„Per dešimt metų, kai mokiausi namuose, klasiokus mačiau vieną kartą. Mokytoja pasakė, kad vietoj ekskursijos vaikai atvažiuos pas mane. Su manim susipažinti atvažiavo du klasiokai...“ – prisiminimais apie namų mokymą dalijosi neįgaliojo vežimėliu judantis Justas Džiugelis. Su neįgaliesiems nedraugiška švietimo sistema pirmą kartą jis susidūrė tada, kai prieš pradedant lankyti mokyklą susitiko su vertintoju. Jo verdiktą Justas prisimena iki šiol – kiek bus du plius du, šitas vaikas gal ir išmoks, bet kiek bus dukart du – tikrai ne... Dabar J. Džiugelis – Seimo narys, inicijuojantis Švietimo įstatymo pataisas, kurios panaikintų diskriminacinę teisę mokykloms nepriimti negalią turinčių vaikų.
„Mano rašomasis stalas stovėjo prie lango. Ir aš matydavau, kaip rugsėjo 1-ąją į mokyklą eina pasipuošę vaikai su kardeliais. Man buvo skirtas mokymas namuose. Buvau gal septintoje ar aštuntoje klasėje, kai auklėtoja pirmą kartą paklausė, kodėl neatėjau į šventę. „Ar man galima?“ – paklausiau jos. Juk visada buvo sakoma, kad negalima“, – apie dvylika izoliacijos nuo bendraamžių metų pasakojo Irmina Beneševičiūtė. Pasak merginos, tokį mokymąsi tėvai pasirinko iš jiems pasiūlytų dviejų alternatyvų: specialioji mokykla Kaune arba namų mokymas. Šiandien Irmina – Šiaulių universiteto magistrė, 7 mokslinių straipsnių autorė.
Europietiškos Lietuvos erdvėje surengtos diskusijos ekrane – trumpas vaizdo pasakojimas apie Dauno sindromą turinčio berniuko treniruotę. Ir keli sutrikdantys, susimąstyti priverčiantys sakiniai: „Tai Rapolas. Jis gali ir nori mokytis. Bet kol kas Rapolui tenka palaukti, kol norės ir galės mokykla. Kurkime miestą visiems.“
Kur mokosi negalią turintys vaikai?
Diskusiją moderavęs žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas įtampą dar labiau sustiprino paprašydamas pakelti rankas tuos diskusijos dalyvius, kuriems teko mokytis su negalią turinčiais bendraamžiais. Lietuvoje negalią turi beveik 10 proc. žmonių, tad, pasak G. Sarafino, kiekvienoje klasėje turėjo būti po du ar tris neįgalius mokinius. Tačiau į diskusiją susirinkusiųjų rankos nepakilo. Kažkas patikslino: su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais mokėsi, bet su turinčiais negalią – ne.
Mokyklų reitingus sudarančio žurnalo vyriausiasis redaktorius irgi neslėpė nuostabos: jis yra lankęsis 300 mokyklų, deja, nei prestižinėmis save laikančiose, nei krikščioniškose mokyklose neįgalių vaikų nematė. Tiesa, yra Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, Dovilų pagrindinė mokykla, į kurias visi veržiasi, dar viena kita, bet jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad kurgi mokosi neįgalūs vaikai? Kiek jų yra?
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė neslepia – statistika, kurią pateikia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, neįgaliems vaikams nėra palanki – joje kalbama apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, o negalią turinčių vaikų niekas nefiksuoja. „Mūsų žiniomis, mokyklinio amžiaus vaikų su negalia yra apie 8–9 tūkstančius ir apie trečdalis jų mokosi specialiosiose mokyklose, – sakė D. Juodkaitė. – Vis dar yra daug neįgalių vaikų, besimokančių arba nukreipiamų į specialiąsias mokyklas. To priežastis – požiūris, nepasirengimas, nenoras.“
Vakarų pasaulyje tokio požiūrio jau senokai atsisakoma. Pasak D. Juodkaitės, Italija bene 1998 metais priėmė įstatymą, kad specialiųjų mokyklų apskritai nebus. Visi negalią turintys vaikai turi bent vienai dviem valandoms eiti į bendrojo ugdymo mokyklas, kad jų bendruomenės išmoktų būti kartu, nekeltų pažangumo vertinimo reikalavimų, o pirmiausia suvoktų įvairovės ir buvimo kartu vertę. „Jeigu nuo mažens šalia nematome kitokių, įvairių žmonių, ir vėliau nenorėsime jų matyti, išsiųsime į globos įstaigas, toliau nuo savęs. Tik užtikrinę kiekvieno vaiko teisę mokytis kartu su visais, išugdysime įvairią ir tolerantišką visuomenę“, – sakė LNF prezidentė.
15
21
31
Kodėl mokyklos nenori neįgalių vaikų?
J. Džiugelis įsitikinęs: kol nebus atsisakyta diskriminuojančio Švietimo įstatymo 29 straipsnio 10 punkto, kol mokyklos galės rinktis mokinius ir nebus įpareigotos priimti visus vaikus, pokyčių tikėtis sunku. Jam pritarė ir Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis. Pasak jo, kai yra galimybė rinktis, ar klasę formuoti iš 25 sveikų mokinių, ar į ją integruotis du tris elgesio, emocijų ar kitokių sutrikimų turinčius vaikus, su kuriais dirbti daug sunkiau, mokyklos renkasi pirmąjį, rūpesčių nekeliantį kelią. Ir šiemet į Dovilų mokyklą atėjo pora kitose mokyklose nepritapusių vaikų. Deja, visų norinčių mokykla priimti taip pat negali, nes nenori, kad joje mokytųsi vien specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jau dabar šioje mokykloje yra 15 autizmo spektro sutrikimą, 2 Dauno sindromą, 6 intelekto sutrikimų turintys vaikai.
„Mes šį iššūkį priėmėme prieš 10 metų, kai pirmą kartą susidūrėme su gana ryškiu autistišku vaiku, kuris jau buvo pašalintas iš trijų ar keturių mokyklų. Lengva nebuvo, daug kalbėjomės, aiškinomės tarpusavyje, kai kas net iš darbo norėjo išeiti. Bet požiūris pamažu keitėsi. Dabar tas vaikas jau dešimtokas – jis baigs mokyklą su savo bendraamžiais“, – patirtimi dalijosi vaikų neskirstančios mokyklos direktorius.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministrės Jolantos Urbanovič teigimu, pastaruoju metu tikrai nemažai daroma, stengiantis sukurti palankias sąlygas, kad kiekviena mokykla būtų pasiruošusi priimti kiekvieną vaiką: mokyklos renovuojamos, galvojama ne tik apie fizinę, bet į emocinę aplinką, dirba mokytojų padėjėjai. „Einame nuo mokyklos visiems prie mokyklos kiekvienam, pabrėžiant, kad kiekvienas mokinys turi labai individualius poreikius, – sakė viceministrė. – Tiesa, ne visi mokytojai dar tinkamai pasiruošę, nes tie poreikiai labai skirtingi.“
Reikia nedelsiant pradėti rengti specialistus
Diskusijoje dalyvavusi specialiųjų poreikių turintį ir Kauno Kovo 11-osios gimnaziją lankantį berniuką auginanti Laura pasakojo pažįstanti daug tokius vaikus auginančių mamų, kurios nueina kryžiaus kelius, kad vaikas būtų integruotas, o antroje ar trečioje klasėje tos integracijos jau kratosi, prašo namų mokymo, nes vaikas nustumiamas, norima, kad jis tik ramiai prabūtų pamokas, niekam netrukdytų. Kartais netgi užsimenama, kad jis neugdytinas. Kai tėvai pasako, kad nuėjęs pas privatų specialistą jis mokosi, daro pažangą, yra motyvuotas, mokyklos specialistai to net nenori girdėti.
Dovilų pagrindinės mokyklos specialiosios pedagogės Svajos Venckienės nuomone, didžiausia bėda – būtent kvalifikuotų specialistų stoka. „Visi norime gauti kokybišką paslaugą, deja, kokybiškos paslaugos mokant šituos vaikus Lietuvoje nėra – nė vienas universitetas neruošia specialistų, kurie mokėtų dirbti su elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais mokiniais, su autistiškais, Dauno sindromą turinčiais vaikais, – kalbėjo pedagogė. – Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti sertifikuotus specialistus, kurie tikrai žino, kaip reikia mokyti tokius vaikus.“
S. Venckienė pasakojo savo iniciatyva išvykusi savanoriauti į Vokietiją, kad pamatytų, kaip dirbama su šiais vaikais, baigė nuotolinius kursus Amerikoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Kristina Paulikė taip pat pasiūlė užuot lankius įvairius teorinius seminarus vykti į praktines stažuotes užsienyje.
„Iš patirties galiu pasakyti – visas kokybiškas mokymas yra privačiose rankose. Tėvai patys moka už įvairius terapinius užsiėmimus gerai dirbantiems specialistams ir nori kokybiško tęstinumo mokykloje, o jo čia nėra“, – atvirai kalbėjo S. Venckienė. Deja, pasak jos, Lietuvoje nėra ir docentų, profesorių, kurie sugebėtų kokybiškai paruošti būsimus specialistus, todėl reikėtų tuos kelis sertifikuotus specialistus greitai sukelti į universitetus, kad jie pradėtų dėstyti ir mokyti.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
