „Aro“ būrio įsteigimo. Ir likimas tikrai nelengvas M. Misiukonio buvo. Bet kai vyksta tokie įvykiai, tu iš principo turi apsispręsti, kurioje barikadų pusėje esi. Negali būti, kad nei ten, nei ten. Jam ir psichologinė buvo problema. Darbo krūvį tempė pavaduotojai, ir visų pirma Petras Liubertas.
Kainų pakėlimas: K. Prunskienė neįvertino situacijos?
A. Butkevičius: Aš esu įsitikinęs, kad tai (kainų pakėlimas sausio 7 d. – red. past.) buvo neteisingo situacijos vertinimo pavyzdys. Aš su K. Prunskiene labai daug bendravau. Man susidarė vaizdas, kad ji vadovavosi informacija, kad kainos turi atspindėti realią padėtį rinkoje, kad valstybė negali dotuoti visą laiką ir nėra iš ko to daryti. Ji manė, kad ta logika yra suvokiama visiems, ir su mokslininko užsispyrimu gynė savo pozicijas.
Bet tai buvo ne mokslinio disputo klausimas, tai buvo net ne politika. Tai buvo karas, kai kiekvienas klaidingas sprendimas yra panaudojamas prieš tave. Aš manau, kad ji tiesiog neįvertino situacijos. Kainos keitėsi ir tebesikeičia toliau, bet pasaka apie rinkos ekonomiką buvo visai ne to laiko pasaka.
Z. Vaišvila: Kainų pakėlimas yra vienas iš tų (neatskleistų – red. past.) dalykų: kaip nutarė, kaip nenutarė, ką ji vienasmeniškai padarė, ką kolektyviai – vyriausybė? Gi AT deputatai vaikščiojo įtikinėdami, kad to nereikia – Č. Stankevičius, kiti įtikinėjo, kad to nereikia. Tačiau visi gi matėme, kas darosi, kad valandomis bręsta kažkas labai rimta. Nesuprasti to galėjo tik tas, kas to nenorėjo. K. Prunskienės ir V. Landsberio nesusikalbėjimas tuo metu buvo tragiškas. O jie abu dėl užimamų pareigų privalėjo tai padaryti.
Lietuvos pozicija: provokacijoms nepasiduoti, ginklų nenaudoti
Z. Vaišvila: Iš vienos pusės neturime (ginklų – red. past.), iš kitos pusės reikia, iš trečios pusės – neleisti Maskvai interpretuoti kaip nelegalius ginklus. Iš vienos pusės, reikia ginklų gynybai organizuoti, iš kitos pusės, nesame naivūs, kad nesuprastume, jog vien tuo neatsilaikysime. Tai buvo vienas iš esminių klausimų. Beje, oficialiai ginklus Aukščiausios Tarybos gynybai tada davė tik V. Baldišiaus vadovaujamas Lietuvos bankas ir viena medžioklinių ginklų parduotuvė. O bene svarbiausias mūšis buvo informaciniame kare.
A. Butkevičius: Buvo aišku, kad naudoti ginkluotą pasipriešinimą reikštų tik dar didesnį problemos gilinimą ir iš esmės būtų tai, ko iš mūsų laukia priešininkas. Mes pademonstruotume Rusijai ir pasauliui, kad esame konflikto generavimo mechanizmas, nemokame reguliuoti. Ir buvo akivaizdu, kad naudodami ginklą mes nieko laimėti negalime.
Aš sąmoningai priėmiau sprendimą ginklo nenaudoti, išskyrus tuos atvejus, kai mes turime fiksuoti, jog valstybė ginasi – tose vietose, kur valstybė negali neparodyti gynybos, konkrečiai Parlamente. Buvo apsispręsta, kad jeigu Parlamentas būtų šturmuojamas, mes būtume gynęsi ginklu. Aš tam buvau gavęs Laikinosios gynybos vadovybės leidimą ir sutikimą. Visur kitur padariau viską, kad išimčiau net kokį nors vaikišką ginklą, lazdą, kad nekiltų pagundos ir kad mūsų negalėtų apkaltinti, jog mes ginklus naudojome.
J. Gečas: Iš valstybės mes praktiškai jokių ginklų negavome. Visi ginklai buvo įsigyti iš kažkur – medžiokliniai šautuvai, sportiniai šautuvai, II pasaulinio karo laikų šautuvai, įvairiausi pistoletai iš nežinybinės apsaugos, automatiniai šautuvai. Visi jie pagal tuomet veikiančius įstatymus, iki sausio 12 d. ir pagal Lietuvos įstatymus buvo nelegalu. Visi sambūriai buvo „banditskije formirovanija“ (banditų junginiai – red. past.) pagal tarybinius įstatymus, o ginklai nelegalūs ir bet kas sulaikytas gatvėje būtų nuteistas. Tie žmonės, kurie įsigydavo, atveždavo ginklus, vaikščiojo peilio ašmenimis. Buvo už įstatymo ribų.
Ginklų Lietuvoje buvo, milicija jų turėjo, buvo gana dideli Nemenčinėje ginklų sandėliai – keletas tūkstančių vnt., juos būtų buvę galima išdalinti gynėjams ir savanoriams, bet to nebuvo imtasi. Buvo galima dalį milicijos ginklų perduoti, bet to irgi nebuvo padaryta. Tada mes tuo labai piktinomės — kad turime ieškoti miškuose partizanų ginklų ar net vogti iš DOSAF-o (SDAALR – sukarinta savanoriška TSRS organizacija armijai ir laivynui remti – red. past.) mokyklų, tirų sportinius šautuvus, jei galėtume gauti legaliai. Kita vertus, gal ir gerai, kad nebuvo ginklų pertekliaus, nes ginklas turi savybę anksčiau ar vėliau iššauti, o žmonių psichika buvo įtempta.
Jonas Gečas (nuotr. Balsas.lt)
Spaudos rūmai turėjo liepsnoti
A. Butkevičius: Siekdami parodyti, kad žmonės, kurie mus puola, naudoja jėgą, mes stengėmės užfiksuoti visus atvejus, kai į patalpas veržiasi, puola. Tam į TV bokštą buvo pasiųsta grupė Rokiškio pasieniečių, kurie turėjo užblokuoti visus įėjimus ir priversti priešininką išlaužti duris ir tik tokiu būdu pakliūti į vidų. Jeigu priešininkas patektų į vidų, jie turėjo užblokuoti TV bokšto gaisrinę sistemą – ten buvo inertinės dujos, kurios turėjo nusileisti iš bokšto viršaus gesindamos ugnį. Ir siųsdamas žmones į TV bokštą ir RTV komitetą aš asmeniškai patikrinau, kad ginklų jie neturėtų.
Spaudos rūmuose (užgrobti sausio 11 d. – red. past.) buvo sužeistas pirmas Lietuvos kareivis Rimantas Lukšys. Jis pylė vandenį į besiveržiančius kariškius, karininkas šovė į jį ir stipriai sužeidė.
Bet Spaudos rūmai juos užimant turėjo degti. Žmonės, prieš išeidami iš rūmų, turėjo padegti patalpas, bet buvo tiek pripilta vandens, kad man iš pastato atsakingas asmuo skambina ir rėkia į telefoną: „Audriau, čia niekas nedega, čia visur vanduo“.
J. Gečas: mūsų prisiminimai – subjektyvūs
Mes visi ginčijamės – o kada gi buvo gynėjų priesaika Seime, tuometinėje AT? Aišku, kad tai buvo 11 d., bet kurią valandą prasidėjo, kada baigėsi? Kada A. Butkevičius ir V. Landsbergis tą priesaiką priėmė? Kada kunigas Robertas Grigas sveikino ir laimino priėmusius priesaiką? Kurią valandą?
Kas po ko vyko – kada užimta TV retransliacijos stotis, viena ar kita automokykla, kada tiksliai pajudėjo tankai? Kada tiksliai prasidėjo radijo transliacijos iš Sitkūnų?
Mūsų prisiminimai yra gana subjektyvūs. Kiekvienas žmogus, dalyvavęs 1990-1991 m. įvykiuose, užėmė tam tikrą poziciją valstybėje, krašto apsaugos sistemoje, ir įvykius matė iš tam tikro taško. Nė vienam nebuvo duota matyti visko.
Tas, kuris iš statybų vežė blokus, matė kaip atvežė, tas žmogus, kuris rodė, kur tuos blokus statyti, manė, kad yra pagrindinis, įmonės viršininkas, kuris rizikuodamas ir nepaisydamas grasinimų „nedrįskite paimti statybinių medžiagų“, jų davė – manė, kad jis yra svarbiausias barikadų statytojas. Ir tas, kuris atvežė dujokaukes, arba Chemijos instituto profesorius, kuris savo sodo name virė trotilą, irgi kitaip matė tuos įvykius.
Gynybos štabo nariai matė daugiau. AT vadovybė matė politinį aspektą, bet jie nematė, iš kur malkos, laužas atsiranda. Visi atsiminimai susideda iš didžiulės mozaikos, kurioje yra labai daug įvairių detalių.
Balsas.lt žurnalsitai, dėliodami1991-ųjų sausio įvykių mozaiką, taip pat neaprėpia visko. Tai – žmonių, buvusių tų įvykių centre, prisiminimai ir nuomonės. Šio straipsnio tęsinyje – apie tai, kaip rengėsi galimam šturmui Parlamernto gynėjai, iš kur ant AT pastato atsirado lazeris, buvo ar nebuvo atsitraukimo iš Seimo rūmų planas požeminiais tuneliais, kodėl sausio 13-sios naktį buvo skubiai formuojama trečioji vyriausybė ir net tai, kas padėjo paslėpti nuo galimo pavojaus mūsų pašnekovų vaikus.
