Visai neseniai jam teko ištverti nelengvą kelionę, grįžus iš fronto linijos Donbase. Jis turėjo judėti daugiausia naktį – kad nepatektų po artilerijos ugnimi ir gautų reikalingų atsargų savo daliniui.
Maksimas papasakojo apie tai, kaip teko kovoti su rusais. Jis kalbintas Bachmute, mažame miestelyje, esančiame Rusijos artilerijos pasiekiamumo diapazone. Kai kurie pastatai buvo sugriauti, o dauguma gyventojų pabėgo iš miesto.
Tris savaites Maksimas ir jo bendražygiai praleido gynybos pozicijoje pavadinimu Cerber – ji buvo pavadinta ten rasto šuns vardu. Pozicija buvo sugriauto buvusios gamyklos pastato teritorijoje Rubižnoje – miestelyje, kurį galiausiai teko atiduoti Rusijos kariuomenei.
„Tai buvo pragaras: apkasai, nuo sovietinių laikų likusios pastogės ir gaisrinė“, – prisimena Maksimas.
Jo padalinio tankai šaudydavo kartą per valandą – kartais šiek tiek dažniau. Dėl to, pasak Maksimo, žuvo vienas jo draugas, o dar mažiausiai tuzinas vaikinų buvo sunkiai sužeista.
Iš studentų į savanorius
Dabar, kai į Ukrainą atėjo vasara, o derlingoje juodžemėje žydi gyvybė, Donbase vyksta sunkiausi mūšiai. Rusijos generolai mokosi iš klaidų, padarytų žengiant į Kyjivą ir Charkivą.
Daugybė pralaimėjimų kovo mėnesį privertė Rusijos armiją pereiti prie nusistovėjusios taktikos. Maskva visas savo pajėgas ir didelę ugnies jėgą sutelkė siaurame Rytų Ukrainos sektoriuje ir bando išstumti Ukrainos pajėgas iš Kremliaus pripažintos Luhansko srities – save vadinančios LLR.
Donecko srityje Ukrainos pozicijos laikosi geriau, tačiau Rusija tęsia beveik nuolatinius apšaudymus.
Su Maksimu – tuomet dar Biologijos fakulteto studentu – pirmą kartą kalbėta kovo pradžioje. Rusų invazija tęsėsi porą savaičių, o Maksimas kartu su savo draugu, ekonomikos studentu Dmitrijumi Kisilenko, atvyko užsiregistruoti į frontą.
Jis kartu su kitais panašiais vaikinais stovėjo šaltyje, laukdami autobusų iš kovinio rengimo centro. Jei ne apšiurę Kalašnikovo automatai, atrodytų, kad važiuoja į kokią nors šventę ar kempingą.
Tada žvelgiant į šiuos 18–19 metų vaikinus – kupinus, kaip dažnai būna tokiame amžiuje, nenugalimumo jausmo, einančių į europietišką karą, kaip kruviniausiame XX a., galima patirti gana mišrų jausmą: švelnumą, liūdesį ir susirūpinimą vienu metu. Savo išvaizda jie priminė, kad artėja didelis karas.
Kovo mėnesį Maksimas ir Dmitrijus, kaip ir visi ukrainiečiai, padarė tai, ką tokiomis sąlygomis paprastai daro žmonės – prisitaikė gyventi naujomis sąlygomis.
Po pirmojo šoko seni įpročiai užleido vietą naujai viską ryjančiajai gyvenimo realybei. Kovo mėnesį per trumpus karinius mokymus kalbėta apie tai, kaip pasikeitė gyvenimas nuo karo pradžios. Tada Maksimas pasakė: „Mes negalime gyventi su žmonomis, draugėmis, vaikais, negalime tiesiog gyventi įprasto gyvenimo. Visi supranta, kad dabar turime daug svarbesnę užduotį. Ir mes būtinai grįšime į normalų gyvenimą, auginsime vaikus, kažkada pabučiuosime savo žmonas ir merginas, bet visa tai – po karo.“
Visų ukrainiečių gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai vasario 24-ąją į jų šalį įsiveržė rusai. Tačiau pasikeitė ir toli nuo Ukrainos esančių žmonių gyvenimai.
Nepaisant vykstančio Rusijos kariuomenės puolimo, Maksimas yra pasiryžęs kovoti toliau. Jo draugas Dmitrijus, gynęs Kijevą, liko sostinėje. Studentai, atliekantys karinę tarnybą, turi teisę ją atidėti, todėl tarnyba Donbase yra savanoriškas dalykas.
„Šalsime apkasuose tiek laiko, kiek prireiks. Esame pasirengę net mirti, kad tik laimėtume laiko, kad visas civilizuotas pasaulis nugalėtų Rusiją nekarinėmis priemonėmis", – sakė jis.
Jis nenori klausytis žmonių, kurie save vadina Ukrainos sąjungininkais ir tuo pačiu siūlo Maskvai atiduoti dalį Ukrainos teritorijos: „Tikiu, kad su Putinu derėtis neįmanoma. Jis supranta tik kulkų, kraujo, karo nusikaltimų ir dar kažko kalbą. Negalima sakyti: imkite šią teritoriją ir karas baigsis".
Karas pakeitė negrįžtamai
Paklausus Maksimo, kaip jį pakeitė karas, jis prisiminė, kad dar metų pradžioje rengė koncertus, įsitraukė į jaunimo politiką, o dabar viskas yra kitaip: „Kol kas negaliu tiksliai atsakyti, nes vis dar negaliu suvokti, kad keli mano draugai mirė ant mano rankų. Labai sunku su tuo gyventi. O kai išvykome iš Rubižnės, buvo sunku patikėti, kad pralaimėjome. Mūšis dėl šios gamyklos ir vieno svarbiausių Luhansko srities miestų“.
Kovo mėnesį Maksimas juokavo, kad tėvams nepaaiškino, kodėl apsivilko karinę uniformą: „Šiandien tėvai mane supranta 100 proc. Stengiuosi jiems paskambinti kiekvieną kartą, kai tik pasitaiko galimybė."
Maksimo tėvas norėjo įstoti į teritorines gynybos pajėgų gretas savo gimtajame mieste Sumuose: „Jam jau 65 metai, jis per senas kovoti. Jam buvo neleista vykti į frontą, tačiau jis man paskambino ir paklausė: Maksimai, ar galiu prisijungti prie jūsų dalinio? Jie mane visiškai supranta ir palaiko – tiek morališkai, tiek finansiškai“.
Donbase atsirado naujų apkasų, didelės brangių traktorių kolonos juda į vakarus. Nors galingi šiuolaikiniai ginklai, reikalingi atremti Rusijos puolimą ar net iškovoti pergalę, ir toliau atkeliauja, tačiau nepakankamai greitai.
Studentas Maksimas virto kovotoju fronto linijoje – užsiėmęs, kaip pats laiko, svarbiausiu viso savo gyvenimo darbu: „Mes kovojame už viso pasaulio, viso civilizuoto pasaulio laisvę. Ir jei kas nors mano, kad šis karas yra Rusijos ir Ukrainos, jis klysta. Tai šviesos ir tamsos karas. Rusijos ir viso pasaulio karas“.
