Kavinę Havanoje, kurioje laiką leido ir kokteilius siurbčiojo garsusis rašytojas Ernestas Hemingway, iki šiol lanko daugybė keliautojų iš viso pasaulio. Jie mielai įsitaiso prie to paties stalelio, prie kurio mėgdavo sėdėti rašytojas, ir ragauja tų pačių jo pamėgtų gėrimų. „Verslo klasė“ domisi, kodėl tokių, savo dvasią turinčių kavinių beveik nėra Lietuvoje. Architektų ir kavinių savininkų klausėme, kaip kuriami dabartiniai interjerai. Aiškinomės, dėl ko buvo sunaikinti vertingi prieškario ir sovietmečio interjerai.
Dauguma žmonių šiais laikais bent jau vieną kartą per dieną valgo kavinėje ar restorane. Galima juokauti: jei darbas tapo mūsų antraisiais namais, vadinasi, viešojo maitinimo įstaigos – trečiaisiais. Todėl trečiuosiuose mūsų namuose, be skanaus maisto, tikimės gauti jaukumo, šilumos, patekti į ypatingą ir įsimenančią atmosferą.
Kosmopolitiškas interjeras
Modernaus, šiuolaikiško dizaino restoranų tinklo „Pizza Jazz“ patalpos Vilniuje ir Kaune daugiausia parenkamos ten, kur įkurti didesni verslo centrai, bankai, ten, kur telkiasi daugiau pinigų, bet renkasi mažiau laiko turintys klientai, kurie daug važinėja po pasaulį ir yra įpratę prie šiuolaikiškų funkcionalių, per daug į akis nekrintančių maitinimo įstaigų interjerų, matomų kiekviename moderniame oro uoste. Sėdėdamas Vilniuje „Pizza Jazz“ lengvai gali užsimiršti ir pasijusti taip, lyg būtum viename modernių Miuncheno, San Francisko ar Oslo restoranų.
Susitinku su keleto „Pizza Jazz“ Vilniuje ir Kaune, Vilniuje „Double cafe“, japonų maisto restoranų „Miyako“, „Kabuki“ interjero autoriumi architektu Valerijumi Starkovskiu. Jo kuriami interjerai žmonėms patinka ir jis pats dabar, kaip sakoma, yra madingas dizaineris.
„Tai šiuolaikiški, šios dienos ritmą atitinkantys restoranai. Iš tiesų tokių restoranų gali surasti ir Barselonoje, ir Vokietijoje, ir Norvegijoje – tai kosmopolitiniai interjerai. Juk mes gyvename moderniame XXI amžiuje, todėl visur projektuojami šiuolaikiški nūdienos daiktai. Tai yra naujas interjeras, jį kuriant naudojama daug profesionalams skirtų priemonių, detalių, kai, be didžiulio dėmesio šviesai, skiriama dėmesio baldų skirstymui zonomis, spalvomis“, – sako p. Starkovskis.
„Pizza Jazz“ funkcionalumas
Valgydamas „Pizza Jazz“ restoranuose jauti pulsuojantį greitą gyvenimo ritmą (žinoma, jei ne per ilgai tenka laukti, kol prieis padavėjas). Interjero autoriaus prašau papasakoti, kokiomis priemonėmis jam pavyko sukurti šiuolaikiškumo, ritmingumo įspūdį.
Jis sako: „Pizza Jazz“ yra „lankstaus“ tipo restoranas, kai stalai driekiasi išilgai sienų, suprojektuotas centras, yra suformuotos ir daugiau atskirtos vietos, staleliai prie langų, mėgstantiems žiūrėti pro langą. Restoranuose galima lengvai sustumti ir vėl atskirai sustatyti stalus. Stengiuosi, kad būtų funkcionalūs, bet ne šalti interjerai. Ypač atsakingas momentas – atrinkti ir suderinti spalvas. Tamsių spalvų medžio grindys, šviesių, lengvų „maisto“ spalvų sienos. Interjeras neskleidžia agresijos – tai vienalytė visuma. Ja norėjau suteikti valgančiam žmogui komfortą. „Pizza Jazz“ originali detalė – stiklinės sienelės, skirtos pasikabinti paltams. Juos sukabinus arba nuėmus, keičiasi vaizdas kavinėje. Sienelė tarsi instaliacija ir ji kinta, kai atsiranda ir vėl dingsta daiktai – skėčiai, rankinės, striukės. Kai paltų nekaba, interjerą puošia į akis nekrintanti skaidri sienelė . Tai nuolat besikeičianti, nenuobodi drabužinė.“
Interjero autorius pripažįsta, kad labai svarbi yra restorano ar kavinės visuma – atmosfera. Restorano sėkmę, anot pašnekovo, laiko tokie banginiai – projektas, jo įgyvendinimas, personalas, maistas ir muzika.
„Svarbu tai, kaip jus pasitinka – sugadina nuotaiką ar pakelia. Žmonės laukia dėmesio, ypač dieną, kai skuba, ateina išalkę. Vakare lankytojai linkę skirti daugiau laiko šiam procesui, tačiau pusryčius, pietus norisi pavalgyti per pusvalandį. Lankytojai kreipia dėmesį į garso kokybę ir muzikos pasiūlą. „Pizza Jazz“ restoranams muzikantai įrašo specialius muzikinius kompaktinius diskus. Vienas svarbiausių darbų kuriant interjerą yra apšvietimas. Tai nelengvas darbas, jei nori gerai suprojektuoti, privalai teisingai apskaičiuoti, kur bus pagrindiniai šviesos akcentai, kokia turi būti šviesa. Ji turi žadinti apetitą, restorane turi būti šiek tiek aukštesnė temperatūra, kad žmogus norėtų gerti. Viskas turi būti numatyta – srautai, takai, nuotaika, spalvos, baro vieta (jis juk tarsi restorano altorius). Turi būti išradingai apšviestos lentynėlės, daug butelių, virtuoziškas barmenas“, – vardija p. Starkovskis.
Keičia „Double cafe“ stilių
Sėkmingi interjerai gimsta po daugybės diskusijų, ginčų, kai pavyksta tiksliai prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo poreikių. Būtina ir intuicija.
„Verslo klasės“ pašnekovas neneigia, kad dabar – jo sėkmės valanda. „Sėkmę lėmė ir tai, kad teko susitikti su tokiais žmonėmis, tokiais užsakovais, kuriems patiko mano idėjos, projektavimo stilius ir eksperimentai. Kai įgyvendini vieną kitą sėkmingą projektą, užsakymų ratas įsisuka. Susiformuoja braižas. Užsakovai pradeda atpažinti stilių ir kviesti naujiems darbams“, – dėsto pašnekovas. Šiam architektui pavesta formuoti ir kito modernių kavinių tinklo „Double cafe“ interjerus (jų autorius yra latvių architektas). Pasirodė, kad pasirinkta šių kavinių stilistika, puikiai prigijusi Latvijoje, Lietuvos vartotojams ir tam segmentui, į kurį taikomasi, nebuvo patraukli. Dėl tos priežasties Lietuvoje yra parengta kelių šio tinklo restoranų rekonstrukcija. Vienas iš pavyzdžių įgyvendintas Vilniuje, „Vagos“ knygyne. Čia p. Starkovskis parinkto šiltą šokoladinę spalvą, „fusion“ stilių, jis lietuviams atrodo jaukesnis, patrauklesnis, kavinėje atsirado gobelenų, kilimų, dekoracijų.
Išbarstyti sovietmečio perlai
Su modernių kavinių interjero kūrėju sutariame – visi interjerai negali būti modernūs, o originalių Lietuvoje pasigendama. Savo laiką liudiję interjerai buvo sunaikinti du kartus – sovietmečiu ir atgavus Nepriklausomybę.
„Profesoriaus Algimanto Nasvyčio didžiulis nuopelnas – kad jis neleido suniokoti ir išnaikinti vilniečių mėgstamos vietos – „Neringos“ kavinės. Iš įsimintinų sovietmečio interjerų buvo „Senasis rūsys“, „Lokys“, jų nebeliko, – vardija p. Starkovskis. – Medžiagų tuomet trūko, tad reikėjo ypatingo profesionalumo, kūrybiškumo, kuriant interjerą. Kiekvieną daiktą reikėjo išpiešti ir atiduoti į Dailės kombinatą ar dar kur nors, kad pagamintų, sukonstruoti. Nebuvo katalogų, kuriuos atsiverti, išsirenki ir atveža. Buvo labai graži raudono interjero kavinė „Vilija“ Gedimino prospekte – a la Verner Panton kėdės, stalai, raudoni gobelenai, apšvietimas. Dabar atsivertęs ekstramodernius katalogus ar žinynus matai, kad tokie interjerai kuriami kur nors Hamburge. Originalių interjerų visame pasaulyje nerasite labai daug, todėl jie ypač vertinami. Modenoje buvau „Formulės 1“ lenktynininko Michaelio Shumacherio restorane. Tai sodo namelis – sienos iškaltos medinėmis lentelėmis, bet joje gausybė mielų šio sporto atributų – ratas, drabužiai, apsilankiusiųjų restoranėlyje padėkos. Objektas turi turėti legendą, dvasią, tada jis bus originalus.“
Laive „Pas Hofmaną“
Rengdami publikaciją svarstėme, kurią kada nors aplankytą kavinę būtų galima vadinti originalia. Originalumas labiausiai asocijavosi su Grūto parke veikiančia kavine, kurioje gausu sovietmečio atributikos ir akcentų – raudonų vėliavų, aliumininių indų, šūkių. Originalus, mūsų nuomone, yra Molėtuose esančios kavinės, įrengtos tarsi laivas, interjeras. Kavinės savininkas Ričardas Hofmanas – jaunystėje buvęs jūreivis, septynerius metus plaukiojęs jūromis, pagaliau inkarą nuleido Molėtuose. Čia ir įgyvendino svajonę – visada būti laive.
Kavinė prieš dvylika metų įrengta rūsyje, tad iš išorės apie ją sužinai tik iš užrašo „Pas Hofmaną“, tačiau, vos pravėręs duris į vidų, pasijunti lyg laive. Laipteliais gali leistis įsitvėręs į šiurkštų lyną. Užrašai ant įėjimo į patalpas durų skelbia „Kapitono kajutė“, „Kambuzas“, „Kapitono tiltelis“, „Kajutkompanija“. Pats savininkas kavinę vadina jūreiviška smukle.
Kartoniniai jūreivių, švyturio maketai, įvairių laivų (vikingų, romėnų) modeliai, vienus gamino pats
šeimininkas, kitus – jo pažįstamas. Ant sienų – dailininko Mykolo Kovaliovo nutapytos garsiojo XIX amžiaus pabaigos rusų marinisto Ivano Aivazovskio darbų kopijos, žemėlapiai, įvairių laivų, uostų nuotraukos, jūrinių mazgų pavyzdžiai, jų esmė – kiekvieną surišti taip, kad kuo lengviau būtų atrišti. Kavinės pasieniuose gunkso medinės statinės su užrašais, pavyzdžiui, „Jamaica Rum“, žvakės buteliuose, tokiuose, kuriuos išmeta jūra į krantą su viduje paslėptais meilės ir ilgesio laiškais ar pagalbos prašymais. Prie lubų kabo daugybės pasaulio šalių vėliavos, barą puošia marinistinės tematikos suvenyrai, jų jau dabar iš svečių šalių parveža nuolatiniai kavinės lankytojai arba į Molėtus užsukantys užsienio šalių turistai. Šalia baro – kavinės savininko jaunystės nuotrauka, jis vilki jūreivio uniforma, o greta – jo prosenelio, dėvinčio vokišką jūreivišką aprangą, atvaizdas.
Mažiausia ir, ko gero, jaukiausia kavinės-laivo patalpa, ant kurios durų užrašyta „Kapitono kajutė“. Už ovalaus stalo telpa nedidelė aštuonių žmonių kompanija.
Lankytojus p. Hofmanas visada pasitinka vilkėdamas jūreiviška apranga. Jūreivio kostiumą jam rankomis išsiuvinėjo mama. Jis visada plačiai šypsosi ir kalbina lankytojus, siūlo paragauti vienų ar kitų patiekalų, pagamintų pagal jo paties ar jo žmonos receptus. Valgiaraštis parašytas ranka. Šeimos kavinėje „Pas Hofmaną“ jautiesi lyg viešėtum jos namuose.
„Kai baigiau plaukioti ir sugalvojau įsigyti savo kavinę, neabejojau, kaip ji turėtų atrodyti. Pagal savo supratimą ir norus ją įsirengiau, naudojau savo miško medieną. Nieko prašmatnaus čia nėra, bet ji miela širdžiai, manau, kad lankytojams taip pat patinka. Turime nuolatinių svečių, ją mėgsta Molėtuose poilsiaujantys užsieniečiai“, – sako p. Hofmanas.
Nors priekabus interjero dizaineris ar architektas šioje kavinėje rastų ką pakritikuoti, jauki atmosfera, neįmantrus, bet originalus interjeras, skanus maistas, draugiškas bendravimas pavergia. Išėjęs tikrai žinai, kad kada nors, o gal ir netrukus, čia vėl sugrįši.
„Metropolį“ žada atkurti
Šalių, kurios turi seną istoriją, restoranų ir kavinių savininkai stengiasi savuosius reliktus išsaugoti ir išlaikyti atmosferą, tuomet ir kavinės auros kurti nebereikia. Lietuvoje tikrai istoriškai vertingų interjerų nepavyko išsaugoti, o šiuo metu dažniausiai kuriami populiarūs pseudoliaudiški interjerai, viduje tiesiog prikraunama molinių puodynių, neveikiančių girnų ir lygintuvų, netikrais žiedais žydinčių plastikinių gėlių.
„Buvusios prabangos liekanos“, – tokia banali, bet teisinga mintis kyla įžengus Kaune pro istorinio viešbučio „Metropolis“ duris ir... Tiesą pasakius, norisi užsimerkti, kad nematytum visos realybės. Akys atsigauna tik žiūrint į autentiškas juodas ir baltas grindų plyteles, išdėliotas šachmatų tvarka, besisukančias puikias, tik jau apšiurusias medines duris. Galima džiaugtis bent tuo, kad durų niekas neliepė nudažyti žaliai, o grindų plytelių – populiariausia sovietmečiu grindų spalva – ruda.
Jūratė Juozapaitienė, „Metropolio“ generalinė direktorė, pasakoja, kad šias patalpas jie nuomojasi. Direktorė rodo medžiagą apie tai, kaip restoranas ir viešbutis atrodė prieš okupaciją, kol jo interjeras nebuvo sunaikintas, ji viliasi, kad kada nors pavyks atkurti buvusią aplinką. Tačiau dabar, kai matai neskoningas juodai ir raudonai nudažytas ir fototapetais išklijuotas sienas, nes toks interjeras liko nuo čia veikusio disko baro, kol kas sunku atkūrimo vizija patikėti.
Dvejus metus rinkti istoriniai dokumentai byloja, kad viešbutis su restoranu buvo pastatytas 1899 metais. Viešbutis tarpukaryje priklausė Užsienio reikalų ministerijai. 1924 metais pastatas su viešbučius, klubu ir restoranu jau tapo akcinės bendrovės „Lietuva“ nuosavybe, čia apsistodavo svarbių svečių. Galbūt todėl jis buvo retai fotografuojamas. Prie „Lietuvos“ viešbučio veikė spiritinių gėrimų gamyklėlė, joje buvo gaminama geltono ir raudono krupniko, šaltmėtinio, šermukšninio likerių. Kasmet ši gamyklėlė duodavo 56.000 Lt pelno.
„Kur dabar veikia svetainė, ten buvo klubo salė, dabartinėje kavinėje buvo restoranas, dešinėje, kur dabar maža salytė – Trijų kunigaikščių menė, kur dabar baras – anksčiau buvo vestibiulis. Tarpukariu „Metropolis“ buvo gražiausias ir moderniausias viešbutis su restoranu Kaune, garsėjęs puikia itališka virtuve“, – apie istorinį pastatą, kuris buvo įrengtas lietuviškojo neobaroko stiliumi ir yra sunaikintas taip, kad neliko nė pėdsako, pasakoja p. Juozapaitienė.
Viešbutis – vienintelė įstaiga Kaune, veikianti nuo pastatymo, nepakeitusi paskirties. Viešbutis pastatytas tuomet reprezentacinėje vietoje – Užsienio reikalų ministerijos, Vyriausybės ir Karo muziejaus kaimynystėje.
Šiuo metu matant „Metropolį“ ir ypač jo restoraną reikia itin lakios vaizduotės, kad galima būtų patikėti interjero atkūrimu, o tai galėjo būti vieta, turinti ypatingą aurą, kurią sukūrė ne tik pastato kūrėjai, bet ir čia besilankęs prieškario meno, politikos, verslo elitas.
Gelbėjimosi ratas „Neringai“
Mūsų šalyje du kartus praūžė kultūros vertybių naikinimo cunamiai, jie sugriovė ir savo kelyje pasitaikiusius vertingus visuomeninių maitinimo įstaigų interjerus. Vilniui pasisekė išsaugoti vienintelį sovietmečiu sukurtą „Neringos“ kavinės interjerą.
Algimantas Nasvytis, kartu su broliu Vytautu projektavęs „Neringą“, prisimena: „Apie 1993–1994 metus „Neringai“ buvo iškilęs realus ir rimtas pavojus pavirsti batų ar kokia kita parduotuve. „Neringą“ išgelbėjo tik tai, kad ji jau tuo metu buvo įtraukta į saugotinų kultūros objektų sąrašą. Jei ne tai – šiandien vilniečių pamėgtos kavinės nebebūtų.“
Nasvyčių suprojektuota „Neringa“ Vilniuje buvo pastatyta 1959 metais. Interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas Povilaitis (sienų tapyba), skulptorius Juozas Kėdainis. 1970 metais interjeras buvo įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugomų valstybės, sąrašą.
Iš to meto originalių ir, p. Nasvyčio manymu, vertų išsaugoti objektų Vilniuje, buvę kavinė „Tauras“, kurios sienas puošė reljefiniai stumbrų medžioklės vaizdai, ji buvusi vientiso stiliaus, vaikų kavinė „Nykštukas“, ištapyta puikiomis freskomis.
Negalima nepritarti architektui – keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai dabar dažnai pasigaili dėl to, kad negali savo vaikų ar anūkų nuvesti į mielą vaikystės kavinę su freskomis, o vieni kitiems negalime parodyti nei kavinės, nei staliuko, prie kurio sėdėdavo prieškario meno garsenybės – rašytojas Balys Sruoga, režisierius Borisas Dauguvietis, poetas Kazys Binkis.
Vladimiro Ivanovo, Violetos Bubelytės, Raimundo Urbakavičiaus nuotr.
