Žlugus Sovietų Sąjungai, vyravo viltis, jog Rusija perims vakarietiškas valstybes ir pripažins JAV dominavimą tarptautinėje arenoje. Nebuvo itin rūpinamasi Baltijos šalių gynyba, nes buvo daroma prielaida, kad vien narystė NATO atbaidys bet kokį potencialų agresorių. Po Krymo okupacijos išblėso viltis, kad Rusija pasiryžusi gerbti tarptautines normas ir įsipareigojimus. Įsitikinta, jog reikia imtis konkretesnių priemonių Baltijos šalims apginti, tiksliau tariant, parodyti ryžtą jas ginti.
Trečiadienį NATO gynybos ministrai patvirtino planus plėsti Aljanso karinį profilį Rytų Europoje, dislokuojant papildomas pajėgas ir karinę techniką Rytų Europoje. Nutarimas dėl naujų priemonių yra svarbus, nes jis pirmą kartą formaliai įtvirtintas Aljanso dokumentuose. Pasak NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, siunčiamas aiškus signalas, kad „NATO vieningai atsakys kaip į bet kokią agresiją prieš bet kurią mūsų sąjungininkę“. Iki liepos mėnesį Varšuvoje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo tikimasi susitarti dėl konkrečių priemonių. Yra ko diskutuoti, nes Baltijos šalys ir Lenkija siekia, kad jų teritorijose būtų steigiamos nuolatinės bazės, o Vakarų sąjungininkai labiau linkę siųsti rotuojamas pajėgas.
Daug dėmesio Baltijos šalyse sulaukė „Rand corporation“ ekspertų studija, kuri padarė išvadą, jog NATO negebėtų daugiau negu tris dienas priešintis staigam Rusijos įsiveržimui į Baltijos šalis. Bet Rusiją esą galėtų atgrasyti sprendimas Baltijos šalyse dislokuoti tris šarvuotąsias kovines brigadas bei kitų priemonių taikymas. Vien brigadų išlaikymas kainuotų beveik 3 milijardus dolerių. Lietuvos gynybos ministras Juozas Olekas sveikino „Rand“ studiją, kuri yra „geras įspėjimas“ sąjungininkams. Studija ir jos išvados nesulaukė visuotinio pritarimo. Buvęs JAV oro karo laivyno pulkininkas Samas Gardneris pažymėjo, jog ne naujiena, kad Baltijos šalys pažeidžiamos, o studija nepasakė nieko naujo ar reikšmingo. Pasak jo, „Rand“ iššvaistė kariuomenės pinigus, o keli žmonės, kurie tikrai supranta situaciją, galėtų pagaminti daug geresnį produktą per dviejų dienų seminarą. Nesu karinis ekspertas, bet esu linkęs skeptiškai vertinti studiją, nes ji nenagrinėja branduolinių ginklų poveikio, manant, kad NATO branduolinė ginkluotė neatgrasytų Rusijos.
Reikia sveikinti NATO sprendimą, kaip ir JAV ketinimą keturis kartus didinti lėšas skiriamas Europos gynybai. Būtų dar geriau, kad Europos šalys pagaliau suprastų, kad jos pačios turi rūpintis savo saugumu, ir kad jos nesąžiningai piktnaudžiauja Vašingtono gera valia, nuolat mažindamos savo gynybos biudžetus. Net jei NATO pritartų maksimaliems Rytų Europos šalių planams ir pastoviai dislokuotų karinius dalinius, Lietuva liktų pažeidžiama, nes ir tuo atveju būtų itin sunku sustabdyti masinį Rusijos antpuolį, Rusijos sausumos kariuomenei turint milžinišką karių ir karinės technikos persvarą.
Per Šaltąjį karą Vakarų Europos šalys jautėsi pažeidžiamos, nuogąstaudamos, kad savo pajėgomis negalėtų duoti deramą atkirtį Varšuvos sutarties pakto antpuoliui. Jų saugumą garantavo JAV branduolinis skydas, įsipareigojimas ginti Vakarų šalis, reikalui esant, ir branduoliniais ginklais. Kai prezidentas Reaganas pradėjo su Gorbačiovu rimtai derėtis dėl radikalaus branduolinių ginklų mažinimo, Vakarų šalių vadovai sunerimo. Viešai Londonas, Paryžius ir Bona pritarė deryboms, bet privačiai reikšdavo susirūpinimą, kai Reiganas kalbėdavo apie visišką šių ginklų panaikinimą. Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher prezidentui nuolat pabrėždavo slypinčius pavojus - branduolinių ginklų panaikinimas nepadidintų Vakarų Europos saugumo, bet sumažintų jį, nes nebūtų kuo atsverti Sovietų Sąjungos įprastinės ginkluotės pranašumą. Įtakinga Valstybės departamento pareigūnė Rozanne Ridgway tik pusiau juokaudama tarė, kad „daugelis žmonių pradėjo mylėti bombą“.
Visuotinė JAV karinė galia, o ne naujai dislokuoti kariai ir technika atbaidys Rusiją. Naujų dalinių vaidmuo yra kitoks – iš dalies simbolinis, iš dalies garantuojantis reakciją. Niekas nemanė, kad Berlyne per Šaltąjį karą dislokuoti keli tūkstančiai JAV karių gebėtų atremti Varšuvos pakto šalies veržimąsi. Jie vaidino sprogdiklio vaidmenį. Puolant Berlyną, dalis jų būtų nukauti, ir JAV turėtų reaguoti į savo karių žūtį. Kai Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Londonas klausė, kiek karių jie turėtų pasiųsti į Prancūziją, didysis karvedys generolas Fochas atsakė, kad reikia pasiųsti tik vieną, o mes užtikrinsime, kad jis žūtų – taigi, kad Britanija turėtų įsitraukti į karą. NATO karių dislokavimas rytuose turi tą patį vaidmenį - laiduoti, jog kariniai veiksmai prieš Baltijos šalis būtų nukreipti ir į JAV.
Nors Lietuva yra pažeidžiama, ji yra ir liks saugi. NATO karinis pranašumas yra akivaizdus, o Lietuva yra NATO narė. Rusija turi tik vieną kozirį – taktinių branduolinių ginklų persvarą. Bet ji pati supranta, kad vieną kartą panaudojus bet kokio dydžio branduolinį ginklą, sunku išvengti tolesnės eskalacijos. Rusija jau kariauja dvejuose frontuose, ir net Putinas supranta, kad trys frontai būtų per daug. Sirijos ir Ukrainos konfliktai kada nors bus užgesinti, tad ilgainiui Rusijos rankos bus laisvesnės. Bet NATO jau 65 metus atbaidė Rusiją ir dar galingesnę Sovietų Sąjungą, ir nėra pagrindo manyti, jog padėtis pasikeis. Antra vertus, Lietuvai nevalia užmiršti, kad ji pažeidžiama, ir turi rūpintis savo saugumu. Ji negali teigti, kaip kadaise aiškino prezidentė Grybauskaitė, kad neturime konkrečių įsipareigojimų NATO gynybai skirti atitinkamą BVP procentą.
----------
Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
